Scenarijus ant stalo

Prieš Vėlines, spalio 28 d., Vilniuje teko apsilankyti keturių parodų atidarymuose. Žiūrovus pakvietė Vilniaus paveikslų galerija su lenkų kuratorės Elizos Ptaszyńskos kuruojama pirmąja išsamesne Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus (1869–1927) paroda, jaunosios kartos tapytojos Vitos Opolskytės (g. 1992) personalinė paroda (pristatė „The Rooster Gallery“), galerijoje „Arka“ atidaryta XII tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Vizitinė kortelė“ (ir tekstilės menininkės Indrės Biekšaitės paroda „Ei“) bei dvinarė labai mažai žinomos dailininkės Ievos Naginskaitės (1921–2012) kūrybos retrospektyva „Ką padarė žirklės“ Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Gedimino pr. 51). Visos ekspozicijos savaip įdomios ir aptartinos, tačiau Naginskaitės kūrybai skirtose ekspozicijose išskirtinai atsiskleidė kuratorių – Jolitos Liškevičienės ir Sigutės Chlebinskaitės – meistrystė, apskritai kuratorystės reikšmė ir vertė.

Užsukus į parodą Vokiečių gatvėje iškart tapo aišku, kad nei Cézanne’as, nei Hilma af Klimt nebuvo atrasti. Eksponuojami peizažai, pažįstamų žmonių portretai nėra pribloškiantys, industrinių statinių piešiniai gana neblogi, bet tik tiek. Tad kodėl reikėjo išskirti šią šimtmetį švenčiančią autorę? Ar dailininkės sovietmečiu išleista pirma bežodė knygelė vaikams „Ką padarė žirklės“, „kuri nurodo į dailininkės autorinę knygą vaikams, bet kartu atspindi ir visą epochą“, nors išties yra įdomios formos, mat perkirsta pusiau, todėl it loterijoje žaidžianti pavidalais, yra pakankamas pretekstas? Manyčiau, kad ne. Tačiau kuratorės atrado įdomų gyvenimą, įdomią istoriją, palankų akstiną pakalbėti apie knygos vaikams raidą ir sukūrė scenarijaus vertą pasakojimą. Klausimas – ką padarė žirklės? – čia įgyja egzistencinį atspalvį.

Pirma dalis: kelionė

LDS galerijoje šalia kuklių peizažų, bylojančių dailininkės atsitraukimą nuo oficialios sovietmečio dailės ir piešinių, kurie pirmiau liudija centralizuotos valdžios dirbtinai organizuotas darbo ir meno dirbtinio suartinimo pastangas, nei konkretaus asmens meninius interesus, rodomi asmeniniai Naginskaitės dokumentai, liudijantys kai ką sunkiai įtikimo: kelionę (1960 m. rudenį) per patį Šaltojo karo įkarštį kruiziniu laivu aplink Europą... Dailės kūrinių motyvų kuklumas kaipmat įgauna ribojančios, skurdžios aplinkos fono vaidmenį ir paryškina kelionės įstabumą. Gūdesniu sovietmečiu gyvenusieji ar bent jau Šaltojo karo temą eksploatuojančių filmų prisižiūrėjusieji tikrai supras, kad tai buvo sunkiai suvokiama sėkmė, tiesiog gyvenimo kelionė. Lankydamasi 8 šalyse, 12 miestų, dailininkė nuodugniai fotografavo muziejus, miesto panoramas, rinko meniu, reklamas, bilietus ir kitus šio proceso artefaktus. Tyrinėjant Londono, Paryžiaus, Romos, Neapolio, Tanžero, Stambulo vaizdus ir efemerus kaip milžiniška banga stoja kontrastas tarp skurdžios, grubios, kaustančios sovietinės realybės ir prašmatnybių bei įdomybių, kurios buvo siūlomos kruizinio laivo „Pergalė“ („Pobeda“) denyje ir svečiose šalyse. Parodoje pasakojama, kad tai tas pats laivas, kuriame buvo nufilmuotas populiarusis kino filmas „Briliantinė ranka“ (1969). Laivas buvo įgytas kaip kompensacija už karo nuostolius ir kursavo Juodąja jūra. Tai „buvo vienas geriausių laivų to meto Sovietų Sąjungoje. 1956 m. jis išplukdė pirmuosius keliautojus į kruizą po Europą. Laivu plaukdavo žymūs sovietų kultūros veikėjai, mokslininkai, rašytojai, kiti aukšti pareigūnai.“ Kaip Ieva Naginskaitė ten apskritai atsidūrė?

Pagal oficialią versiją – Kultūros ministerijos užsakymu nutapė „Kolūkio bityną“ (1957, išlikęs užsakymo dokumentas fiksuoja, kad už tai sumokėta, regis, 2000 rublių), kūrinys buvo pristatytas Didžiojo spalio 40-mečio minėjimui skirtoje parodoje Maskvoje (tai jau reiškė, kad darbas atsidurs muziejuje), įvertintas premija, dailininkė kartu su kitais parodos dalyviais gavo kelialapį į šią kelionę. Ar tai įmanoma be lemtingų susitikimų, pažinčių, susitarimų, pažadų – sunku pasakyti, nes sovietinėje sistemoje buvo beveik niekas neįmanoma ir nutikdavo tikrų stebuklų. Kuratorės nei į spėliones, nei į spekuliacijas nesileidžia, o kaip tik pabrėžia faktus, kad dailininkė yra gimusi pedagogų ir Lietuvos patriotų šeimoje Rokiškyje, kad nesiveržė į sovietinį elitą, nestojo į komunistų partiją, motyvų ieškojo gamtoje, dirbo tykesnėse srityse, tokiose kaip knygų vaikams leidyba. Ir čia žiūrovas lieka su įelektrinta fantazija, puikiai suprasdamas, kad su juoda ir balta vertinimais neišsivers, kad istorija labai sudėtinga, o pasirinkimai nevienareikšmiai. Na, o šio „filmo“ scenaristės (kuratorės) net neketina plokštinti vaizdo prielaidomis, jos gal net nebeįmanomos. Naginskaitės gyvenimas lieka intriguojančia mįsle, gatavu scenarijumi su fotodienoraščiu, kuriame tarsi šventovės fiksuojamos gatvės, žmonės, erdvės, muziejaus eksponatai. Tas žiūrinčiojo jaudulys pasakoja ne tik apie dailininkę, kuri pasirinko likti nuošalyje, nekurti šeimos, bet ir apie mus, apie dusinančią sistemą, kuri paprastą kelionę paverčia pribloškiančiu nuotykiu.

Antra dalis: knygos kaip kelionė

Apie kelionę papasakojo Jolita Liškevičienė, o Mažvydo bibliotekoje ekspoziciją apie knygas rengė Sigutė Chlebinskaitė (parodų architektas Gediminas Akstinas, dizainerė Kotryna Abromaitytė). Kaip kartais nutinka centrinėms įstaigoms – bibliotekoje niekas nieko tiksliai negalėjo pasakyti, todėl teko pasitikslinti, kur toji paroda. Gavau Jolitos žinutę: „Lipk į 5 aukštą, dešinėje pusėje, eik į Senuosius spaudinius, ten koridoriuje yra Pažinimo erdvė, atsidaryk stiklines duris!“ Už durų radau dailiai ir nuosekliai sudėliotą spalvingą Naginskaitės pieštos knygos „Ką padarė žirklės“ (1961, perleistos 2018) kontekstą. Komodos stalčiuose pateikiamos šiuolaikinės knygos, kurtos tuo pačiu principu – perkertant puslapį pusiau ar net į daugiau dalių, ir tada vaizdą galima dėliotis pačiam. Rinktis liūto galvą, žuvies pilvą ir dar ko nors uodegą ar konstruoti iš daugybės pasirinkimų veidą. Keletą (vieną tai tikrai) leidinių jau buvau mačiusi vasarą Palangos vasaros skaitykloje veikusioje parodoje „12 pasaulių. Šiuolaikiniai čekų knygų vaikams iliustruotojai“. Šaunu, kad vienas stalčius teko ir vaikų kūrybai, ji niekada nenuvilia ir dažnai pranoksta lūkesčius. Šioje dalyje pasakojama ir apie kitas dailininkės apipavidalintas knygas vaikams, rodomi knygų projektai, originalūs piešiniai. Knygą mylintys ir jų leidimu užsiimantys darnioje ekspozicijoje atras daug subtilybių, teikiančių tokio specifinio malonumo, kuris kyla iš taktilinių pojūčių, spalvų ir kitų veik neracionaliai suvoktų patyrimų. Abiejų parodų kuratorės, ko gero, net pranoko savo objektą ir virtuoziškai meistriškai suvėrė pasakojimą, kuris labai ilgai neišeina iš galvos, veja išsišakojančias vijas ir jungiasi į daugybę kontekstų. Juos tikrai ne visus čia spėjau papasakoti.

Beje, ieškodama parodos viršutiniame bibliotekos hole aptikau dar vieną ypač vaikams įdomią parodą, skirtą Stanisławo Hermano Lemo knygos „Robotų pasakos“ („Odilė“, 2021) iliustracijoms pristatyti. Lenkų autoriai pateikia mėlynus vaizduotę žadinančius architektūrinius objektus, kuriuos galima apžiūrinėti kiaurai pro įvairius lęšius, pamatyti mįslingas formas, o ant sienų perskaityti rebusų, kurie turi plėsti mąstymo ribas. Pasivaikščioję tarp mėlynųjų vaizdinių atrakcionų, vaikai dar gali pasiimti labai estetiškus lankstinukus su užduotimis. Rekomenduoju patyrinėti ir ją.

Parodos veikia Dailininkų sąjungos galerijoje iki gruodžio 4 d., Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Pažinimo erdvėje, V a. iki 2022 m. vasario 1 d. Vyks ir kūrybinių valandų ciklas „Ką padarė žirklės“ (būtina registracija el. paštu: [email protected]).