Neprilygstamas ponas Niekas

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ iki lapkričio 11 d. per visas tris sales veikia retrospektyvinė, bet labiau konceptuali paroda, skirta pirmojo Lietuvos reklaminės grafikos specialisto, menininko Antano Kazakausko (1937–2019) atminimui. Kadangi pristatytas išsamus tyrimas, norėdami sužinoti daugiau, kalbiname parodos rengėjus: sovietmečio tyrinėtoją, dailėtyrininkę Karoliną Jakaitę ir menininką Julijų Balčikonį.

Antanas Kazakauskas, be to, kad yra įdomus kūrėjas, šiame pasakojime atsiskleidžia kaip paslaptingas, laisvas ir įdomus žmogus. Almos Valantinienės rengtoje radijo laidoje (LRT Klasika, „Kūrybos kontekstai“, 2021 10 13) menininkas Bronius Leonavičius apie jo nežabotumą pasakoja šmaikščių istorijų. Mūsų terminais kalbant, galime sakyti, kad Kazakauskas priešinosi reprezentacijai, sovietmečiu vengdamas viešumos, o vėliau išsisukinėdamas nuo interviu, nes įvardinimai visada kažkur įspraudžia. Ar kūryboje toji laisvė nuo visokių rėmų taip pat pasireiškia ir kaip?

Karolina Jakaitė: Visi suprantame, kad galime kalbėti apie labai sąlyginę laisvę nelaisvės sąlygomis. Tai pabrėždavo ir pats Kazakauskas, retoriškai klausdamas, kokia galėjo būti laisvė sovietinėje sistemoje. Net ir Londono katalogo atveju (kuris pristatytas 2018 m. Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje parodoje „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“) ji buvo labai sąlyginė, ne visai tikra, o labiau parodomoji, šiuo atveju turiu galvoje itin modernią, drąsią tipografijos kalbą. Bet dabar, matant visą jo kūrybos spektrą, rėmų laužymas yra tendencingas. Pirmiausia koliažinis mąstymas, apropriacijos principų nuolatinis taikymas kalba apie drąsią jo, kaip kūrėjo, poziciją. Kaip žmogus, kiek jį teko pažinti (nuo 2013 m.), jis tikrai buvo labai įdomus, paslaptingas, laisvas, kaip mąstytojas ir kaip kūrėjas. Norėdamas toks ir išlikti, grynosios kūrybos apsisprendė nerodyti. Tokia mano prielaida. Apie grafikos kūrybą, deja, turiu mažiausiai jo paties liudijimų.

Kitas svarbus dalykas – Kazakausko jokiu būdu nereikėtų heroizuoti. Nes kartu jis buvo labai antiherojiška asmenybė, tikrai nenorėjusi susireikšminti. Apie tai kalba vienas iš jo mažybinių slapyvardžių Kazakauskuitis, taip pat per interviu išsakyta kūrybinė strategija, jog menininko kūriniai „nėra jo paties valios pastangų vaisius“. Mėgo vartoti rusų kalbos žodį odarionnyj, cituojant jį patį, „talentas nuo gamtos arba nuo Dievo. Galì būti daugiau ar mažiau apdovanotu, tačiau tai ne tavo nuopelnas, nereikia to savintis“, nepasirašinėjo ir nedatavo darbų.

Julijus Balčikonis: Vienas iš parodos darbinių pavadinimų buvo „Ponas Niekas“ – jį Karolina pasiskolino iš vieno „Drąsiųjų kelių“ serijos detektyvinio romano. Manau, šis pavadinimas būtų gerai atspindėjęs Kazakausko, kaip kūrėjo, anonimiškumą. Vėliau pavadinimo atsisakėme dėl „raudono“ romano atspalvio ir kitų galimų neigiamų konotacijų. Man norisi Kazakauską lyginti su tokiais menininkais kaip Marcelis Duchamp’as, kuris keliems dešimtmečiams pabėgo nuo meno pasaulio tapdamas profesionaliu šachmatininku. Kazakauskas vietoj šachmatų pasirinko darbą žurnale „Mūsų gamta“, nes ten atrado tam tikrą kūrybinę ir ideologinę laisvę.

Labai įdomu, kad visai netoli (VDA „Titaniko“ parodų salėse) neseniai veikė Kazakausko amžininko menininko ir rašytojo Šarūno Šimulyno paroda. Jie siejasi ne tik tuo, kad išeina iš grafinės specialybės, bet ir tuo, kad atsitraukia nuo magistralinių pozicijų, gal net įkvėpimo šaltiniais. Galbūt įmanoma galvoti ir apie šią kartą kaip apie reiškinį su ją veikusiais fenomenais?

K. J.: Taip, čia toks irgi įdomus sutapimas. Ir pavadinimai kažkuo panašūs, netgi savo prieiga, jog pasirinkti per autorių charakterių apibūdinimus ir citatas: „kietas ir užsispyręs“ kuratorius Vidas Poškus cituoja Sigitą Gedą (kurį irgi, beje, gerai pažinojo Kazakauskas, jie kartu dirbo „Mūsų gamtoje“) ir „viskas užprogramuota“ (Žygimanto Augustino citata, apibūdinanti fatalistinę ir, sakyčiau, teologinę Kazakausko gyvenimo filosofiją). Šimulyną ir Kazakauską jungia ir „biomorfizmai“. Taip vieną iš parodos „poskyrių“ pavadino Poškus, cituodamas Giedrę Jankevičiūtę. Kazakausko abstrakčiojoje grafikoje vieną iš krypčių irgi norėjau taip pavadinti, nes jo grafikoje galima įžvelgti paukščių, sparnų, gėlių arba pirmapradžius lašo motyvus ir formas. Ir dar Kazakausko archyve radome 2008 m. lenkų–lietuvių grafikos parodos katalogą „Drapografy“ (Varšuva, Lodzė, 2008), kuriame buvo publikuoti ir du Kazakauskо grafikos darbai (jie neišlikę), ir Šimulyno (dar iš lietuvių dalyvavo Petras Repšys, Saulė Kisarauskienė, Alfonsas Žvilius).

J. B.: Kai per parodos atidarymą reikėjo tarti žodį, prisiminiau terminą „tylusis modernizmas“, kuris susijęs su 1997 m. Elonos Lubytės leidiniu ir kuruota paroda. Terminas iki šiol dažnai vartojamas lietuviškoje menotyroje kalbant apie sovietmečio neoficialiąją dailę arba kūrybą „į stalčių“. Lyginant Šimulyną ir Kazakauską, pirmasis autorius tarsi labai atitinka menininko modernisto ar net romantiko kategoriją. Šimulyno temos – gaivališkos (gamta, emocijos, šamaniški ritualai ir t.t.), jis bėga į laukinę gamtą: Sibiro taigą, Australijos dykumą. O Kazakauskui „tylusis modernizmas“ tarsi netinka – jį labiau norėtųsi įvardinti „tyliuoju postmodernistu“. Jį žavi technika, automobiliai, didmiesčiai, reklama, mada, jo pabėgimas – vakarietiška populiarioji kultūra, erotika, kinas... Kazakausko kūryboje gausu ironijos, citatų, piktograminių kodų, rebusų. Sakyčiau, Šimulynas yra tokia hemingvėjiška figūra, o Kazakauską galima lyginti jei ne su popmenininkais, tai su futuristais ir konstruktyvistais, jam iš dalies tinka Majakovskio apibūdinimas „sielos inžinierius“. Pabėgęs nuo oficialiosios sovietinės dailės į taikomąją sritį (dizainą), Kazakauskas nesijaučia svetimas – stebint kūrybą, akivaizdu, kad jam patraukli tipografija, poligrafija ir maketavimas. O savo laisvalaikio kūrybą jis pats pavadina „sielos komponavimu“, panašu, kad autorius tuos komponavimus atlieka tarsi saviterapiją. Tai nebuvo jo maištas, jis savo kūrinių nesureikšmino ir daugumos jų niekur neeksponavo.

Jau ne pirmą kartą dirbate kartu. Mano akimis, judu kuruodami ne tik atskleidžiate savo pasakojimų objektus ir herojus, bet gal net labiau priimate jų diktuojamos estetikos / turinio iššūkius ir žybtelit atgal lyg kokiame duete. Gal jūsų vaizduotė net pranoksta savo objektus? Kodėl jums svarbu dirbti drauge?

K. J.: Gavusi pasiūlymą ir prašymą iš Kazakausko šeimos 2019 m. rudenį parengti jam dedikuotą parodą ir leidinį, iškart pagalvojau apie Julijų. Nes Kazakauskas – vienas iš kartu mūsų kurtos, kuruotos Londono odisėjos ir knygos „Šaltojo karo kapsulė“ herojų. Ir labai džiaugiausi, kad Julijus sutiko, nors tik ką buvome pabaigę ilgai trukusį ir daug pastangų pareikalavusį knygos projektą. Abu pakerėjo jo grafikos kūrinių atradimas. Be abejo, labai pravertė turimas įdirbis, įsijautimas į laikotarpį. O pats tyrimo arba kuravimo procesas vyko tokiu tarsi kūrybinio dialogo principu. Vienas kažką atranda, kitas tarsi papildo. Netgi konceptualiai žiūrint toks dialogo principas labai tinka Kazakausko atveju. Jis kurdamas savo koliažus tam tikru būdu irgi bendravo, kolaboravo, kartais šmaikštavo arba špilkavosi (nuo populiaraus to meto lenkiško leidinio „Szpilki“) su kitais kūrėjais, jų darbais ir citatomis.

Šiaip tarsi nebuvome pasiskirstę konkrečiais vaidmenimis. Aš esu tikrai „pasinešusi“ rinkti medžiagą, analizuoti šaltinius, bendrauti su amžininkais ir užrašyti jų atsiminimus, ieškoti įvairių detektyvinių istorijų, pavyzdžiui, Kazakausko atveju, citatų kilmės. Ieškau teorinių prieigų. Tarkim, Kazakausko atvejis, nors yra visiškai netipiškas, individualus, įsirašo į Rytų Europos to laikotarpio dabar atrandamas nežinomų lenkų, čekų kūrėjų istorijas, kurias tyrinėja Davidas Crowley, jį teko pažinti ir „sekti“ nuo „Šaltojo karo modernizmo“ parodos laikų. Dar su Julijum sutampa įsijautimas į medžiagą, įsigilinimas į mažiausias detales ir istorijas. Julijui irgi labai svarbu detalės, bet jis labiau pamato visumą, dėsningumus, įžvelgia ir pajunta, kaip tas istorijas vizualiai papasakoti, kaip viską sukomponuoti erdvėje. Tai daro tobulai. Dar sutampa darbo principai, neskaičiuojame laiko ir pastangų. Paroda ir knyga, kurią rengiam, yra mūsų dedikacija Kazakauskui.

J. B.: Su Karolina pradėjome bendradarbiauti visai atsitiktinai – kai iš Ernesto Parulskio 2018 m. gavome netikėtą pasiūlymą per santykinai trumpą laiką užpildyti vieną NDG salę. Taip gimė ekspozicija apie 1968-ųjų Londoną. Nuo tada bendradarbiavimas tęsiasi tarsi domino, nes mūsų parodų ir knygų temos irgi jungiasi tarpusavyje lyg vienas ilgas pasakojimas. Parodos formatas pasitarnauja kaip knygos kūrimo etapas – savotiškas parengiamasis darbas. Parodos lankytojai atneša savo įžvalgų, užduoda netikėtų klausimų, taip atrandamos jungtys tarp objektų, užsipildo informacinės spragos.

Esu dirbęs reklamos kūrimo srityje, agentūrose darbuotojai būdavo suskirstomi į kūrybines komandas, kurių branduolys – teksto redaktoriaus ir meninio redaktoriaus duetas. Vienas atsakingas už tekstinę ir koncepcinę reklaminės kampanijos dalį, kitas – už vaizdinę. Panašiu principu veikia ir mūsų „kuratorinė komanda“, ir, manau, tai mums pasiteisino.

Ir dar – man be galo įdomu dirbti su „detektyvine“ medžiaga, kurią vis atkapsto Karolina. Nuo vaikystės turiu polinkį knaisiotis po senus daiktus, šitą veiklą vadinau „stalčių archeologija“. Parodos tema ar autorius yra tarsi rebusas, kurį reikia išspręsti. Į tokio pobūdžio parodų kuravimą kartais stengiuosi žiūrėti kaip menininkas į meninės instaliacijos sukūrimą, kurioje kito autoriaus kūriniai ar istorinis įvykis dalyvauja lyg ready-made objektas. Kadangi vis dar tebeturiu tam tikrų menininko ambicijų, atradau, kad parodos rengimas yra labai azartiška kūrybos forma.

Paroda labai netikėta ir įdomi tuo, kad pristatomas autorius yra tarsi iš niekur, bet kartu jo apstu: Kazakausko veiklos rezultatai buvo regimi beveik kiekviename sovietmečio namų interjere knygų („Drąsiųjų kelių“ serija ir kt.), žurnalų („Mūsų gamta“) pavidalu. Viena menininkė suprato, kad tai pasakojimas apie jos kaimyną, apie kurio veiklą ji neįtarė. Parodoje išlaikomas intymios erdvės pojūtis, tuo ekspozicija net makabriška. Ypač žinant, kad į jos erdvę atsidaro menininko Žygimanto Augustino studijos durys, o jie su Kazakausku šeimos nariai, Augustinas tame perkeltame interjere augo. Augustinas, beje, irgi savais būdais vengia reprezentacijos. Kaip manote, ar Kazakausko atsiskyrėliškumas, kuris man priminė ir filmo „Patersonas“ herojų, yra labiau individuali istorija, ar viena iš specifinių to meto reakcijų į „ideologines situacijas“?

K. J.: Sakyčiau, Kazakausko istorija yra visiškai individuali. Jam tikrai sunku pritaikyti ankstesnes, nusistovėjusias prieigas ar teorijas. O apie dviejų kūrėjų sutapimus reiktų turbūt atskiros atvejo studijos, aš irgi įžvelgiu tam tikrų konceptualių panašumų. Filmą „Patersonas“ esu mačiusi, nors senokai, ir apie jį nepagalvojau ruošdamasi parodai, bet taip, kažkas panašaus yra: paprastas gyvenimas, meditatyvi kasdienybė, tam tikra poezija, savita filosofija, atsitiktinumai ir sutapimai. Man kitas palyginimas yra atėjęs rašant apie jo biografiją ir tam tikrą užsislaptinimą arba „užprogramuotą nežinomumą“, tai portugalų rašytojas Fernando Pessoa ir jo „Autobiografija be faktų“ („A Factless Autobiography“), kuri skamba itin adekvačiai, ypač skaitant anglišką vertimą: „Padrikais įspūdžiais, netrokšdamas rišlumo, aš abejingai pasakoju savo autobiografiją be faktų, istoriją be gyvenimo. Tai mano išpažintis, ir jei nieko neišsakau, tai tik todėl, kad neturiu ką“ („In these random impressions, and with no desire to be other than random, I indifferently narrate my factless autobiography, my lifeless history. These are my Confession, and if in them I say nothing, it‘s because I have nothing to say.“ Fernando Pessoa, „The Book of Disquiet“)

J. B.: Man atrodo, kad Antano „pabėgimas“ į „Mūsų gamtos“ redakciją buvo labai sėkmingai apgalvotas strateginis žingsnis. Galima spėti, kad šis žurnalas savo laiku buvo tarsi saugi užuovėja visokiems tyliai maištaujantiems kūrėjams (pvz., ten tekstų redaktoriumi ilgą laiką dirbo Sigitas Geda). Biologijai ir ekologijai skirtame leidinyje labai retai pasitaikydavo kokių nors politiškai ideologizuotų straipsnių. Atsipalaidavimas nuo ideologinių reikalų leido Kazakauskui tapti gan populiariu ir gal net geidžiamu grafiniu dizaineriu. Jis yra gavęs ne vieną apdovanojimą už meninį „Mūsų gamtos“ apipavidalinimą. Be to, jis ne kartą yra daręs Sovietų Lietuvą reprezentuojančius leidinius, skirtus eksportui į Vakarus, galbūt todėl, kad jo stilius atrodė vakarietiškai. Galim interpretuoti, kad jo laisvumu sovietinė sistema pasinaudojo siekdama Vakarams pasirodyti šiuolaikiškesnė, laisvesnė ir improvizuojanti.

Kitas klausimas irgi susijęs su laiku. Dabarties terminais Kazakauskas elgėsi postmodernistiškai, naudojo apropriaciją. Tačiau ar tuo metu, kai kūrė, šis judesys nebuvo smerkiamas kaip nušvilpimas? Mane parodos užuominos vertė mąstyti apie du aspektus. Visų pirma, kad autorius yra siuvėjo sūnus, o siuvėjai visada naudojasi lekalais, pavyzdžiais, t.y. taiko struktūras. Antra – toji jo kūrybos kaip Dievo dovanos samprata. Kaip Jums atrodo šis originalo ir interpretacijų klausimas Kazakausko kūryboje?

K. J.: Dėl siuvėjo mūsų žvilgsniai sutampa. Dar per pirmąjį karantiną skaitydama pranešimą, vėliau rengdama mokslinį straipsnį apie Kazakausko knygų dizainą irgi kaip prieigą pasirinkau „knygų rūbų“, mados dizaino, kirpimo, konstravimo prieigą, susiedama su minėtais biografiniais faktais. Dėl postmodernistiškumo principų, apie juos rašiau dar disertacijoje 2012 m., tačiau vėlgi trūko viso kūrybos vaizdo, atrodė, jog gal tai tik atsitiktinumas – tas 1968-ųjų Londono katalogas, keli knygų dizaino pavyzdžiai, dar negalėjome kalbėti apie tendenciją arba dėsningumą. Dabar galime jį įvardinti kaip vieną pirmųjų postmodernistų.

J. B.: Peržvelgus visą jo kūrybos spektrą, man peršasi išvada, kad Kazakauskas, net ir ne iki galo suprasdamas, ganėtinai sėkmingai intuityviai pakartojo savo amžininkų vakariečių kūrybos metodus. Gal ši intuicija ir yra tai, ką autorius vadina Dievo dovana? Jo koliažuose ir leidinių maketuose galima atrasti labai daug postmodernizmui būdingų dalykų: pavyzdžiui, dažnai besikartojantys piktograminiai elementai. Kai kurie (plunksnakotis, juodo katino galva, Bodoni šrifto apostrofas ir kt.) kartojasi bene visoje jo kūryboje nuo pat pirmųjų „Mūsų gamtos“ numerių iki paskutinių, jau nepriklausomybės laikotarpiu kurtų knygų viršelių. Jis juos naudoja tarsi afišuodamas savo „firminį stilių“, naudodamas tarsi parašą. Dėl apropriacijos smerkimo – manau, iš vienos pusės, maketuotojo pozicija buvo tarsi alibi, iš kitos pusės – Sovietų Sąjungoje autorinių teisių samprata ir jų gynimas nebuvo išplėtoti.

Be to, kad sukurtas įtraukiantis pasakojimas, atliktas profesionalus tyrimas, kas jums atrodo didžiausias parodos atradimas? Daugelį toji grafika tiesiog pakerėjo...

K. J.: Žinoma, sutinku, kad didžiausias atradimas yra abstrakčioji Kazakausko grafika. Mane ji irgi pakerėjo. Savo grynumu, kitoniškumu, tikrumu, meditatyvumu. Tačiau tikrai netikėtai svarbus tapo ir jo kūrybos visumos pajautimas, sakyčiau, jau visai galutiniame etape. Tai leido pamatyti iš tiesų užprogramuotus kodus, atsikartojimus, sutapimus. Ir jei iki tol, pasiduodama ankstesniam įsitikinimui, jog jis tiesiogiai tarsi nedirbo grafinio dizaino srityje ir tas jo pasirinkimas gintis reklaminės srities diplominį darbą 1962 m. buvo atsitiktinis, galų gale supratau jo kaip pirmtako svarbą ir ryškumą. „Mūsų gamta“ yra tęstinis grafinio dizaino projektas, kurį jis tyliai, „pasitraukęs į gamtą“, tačiau kartu labai profesionaliai ir konceptualiai įgyvendino nuosekliai dirbdamas šį darbą tikrai ilgai – 29 metus, sumaketavęs apie 350 žurnalo numerių!

J. B.: Didžiausias atradimas, manau, yra pati Antano Kazakausko asmenybė – įdomi, intriguojanti, šiek tiek mistiška, kai kur pralenkianti savo laiką.