Lietuvos dailininkų sąjungos skyrius (Klaipėdos galerija) gegužės mėnesį socialinių tinklų platformose pristato virtualią savo narių parodą „(SAVI)izoliacija“. Karantino metu įprastą rutiną pakeitė socialinis atsitolinimas, izoliacija, įvairūs ribojimai, iki nulio susitraukęs viešasis gyvenimas ir nerimas dėl ateities. Mokslininkai teigia, kad net ir geriausiu atveju persirgti teks didžiajai daliai visuomenės, o perkamiausių knygų sąrašuose dabar karaliauja A. Camus romanas „Maras“... Gyvenimas vis dėlto eina į priekį, o menininkai nesiliauja kūrę. Įkvėpti nuo jūros atneštos pavasario gaivos, Klaipėdoje gyvenantys ir dirbantys kūrėjai (Dalia Čistovaitė, Toma Šlimaitė, Gražina Eimanavičiūtė, Daiva Ložytė, Aurimas Anusas, Aušra Mačiulaitienė, Neringa Poškutė-Jukumienė, Saulė Želnytė ir Algirdas Bosas) nusprendė praverti savo izoliacijos duris ir bent virtualiai pasidalinti keistojo laiko kūriniais.
Karantino pradžią kaip istorinę datą įamžina Algirdas Bosas kūrinyje „Covid-19“. Skulptorius šį darbą sukūrė reaguodamas į dabartinę situaciją, tarsi dovanodamas Lietuvai medalį už sėkmingą pandemijos atlaikymą. Karantino laiką daugelis menininkų praleidžia produktyviai užsidarę savo studijose. Tai patvirtina ir tapytoja Dalia Čistovaitė, sakydama, kad šiuo karantino metu turi daugiau ramaus laiko pasinerti į tapybą, mėgautis pačiu tapybos procesu. Parodoje pristatomas jos kūrinys „Piligrimai“. Pasak autorės, darbą inspiravo mintis, kad kiekvienas renkamės savo kelią, „pramintą ar rizikingą, arba tiesiog sustingstame ir laukiame, tačiau bet koks veiksmas ar sprendimas, sąmoningas ar ne, yra asmeninis pasirinkimas vienaip ar kitaip reaguoti į gyvenimo įvykius, ypač iššūkius ir netikėtas ribines situacijas“. Kartu tai ir būtinybės išlaukti karantino laiką, tą periodą prasmingai išnaudojant kaip kelionės į savo vidinius tolius, iliustracija. Karantino iššūkį savo keramikos darbe „GELTONASnAMAS“ apmąsto ir Daiva Ložytė, žaismingai atkreipdama dėmesį į visuomenę, kuri viruso akivaizdoje netenka amo ir tarsi supranta, kad egzistuoja ne tik žmogiškasis, linijinis laikas, bet ir mįslingas nenuspėjamas dieviškasis, kurio cikliškumo iki galo mes niekada taip ir neperprasime.
Dailininkė Saulė Želnytė paveiksle „Užsisklendęs“ pavaizduoja nugrimzdimo savo mintyse, užsidarymo, atsiskyrimo, užsisklendimo savo viduje būseną. Kitu savo kūriniu „Horizonte tyliai tyliai“ menininkė kalba apie tai, kad riba tarp „ten“ ir „čia“ yra tiek pat reali, kiek įsivaizduojama. Artimų spalvų niuansų pasirinkimas taip pat kviečia abejoti, ar riba iš viso egzistuoja. Dailininkė teigia, kad „Horizonte tyliai tyliai“ jai asocijuojasi su senos dainos žodžiais apie tyliai tekantį vandenį. „Vanduo, horizonto linija – tarsi tekantis laikas, mūsų protuose žymintis ribą, tačiau realiai neturintis nei pradžios, nei pabaigos“, – sako kūrėja. Žmogui neįmanoma pažinti jokios absoliučios tikrovės – vien mažytę jos dalį. Gyvename tarsi savo susikurtame realybės tunelyje, o menas tampa šviesa jo gale, padedančia išplėsti pažinimo ribas.
Gražinos Eimanavičiūtės skaitmeninės spaudos kūrinyje „Palangos vėjai“ grafiškai pavaizduoti visų 2019 m. vėjo greičio Palangoje duomenys. Oro srautų judėjimas pažymėtas bangelėmis – taip nuaudžiamas savotiškas brizų, audrų ir uraganų gobelenas. Mokslinių stebėjimų ir meno simbiozės metu gimstantis vėjo dienoraštis neapčiuopiamą ir chaotišką stichiją prakalbina jos cirkuliarinių kodų kalba, anapus kurios mus pačius analizuojanti gamta tyli. Kad tyla nebūtų tokia spengianti, Masačusetso technologijos instituto mokslininkai sugalvojo, kaip priskyrus kiekvienai aminorūgščiai unikalią natą išversti koronaviruso baltymų struktūrą į muziką. Rezultatas – kiek bauginanti aštrių aukštų garsų lopšinė, padėsianti tyrėjams per muzikines sekas atrasti silpnąsias viruso vietas, į kurias galėtų prasiskverbti antikūnai ar vaistai. Pasak mokslininkų, tai yra greitesnis ir intuityvesnis už įprastuosius baltymų tyrimo metodas. Jie priduria, kad palyginus vadinamojo dyglio baltymo muzikinę seką su didele kitų jau išanalizuotų baltymų duomenų baze, vieną dieną gali būti įmanoma rasti būdą, kaip užkirsti kelią virusui užkrėsti ląstelę. Raminanti ir kartu nerimą kelianti melodija audrina fantaziją tarsi nuo jūros atnešama senovinė žvejų daina.
Kad ir kokią gynybinę strategiją pasirinksime, niekuomet nebūsime visiškai tikri dėl savo išlikimo. Praėjusio laiko, tik atmintyje likusios bendruomenės, tarsi nuskendusio labiau dvasiškai negu fiziškai miesto metafora kartojasi dailininko Aurimo Anuso paveiksluose. Jo kūrinyje „Ten, kur širdis“ pulsuoja gyvasis istorijos nervas, atsiveriantis kaip liuteroniškos bažnyčios bokšto ir paukščio kūnelio žiedas, menantis Prūsijos valdovų pradėtą žvirblinių ir varninių šeimos paukščių naikinimo kampaniją, dar vadintą „žvirblių karu“ (vok. „Spatzenkrieg“), kai kiekvienas valstietis per metus turėdavo pristatyti ne mažiau kaip 6–16 žvirblių galvų ir 6–24 varnų kojelių. Tačiau, praretinus sparnuočių gretas, dėl pagausėjusių kenkėjų skaičiaus neretai nukentėdavo sodų derlius. Žmogaus įsikišimas, visada apsisukantis, ratu lydi visą žmonijos istoriją – nuolat laviruojame tarp Žemės gynėjų ir didžiausių parazitų vaidmens.
Žmogaus veikla netgi drebina Žemės plutą, o karantino laikotarpiu sulėtėjus industrinėms apsukoms ir eismo judėjimui sumažėjo ir žmonių sukeliamas seisminis triukšmas. Tai leidžia mokslininkams detaliau stebėti visus procesus, vykstančius giliai po žeme. Tarsi atliepdama į ką tik paminėtą tarptautinės Žemės dienos penkiasdešimtmetį, menininkė Aušra Mačiulaitienė savo žemės meno įkvėptame fotografijų cikle „Behind“ (liet. „už“) nagrinėja buvimo čia ir dabar, tvaraus pasaulio ir pasitikėjimo žeme, kaip žmonijos globėja ir saugotoja, temas.
Neringos Poškutės-Jukumienės kūrinys iš serijos „Vokai ir popieriai“ – tai nesudylantis laiškas voke iš emalio, aukso folijos ir vario. Ir laiško adresatas, ir adresantas po šio simbolinio susitikimo laike ir erdvėje turėtų būti persimainę, prisilietę prie vienas kito gyvenimo, gavę aukso vertės žinutę. Kai į bet kurį kitą žmogų esame priversti žiūrėti kaip į potencialų užkrato nešiotoją, bendravimas korespondencija tampa bene vieninteliu saugiu būdu komunikuoti. Kiekvieną dieną siųsdami ir gaudami begalę elektroninių laiškų nebeįvertiname šio kontakto ypatingumo – pamiršti ir popierinio laiško maršrutai, ir paties laiško rašymo menas. Užmarštin nuėjęs rašytinio žodžio ir kelio ryšys dabar mums asocijuojasi tik su nanosekundę užtrunkančiu elektroninio laiško siuntimu. Pasak Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko Audrio Antanaičio, dėl naujųjų technologijų siūlomo rišlios kalbos pakaitalo, tokio kaip šypsenėlės, pamažu artėjame prie bendravimo piktogramomis lyg akmens amžiuje. Tai piešinėlių era, kai blogą savijautą ar nerimą vaizduoja kaukolytė, o norint pasakyti, kad diena įsibėgėja lėtai, siunčiamas sraigės jaustukas (angl. emoticon). Atlyginti šią skriaudą sau ir artimiesiems galime parašydami laišką kaip savo balso ir prisilietimo tęsinį.
Grafikės Tomos Šlimaitės kūrinys iš koliažo ciklo „Vaikai iš Marso ar...“ primena apie visuomenės grupę, kuriai izoliacijos laiku reikia skirti ypač daug dėmesio. Laikinai užsidarius mokykloms ir darželiams, o daugeliui tėvų dirbant iš namų, vaikai tarsi persikelia į savo senelių ir prosenelių laikus, kai gyvenimas buvo lėtesnis ir jaukesnis. Pati menininkė teigia, kad šiuo sunkiu, neįprastu laikotarpiu suprato, kokia svarbi yra laisvė, įvairialypė laisvė, ir priduria: „Užsidarymas tarp keturių sienų laikui bėgant tampa sunki našta tiek dvasine, tiek fizine prasme, prarandamas laiko ir erdvės suvokimas, atsiranda vangus kūnas, net plona riba tarp realybės ir fikcijos.“
Parodos kūriniuose ryškus menininkų siekis apčiuopti dabarties laiko dvasią – Zeitgeist. Darbai kupini optimizmo, nes kuo daugiau išorinio chaoso, tuo daugiau mums norisi vidinės rimties ir vilties. Ir nors specialistai teigia, kad niekada nebegyvensime taip, kaip gyvenome anksčiau, ir gali būti, kad pakis netgi kasdienybės papročiai (pavyzdžiui, atsisakysime rankų paspaudimo), vis tiek norisi, kad viskas grįžtų į savo įprastines vėžes. Savizoliacijos laikas tampa savirealizacijos ir savirefleksijos laiku, bet tai ne tik pavieniam „aš“ dedikuota akimirka amžinybėje, o ir visų „savų“, saviškių ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine to žodžio prasme, supratimo ir atjautimo galimybę nešantis metas. Izoliacija, tampanti proga suartėti.
Paroda bus virtualiai eksponuojama https://www.facebook.com/LDSKlaipedosGalerija bei https://www.instagram.com/ldsksgalerija/
