7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Markučių katės automobiliu

Andriaus Kviliūno paroda „Mano svečių dainos“ LDS galerijoje „Arka“

Agnė Narušytė
Nr. 18 (1297), 2019-05-03
Tarp disciplinų
Andrius Kviliūnas, kadras iš parodos „Mano svečių dainos“
Andrius Kviliūnas, kadras iš parodos „Mano svečių dainos“

„Sąlygų nėra, turiu kurti meną, o meno niekam nereikia“, – kažkam sakė Andrius Kviliūnas. Iš kur tas „turiu“, neaišku. Bet taip yra. Apie šį prieštaravimą su draugais vis pasikalbame, bet tiktai Kviliūno videofilmuose matau to negalėjimo, turėjimo ir nereikėjimo išsprogdintą kasdienybę. Tiesa, kūrėjo kančių jis nerodo. Ir negraudena. Jis kalba lyg ir apie ką kita, dažniausiai – apie amžinąsias būties temas, apie tikėjimą, karą, vienatvę, kai tikrovė persimaišo su sapnais, o nuosava katė virsta kelių pabaisa, lakstančia žaisliniu automobiliu.

Viskas prasideda ir baigiasi menininko kambaryje Markučiuose, kurio užuominos dabar perkeltos į galinę „Arkos“ galerijos salę: lyginimo lenta, vazos, darbo stalas ir langas, už kurio lyg tarp kitko sprogsta Putino bombos. Menininko buitis – tai stebėjimo punktas, kuriame tūnant tikrovės kontūrai niekada nenusistovi, nes imperatyvas „turiu kurti meną“ niekada nemiega. Jis – kaip Ridley Scotto sukurto gleivėto ateivio įsėtas parazitas, kuris, kad ir ką darytum, auga, bręsta ir galiausiai savo gyvatiška galva išplėšia tavo krūtinę, kraujas tykšta ant plynai nudažytų sienų, minkštų baldų komplekto ir lango. Nors to ir „niekam nereikia“.

Vis dėlto kai tuščioje galerijoje vieną po kito pažiūri visus filmus, nebesvarbu – reikia to ar ne. „Cheminės“ spalvos ir netikėtumai įtraukia tave kaip Alisą į triušio urvą. Alisa krenta „turbūt į Žemės centrą“, o gal ir toliau, taip lėtai, kad ima nuo lentynų daiktelius ir juos apžiūrinėja, net panuobodžiauja laukdama, kas bus. Būtent taip lėtai, turint daug laiko, krentama Kviliūno kuriamose erdvėse, kurias išplečia nuotaikos neatitinkanti muzika. Ten, kur turi būti liūdna, trenkia džiaugsmingasis popsas. Kur turi būti vieniša, siautėja orkestras. Jei nuobodulys ir depresija, tai ausinėse tas slegiančias būsenas uždaužo kuo trankesni akordai. Galbūt autorius kūriniais vaduojasi iš savo vienatvės, bet sudrasko ir manąją. Tarsi girdėčiau iš aukštybių griaudėjantį juoką, nes Dievas – irgi mūsų susikurta klišė, kuriai menininkas turi suteikti pavidalą, nors jo niekas neprašė. Niekas juk nenori vartodamas malonumus prisiminti to žinojimo, to žvilgsnio iš menamo dangaus.

Alisa svarstė, kaip atrodo žvakės liepsna, kai ji užgęsta. Kviliūnas senutės rusės balsu svarsto, kas per daiktas yra šventoji „trejybė viename“. O tuo metu skaudžiai žaliame peizaže iki saldumo pažįstamos tapybinės kompozicijos pasakoja Kristaus istoriją nuo apreiškimo iki nukryžiavimo. Kai tikėjimo formulės jau ima atrodyti keistos, viziją pertraukia buitis – kambarys sukasi aplink išsišiepusio menininko veidą. Paskui paaiškėja, kad visa tai sumąstė ryškiaspalviu mirgėjimu užsimaskavę ateiviai. Tai – tik blyksnis, juos kaipmat vėl paslepia religinis peizažas, kuris dabar jau atrodo kaip kažkas labai „normalaus“. Šį žodį Kviliūno videofilmų kontekste galima rašyti tiktai kabutėse. Kasdieniški normalumai čia tuoj pat transformuojasi: kambario erdvė subanguoja, žaislinės žirafos ištįsta, žmonės susidvejina ar susitrejina, tarsi tikrovė būtų užsitraukusi sapno valkčiu. Perėjusi į veidrodžio zoną, kur nebežinai, kas esi.

Ten viskas atrodo kaip tikra, bet kitaip. Būna kaip nebūna. Viskas įmanoma. Bet labai įtikinamai. „Gana natūraliai“, – mąstė Alisa, eilinį kartą padidėjusi ar sumažėjusi nuo paslaptingo skysčio, išgerto iš nežinia kaip atsiradusio buteliuko. Nesąmonių žanras nėra pas mus įprastas ar itin populiarus. Lewisas Carrollas, Eugène’as Ionesco, Alfredas Jarry, Flannas O’Brienas ar Daniilas Charmsas yra tik nedaugelio patafizikos išpažinėjų šventieji. Kitiems šrūdas atrodys kaip korektūros klaida, o baimė sudviratėti – kaip beprotybės simptomas. Tik ne Kviliūnui. Nors jis taip nesiskelbia, drįstu teigti, kad ir jam nesvetima patafizikos idėja, „guodžianti prieštaravimuose paskendusias sielas (visus), kurios vis dar kažkuo tiki“ (anot šio reiškinio istoriją parašiusio prof. Andrew Hugillo). Vien iš išimčių sudarytas pasaulis yra tirštas kaip ir Kviliūno vizijos, sproginėjančios nuo prieštaravimų, kurie ne išsprendžiami, bet dar labiau užaštrinami, kaupiasi, kol užtrenkia smegenis „įsivaizduojamais sprendimais“. Nesąmonė – tai pati didžiausia išmintis, sakoma. Kadangi Alisa negalėjo atsakyti, kuris požiūris teisingas, buvo nesvarbu, ką ji pasakys.

Vis dėlto keisčiausia, kad šie ramiai beprotiški Kvliliūno filmai yra apie mūsų pastarųjų poros metų tikrovę, nors jos nedokumentuoja. Tikrovė čia blyksteli kaip gličas, kai pradryksta skaitmeninis sapnas. Paties menininko veidas šmėkščioja kaip nepaliaujamo kūrybos srauto sutrikimas. Jis trejinasi parimęs virš dviejų moterų, kurios kaip demiurgai iš duonos lipdo žmogeliukus. Nėra kada atsikvėpti, nors ir žinai, kad tie duoniniai svečiai bus niekam nereikalingi, tik persekios tave patį dainomis ir išnykusios Markučių katės grimasomis. Nuobodulys gali būti ne tik nieko neveikimo monotonija, bet ir trankus, išrėkiantis gėlą kosminėje keptuvėje lėtai lydantis laiko likučiams.

Paroda veikia iki gegužės 6 d.

Andrius Kviliūnas, kadras iš parodos „Mano svečių dainos“
Andrius Kviliūnas, kadras iš parodos „Mano svečių dainos“
Andrius Kviliūnas, kadras iš parodos „Mano svečių dainos“
Andrius Kviliūnas, kadras iš parodos „Mano svečių dainos“
Andrius Kviliūnas, „Nuspalvinta buitis arba vienatvės žaidimai“
Andrius Kviliūnas, „Nuspalvinta buitis arba vienatvės žaidimai“