7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tyrimas per patyrimo prizmę

Julija Rukanskaitė
Nr. 26 (1263), 2018-06-29
Tarp disciplinų Kronika
„Džiugai Open Air“ simpoziumo akimirka, nuotr. V. Paplausko
„Džiugai Open Air“ simpoziumo akimirka, nuotr. V. Paplausko

„Džiugai Open Air“ simpoziumas vyko rugpjūčio 3–5 d. Džiugų kaime, Anykščių rajone. Jame dalyvavo menininkai iš Lietuvos, Škotijos, Danijos ir Meksikos: Karolina Aleškevičiūtė, Gita Balžekaitė, Eglė Norkutė, Jessica Barrie, Rūta Matulevičiūtė, Karolina Latvytė, Adrianas Carlo Bibiano, pakviesti „open call“ (liet. atviro kvietimo) formatu, bei facilituojantys menininkai Marija Griniuk ir Tue Brisson Mosich. Renginio metu su menininkais bendravo ir renginį analizavo meno kuratorė Julija Rukanskaitė.

„BiteVilnius AiR“ rezidencijos organizuojamo „Džiugai Open Air“ savaitgalio simpoziumo idėja pagrįsta Ažuožeriuose, Anykščių rajone, 1988 ir 1989 m. vykusiais pirmaisiais hepeningų festivaliais Lietuvoje, inicijuotais Gintaro Sodeikos.

Netoliese esančiame Džiugų kaime, Anykščių rajone, 2016 metais įkurta „BiteVilnius AiR“ erdvė simboliškai aproprijuoja pirmuosius tokio pobūdžio menininkų susibūrimus šalyje, kurie yra ir svarbus menininkės ir meno pedagogės, rezidencijos įkūrėjos Marijos Griniuk tyrimo objektas. Atsispirdama nuo pirmojo tokio performatyvaus, neinstitucinio, menininkų iniciatyva suburto renginio, „BiteVilnius AiR“ rezidencija meta simbolišką iššūkį Lietuvos meno laukui. Patys „BiteVilnius AiR“ iniciatoriai vengia konkretaus savo veiklos identifikavimo žodyno ir apibūdina šios erdvės praktiką kaip „artist-run“ (liet. menininkų valdoma organizacija) projektą. Kadangi tradiciškai oficialūs meno lauko rėmai yra brėžiami tam tikrų valstybės ar komercinių interesų, menininkų valdomos erdvės gimsta būtent „tarp“ institucionalizuotų praktikų, reiškiasi jų paribiuose, atveria erdvę diskusijai anapus įprastų institucinių vaidmenų ir jų sąveikavimo logikos.

„Džiugai Open Air“ savaitgalio simpoziumas kvietė dalyvius reflektuoti savo santykį su supančia gamta ir jos įtaka kūrybiniam procesui. Dalis dalyvių atsigręžė į tapybą, kiti pasirinko video ir garso meno medijas. Šis tekstas yra bandymas atsispirti nuo pirminės „Bite AiR“ idėjos ir savaitgalio įspūdžių ir pristatyti būdą žvelgti į menininkų valdomų erdvių fenomeną, remiantis galimomis reikšmių konsteliacijomis.

„Džiugai Open Air“ simpoziumo akimirka, nuotr. V. Paplausko

„BiteVilnius AiR“ atvejis yra vienas iš nedaugelio tokių praktikų pavyzdžių, leidžiančių plačiau pažvelgti į menininkų inicijuotų erdvių vaidmenį Lietuvoje. Įvietinti lokalias praktikas yra svarbu, kadangi pagrindinis alternatyvių, de-institucinio judėjimo atstovų argumentas dažnai paremtas vakarų neoliberalizmo ir produkcijos kaip savaiminės vertybės kritika, pabrėžiant vyraujančio socioekonominio modelio logikos invaziją į erdves, anksčiau tradiciškai grįstas griežta autonomija. Mąstant apie menininkų iniciatyvų vaidmenį vietiniame kontekste būtų sunku jas apibrėžti, lyginant su patirtimis šalių, kurių istorijos ir meno laukai skiriasi. Įvairūs elementai – istoriškai susiklosčiusi meninės edukacijos tradicija ir savitas visuomenės santykis su socialiai įtraukiančiomis meno praktikomis atspindi būtinybę žvelgti į menininkų valdomų organizacijų praktikas vietiniame kontekste. „BiteVilnius AiR“ projektas yra artimas socialiai įtraukiamam meno būdui,  kuris sunkiai aprėpiamas nusistovėjusių meno istorijos metodų. Jis vis dažniau apibūdinamas remiantis naujais matymo būdais, kurie atsisako suvokti meno kūrinį kaip gryną simbolį ir žvelgia už jo ribų. Menininkai veikia erdvėse „tarp“ skirtingų subjektyvybių ir čia kuria bendrą erdvę, tačiau dalyviai yra laisvi patys rinktis savo poziciją ir galimai likti stebėtojo vaidmenyje. Todėl nepriklausomų meninių erdvių praktika natūraliai seka paties meno logika ir siekia atskleisti platesnį estetinio suvokimo kontekstą – tarpines erdves tarp meno, politikos, produkto ir kasdienių patirčių. Priešingai vis dažniau Lietuvoje pastebimoms praktikoms, nukreiptoms tiesiogiai į socialinių problemų sprendimą, tokio pobūdžio veikla nesiūlo tiesioginių sprendimų.

Pati Griniuk savo praktiką apibrėžia kaip „performatyvią pedagogiką“ – savotišką intervenciją į kasdienybės situacijas, kuriomis skatinamas dalyvių įsitraukimas ir savo vaidmens konkrečioje situacijoje įsisąmoninimas. To pavyzdys yra Griniuk surengtas bendras „Džiugai Open Air“ simpoziumo paskutiniojo vakaro valgis. Iš pirmo žvilgsnio įprastą vakarienės stalą ji surengė kviesdama „Džiugai Open Air“ simpoziumo dalyvius įsitraukti į procesą ir vaišintis „įvietintais“ patiekalais, pagamintais iš rezidencijos teritorijoje augančių vaisių ir daržovių. Šio performatyvaus veiksmo metu menininkė taip pat kvietė aplinkinius įsitraukti prisiliečiant prie jos dėvimo elektroninio prietaiso, skleidžiančio skirtingų dažnių garsus. Šis vietos ir laiko audinyje įpintas performatyvus savaitgalio užbaigimas atspindi pagrindinį menininkų valdomų erdvių išlikimą lemiantį momentą – save kuriantį ir nuolat kintantį, nebaigtinį ir atvirą buvimą drauge.

„Džiugai Open Air“ simpoziumo akimirka, nuotr. V. Paplausko
„Džiugai Open Air“ simpoziumo akimirka, nuotr. V. Paplausko