Šiuolaikinė muziejininkystė vis dažniau įsitraukia į visuomenės tendencijas, darosi moderni ir atliepianti aktualijas. Tam, kad lankytojas būtų sudomintas ir suintriguotas, muziejams reikalinga nuolatinė kaita, atvirumas ir įvarios pagalbinės priemonės. Viena jų – naujosios technologijos. Lietuvoje jos itin plačiai pritaikytos Valstybės pažinimo centre (VPC).
Įsikūrusi Lietuvos Respublikos Prezidentūroje, ši institucija pasitinka lankytojus su šūkiu „Pažink valstybę!“ Taigi pirmiausia ji turi misiją pristatyti valstybę ir su ja susijusius procesus. Ekspozicijose atskleidžiama, kaip valdo aukščiausieji šalies vadovai, supažindinama su piliečio teisėmis ir pareigomis. Ateinantys su mintimi, kad tai bus tradicinis apsilankymas parodoje, bus nustebinti įvairias audio, vizualines, taktilines, edukacines ir technologijas eksploatuojančio muziejaus formatu. Lankytojus pasitiks ne gidas, o centro darbuotoja, kuri įteiks ausines ir planšetinį kompiuterį, tapsiančius svečio palydovais apsilankymo metu. Šitaip apsišarvavęs technologine įranga, lankytojas skatinamas saviedukacijai. Juolab, kad ir iškalbingos ekzpozicijos erdvių instaliacijos neleidžia nuobodžiauti ar pasiklysti: nuskenavus tam tikrą kodą, galima klausytis audiogido pasakojimo apie vieną ar kitą rūpimą eksponatą.
Išmaniosios technologijos puikiai panaudotos naujojoje Valstybės pažinimo centro parodoje „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“, kur pristatoma šimtą metų siekianti Lietuvos istorijos retrospektyva ir vizionieriški užmojai mokslo, kultūros, politikos, socialinio gyvenimo srityse. Parodos kuratorė Rosita Garškaitė į parodos formatą integravo technologinį sprendimą – audiogidą: istoriją pasakoja ne ekspozicijos gidė, bet planšetiniuose kompiuteriuose įrašyti balsai. Įžengęs į tamsią parodos patalpą, žmogus yra panardinamas į papildytosios realybės pasaulį: ant sienų projektuojami trumpametražiai Lietuvos istorijos filmai, o ant šalia sustatytų kubų projekcijos ir atitinkamai gyvenimo sričiai būdingi objektai pasakoja apie vis kitus istorijos tarpsnius: sovietmetį, tarpukarį, modernią Lietuvą. Koncentruojamasi į audio ir video priemones, kuriomis lankytojas yra skatinamas įsitraukti į pasakojimą visais savo pojūčiais. Tereikia kompiuteriu nufotografuoti norimą kodą, ir ausinėse pasigirsta balsas, pasakojantis apie istorinius atradimus, neeilinius pasiekimus, ateities vizijas. Istorijas pasakoja ne tik garsinis takelis, įrašyta vaizdinė medžiaga, bet ir įvairūs artefaktai: fotografijos, plakatai, rankraščiai, maketai, memorialiniai objektai: iš istorijos užmaršties prikeliami senieji radiofonai; pirmasis filmas, įgarsintas lietuviškai – „Riešutų duona“; senieji Lietuvos žemėlapiai, iškilių Lietuvos asmenybių rankraščiai; sportininko obeliskas Lietuvos krepšininkams pagerbti; radijo imtuvas, menantis pirmąsias Lietuvoje trasliuotas laidas; lėktuvo modelis „ANBO-IV“, sukonstruotas Antano Gustaičio ir skirtas Lietuvos karinei aviacijai, Lietuvos kariuomenės kario šalmas ir kitos įdomybės. Pagrindiniai parodos eksponatai atkeliavę iš archyvų: „Amerikos balso“ radijo, Draugijos užsienio lietuviams remti, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, taip pat iš muziejų bei bibliotekų rinkinių.
Iš vizionierių, pralenkusių savąjį laiką ir kūrusių valstybės ateitį, minėtinas avangardistas Vytautas Kairiūkštis, kurio „Suprematistinė kompozicija“ eksponuojama parodoje ir liudija novatorišką dailės pajautą, drąsią meninę kalbą. Taip pat menininkė Kazimiera Zimblytė, kurios kūriniai pirmą kartą Lietuvoje buvo pavadinti akcijomis ir instaliacijomis. Filosofas Antanas Maceina, išleidęs „Pilnutinės demokratijos pagrindus“ – dokumentą, gynusį demokratinę santvarką. Lietuvos laisvės lygos narys Algirdas Masiulionis, kartu su bendražygiais kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Skulptorius Mindaugas Navakas, savo kūrybiniais sumanymais, „Vilniaus sąsiuvinio“ postmodernistiniuose eskizuose užfiksuotomis netikėtomis Vilniaus skulptūrų transformacijomis šokiravęs tuometinę auditoriją, ir daugelis kitų, siekusių parodoje ne kartą nuskambančią frazę „geriausias laikas kurti – dabar“ paversti realybe.
Paroda „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“, nuotr. iš Valstybės pažinimo centro archyvo
Po 45 minučių vizualizacijų ir įgarsinimų seansas užbaigiamas, o lankytojai kviečiami užsukti į „vizijų laboratoriją“ – kūrybinę erdvę, kur tam skirtoje lentoje iš pateiktų medinių plokštelių galima pačiam sukomplektuoti Lietuvos viziją. Vėliau galima pasivaikščioti po kitas ne mažiau įdomias VPC erdves, tebelydint audio įrašo balsui.
Iš vienos pusės, nestandartinis VPC formatas gali patikti technologijas mėgstantiems žmonėms, kuriems nesvetima saviugda, individuali kūryba ir vaizduotės lavinimas, atsietas nuo kontakto su žmogumi. Vaikščiodamas aplink vizualizacijų ir artefaktų kubus, fotografuodamas istorijų kodus, klausydamasis ir stebėdamas aplinką, lankytojas yra skatinamas pasijusti vizijų ieškotoju – tuo, kuris ekspozicijos siūlomus pasakojimų turinius atranda pats. Toks savarankiškas susipažinimas su ekspozicija lavina vaizduotę ir suteikia kūrybinės laisvės: pristatoma medžiaga yra atvira, įsileidžianti į betarpišką santykį su žiūrovu.
Vis dėlto tiems, kurie į parodą ateina tam, kad ką nors sužinotų iš gido, o ne įrašytos programos, teks nusivilti. Reikia pripažinti, kad naująsias technologijas iškeliant į pirmą planą, žmogiškasis ryšys neišvengiamai nukenčia: dalyvaujant parodoje užsidėjus ausines ir einant nuo vieno kubo prie kito, nuožmiai stebint besikeičiančius vaizdus, kad tik nė vienas nepraslystų pro akis ir vėliau neliktų klausimų (nes tiesiog nebus kieno paklausti), net neatkreipiamas dėmesys į šalia stovintįjį – tarsi būnant kino salėje, yra susitelkiama tik į stebimą objektą ir į mechanizmus, padedančius mums su juo „palaikyti ryšį“. Toks aklas pasitikėjimas techniniais aparatais priverčia pasijusti uždaros sistemos dalimi. Žmogaus, kaip žinovo ar pašnekovo, poreikis išnyksta. Šiuo atveju komunikacija, kaip viena iš muziejaus sąlygų, yra pakeičiama technologiškai medijuota tikrove, kuomet užgniaužiamas spontaniškas, intuityvus pasakojimo perdavimas, įgalinantis klausimus, pokalbius, diskusiją. Tik ar ši tikrovė pilnavertiškai išpildo lankytojo lūkesčius? Juk atėjęs į parodą, žmogus iš anksto tikisi grįžtamojo ryšio, atsako, paskatos. Štai čia ir susiduriame su mūsų amžiaus problema: ar geriau viską pateikti be klaidų, greitai ir efektyviai – tai, ką puikiai atlieka mašinos, – ar vertėtų investuoti į žmogiškąjį elementą, kad ir nusileidžiantį efektyvumu, bet užtat garantuojantį komunikacijos ir bendrumo jausmo unikalumą? Kad ir kaip bebūtų, žmogaus pasakojimas visada bus vienas ir nepakartojamas, o ekranuose ir ausinėse sugeneruotos žinutės bus tik pastovios kartotės dalys. Taigi išlieka atviras klausimas, ar prie lankytojų auditorijos reikia priartėti taip, kad išnyktų tarpininko – gido – vaidmuo, ar bandyti suderinti žmogaus interesus ir technologijas neužgožiant nei vienos, nei kitos pusės. Belieka atvykti į parodą ir įvertinti patiems.