7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Menas (ne)rodyti savęs

Apie meną feisbuke

Virginijus Kinčinaitis, be pavadinimo
Virginijus Kinčinaitis, be pavadinimo

Feisbukas (toliau FB) labai daug prisidėjo prie meno populiarinimo. Kai žmonėms nusibodo laužyti galvas, kaip atsakyti į tinklo užduodamą klausimą „kaip jautiesi šiandieną?“ arba „kas sukasi tavo galvoje?“, pasitelkti visokio raugo vaizdai, bet tarp jų vis dažniau įsipainioja ir meno, netgi gero meno. Susijungusieji tarpusavyje mato, kad jų pažįstami žmonės eina į parodas, koncertus, spektaklius ir prisireikia asmenukių ne tik su kavos puodeliu prie nuosavo namo ar kurorte, o su pasirinktu kūriniu. Tegyvuoja lenktynės, jei jos tokios!

 

Kadaise FB nemylėtojai skeptiškai mykė, kad ilgainiui jis virs telefonų knygos pakaitalu, kai kurių rajoninių bendruomenių grupių įrašai panašiai ir atrodo: kam reikia santechniko, kam kompiuterių meistro, gal matėt kačiuką, gal norit kanelių už gerą kainą? Tokie pranašai nuvertino žmonių troškimą būti pastebėtiems ir vis išradingesnes pastangas tai realizuoti, na ir, žinoma, rinkodaros sraigtus, kuriuos FB galima įsukti beveik visuose segmentuose, pastebimai ir nepastebimai. Meno informacijos sklaida rado tiesioginius kelius į žiūrovą ir su vaizdiniu bei komentarų atgaliniu atspindėjimu. Tame yra ir naudos, ir apgaulės.

 

Šaltinio jau neberasiu, bet esu kaip atspaudą įsispaudusi mintį, kad sufotografuota paroda nėra paroda, todėl mes ir nesiekiame laikraščio iliustracijų paversti spalvotomis. Kai matai nespalvotą vaizdą, dar šiek tiek aiškiau supranti, kad jis tik dalinis. O galiausiai turi siekti tai, kas sudomino, patirti gyvai. FB pačių autorių parodos nuotraukos ar tvarkingai veikiančios galerijos vaizdinė ataskaita visais kampais gali palikti įspūdį, kad štai viskas aišku, nebeverta niekur eiti. Bet yra nefotogeniško meno, o ir mastelis yra viskas. Vis dėlto reportažai – svarbus metraščio elementas ir kuriančiųjų pareiga yra fiksuoti, pasakoti, saugoti iki vėl prireiks. FB neblogai atlieka ir archyvo vaidmenį. 

 

Vytas Nomadas

FB turi ir savo šventųjų. Vytas Nomadas yra tiesiog žmogus, kuris nedirba jokiame kultūriniame leidinyje, neatlieka jokio projekto, nėra niekam įsipareigojęs ir savo darbo nelaiko ypatinga kūryba. Nomadas eina per parodas ir nuosekliai, korektiškai, kažkaip pasakojančiai jas fotografuoja. Eina į svarbias parodas oriuose meno centruose ir ambicingose galerijose, eina į kuklesnes profsąjungos ir progines – visas. Nuotraukas atrenka, gražiai sudeda, pavadina. Vytas Nomadas yra tobulas žiūrovas, kuris savo aistra – patirti meną kaip kasdieninę duoną – dalinasi su kitais FB pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis. Ne kartą ir ne du šis fotografas leido redakcijai pasinaudoti savo darbo vaisiais geranoriškai. Kol veikia Nomadas, tol jausiuosi ramesnė, kad kas nors svarbaus neprasprūdo nepastebėtas.

 

Virginijus Kinčinaitis

Jis yra gerai žinomas ir gerbiamas dailės kritikas ir istorikas, šiuo metu vadovauja Šiaulių dailės galerijai, dėsto ir t.t. Tačiau Kinčinaičio FB paskyra nėra jo įdomios veiklos srautas su datomis ir kvietimais prisijungti, nors kitų tinkloveikininkų įkeltų kritiko atvaizdų netrūksta. Pasirodo, jis yra ir genialus fotografas, kuris nereaguoja į komentarus, skatinančius rengti parodas. Dar prieš kelerius metus kalėdinėje mūsų leidinio anketoje dailėtyrininkė Erika Grigoravičienė įvardino Kinčinaičio nuotraukas FB kaip labai įsiminusias. Manau, todėl, kad žvilgsnio teorijos jo nuotraukose yra virtusios matomomis.

 

Žvelgiant į jo „instagramines“ (tai galėtų reikšti – nedidelės raiškos, ko gero, su telefonu darytas pritaikant programėlės filtrus) nuotraukas, menas atsiskleidžia kaip bendravimo arba pokalbio forma. Skersai išilgai išmanantis dailės istoriją ir teorijas, kurios tik taikomos vaizdams, Kinčinaitis kelionėse po Italiją ar Vilniaus pakraščiuose, net Šiaulių kiemuose regi prabylančius vaizdus. Jie sužeidžia taip, kaip pasakojo Georges’as Bataille’is, prikausto akis. Tikiu, kad ne tik dailės istorikai svaigsta nuo Kinčinaičio nuotraukų. Jo vaizdų paveikumas – objektų santykiai. Tų, kurie yra kadre, ir tų, kurie kadaise jau buvo kitų menininkų kūryboje: paveiksle, nuotraukoje, filme. Tas pats su stilistika. Jo nuotraukos yra ir rebusai, dėl jų norisi žinoti kuo daugiau, matyti ir suprasti kuo giliau, nes tik tada jo kuriamas vaizdas atsiveria visu grožiu. Ir sužeidžia. Kam tada rūpi raiška?

 

Gintaras Zinkevičius

Kitas FB savo pasaulį sukūręs atidos vertas veikėjas yra menininkas Gintaras Zinkevičius. Stebint jo dvinarių nuotraukų „Atsitrenkimų“ seriją prieš akis skleidžiasi miestas, tikras ir nesumeluotas. Čia Vilnius tampa tarsi mūsų kolektyvine pasąmone, tiesa, labai apleista, griaunama, šiukšlinama, nesuprasta. Miestą taip gali matyti tik vaikščiojantis žmogus. Lipantys į mašiną, išlipantys prie pat parduotuvės ir atgal, leidžiantys dienas biuruose, butuose su įjungtais televizoriais ir kompiuteriais asmenys tokį miestą matė tik vaikystėje, kai dar buvo smagu pasėdėti ant kokio nors vamzdžio, per motinystės / tėvystės atostogas, turintys šunis arba ką nors susilaužę, nes tokiam matymui reikia lėto laiko. Ne tik jo, bet ir meilės / empatijos aplinkai, supratimo, kad paveldas yra viskas, ne tik tai, kas paauksuota.

 

Natūralioje gamtoje yra gyvūnų sanitarų, kaip geniai ar mažieji paukšteliai – begemotų dantų rakinėtojai, taip ir tarp mūsų yra vaizdų sanitarų, kurie dar tiki vaizdo galia ir fotografuoja. Fotografuodami rodo, pasakoja, skatina susimąstyti ne tik apie miestą, bet ir apie tai, ar dar turime kojas, kur jos buvo pastaruoju metu.

 

Zinkevičius fotografuoja visokius niekus taip nuoširdžiai, kad supranti, jog visokie krūmai, skėčiai, spynos, keisti vamzdžiai yra miesto dalis, jų nebūna reprezentatyvioje nuotraukoje, bet užtai į jas žiūrėdamas visada jautiesi kur kas gyvesnis, lyg vėl iš naujo atrastum savo pasaulį. Zinkevičiaus pasaulio vaizduose yra pasikartojančių veikėjų: Gervazas (Ričardas Šileika) ir moteris su šuniuku (Agnė Narušytė). Buvusios menininkų grupės „Post Ars“ nario nuotraukų kraitelė kiek mišresnė nei Kinčinaičio, yra bendražygių, šeimos narių pasirodymų. Bet kuo rimčiau žiūri, tuo geriau supranti, kad FB yra mokančių ir nemokančių asmeninę istoriją, kad ir šuns vedžiojimą, paversti alegorija ar metafora.

 

Tinklas išgyvena visus tuos pačius klausimus kaip ir autobiografinis romanas. Ar personažas čia būna savimi? Ar jis vaidina ką nors, kad nuslėptų savo asmeniškumus? Kas atsiskleidžia nesąmoningai? Koks įvaizdis konstruojamas? Kodėl? Kiekvienas turi savo strategijas ir tikslus. Vieniems FB yra informacijos šaltinis, kitiems podiumas, žinau kam – gurmaniškų parduotuvių ir prekių žvalgymo priemonė. Matėm, kad gerai suveikia ir kaip protesto mašina. Daug kam vienaip ar kitaip veikia kaip kompensavimo mechanizmas. Kol kas menas FB – kaip inkstas taukuose, bet tik kol nepamirštame tikromis kojomis nueiti pamatyti tikrų kūrinių ir pasikalbėti su tikrais žmonėmis. Kai pasidalinsit nuoroda, apsiaukit batus ir išeikit. Juk vasara.

Virginijus Kinčinaitis, be pavadinimo
Virginijus Kinčinaitis, be pavadinimo
Virginijus Kinčinaitis, be pavadinimo
Virginijus Kinčinaitis, be pavadinimo
Virginijus Kinčinaitis, be pavadinimo
Virginijus Kinčinaitis, be pavadinimo
Virginijus Kinčinaitis, be pavadinimo
Virginijus Kinčinaitis, be pavadinimo
Gintaras Zinkevičius, Atsitrenkimai
Gintaras Zinkevičius, Atsitrenkimai
Gintaras Zinkevičius, Atsitrenkimai
Gintaras Zinkevičius, Atsitrenkimai
Gintaras Zinkevičius, Atsitrenkimai
Gintaras Zinkevičius, Atsitrenkimai
Gintaras Zinkevičius, Atsitrenkimai
Gintaras Zinkevičius, Atsitrenkimai
Vyto Nomado FB puslapio fragmentas
Vyto Nomado FB puslapio fragmentas