Šieno kvapas Meliuzinai

Šią savaitę visas „Titanikas“ skirtas Vilniaus dailės akademijos meno doktorantams. Viršuje – Laimos Kreivytės kuruota paroda „Mokslas ir gyvenimas“. Čia auga „nuorodų miškas“, siurbiantis syvus iš nostalgijos 55-erius metus leistam žurnalui, o vizuali meno ir mokslo simbiozė demonstruoja savo kasdieniškas šaknis. Apatinėje salėje – Laisvydės Šalčiūtės paroda-miškas. Čia, tarp plastmasinių eglučių, šaukštu atspausdintų medžio raižinių, raguotų lėlių, triušių, šilkiniais siūlais siuvinėtų staltiesėlių, penktadienį ji apgynė meno projektą „(Melo)dramos. Trys kūno vizualizacijos strategijos“ ir tapo meno daktare. O aš naudojuosi proga pasidalinti mintimis apie šį autoironišką kankinančių „mokslo ir gyvenimo“ sąveikų tyrimą.

Laisvydės Šalčiūtės paroda sudaryta iš 2014–2017 m. įvairiomis progomis rodytų kūrinių. Juos sieja bendras pavadinimas – „(Melo)dramos“. Skliausteliais atskirtas „melas“ demonstruoja kritišką santykį su „popsine“ melodrama, anot autorės, pagrindiniu vartotojų visuomenės (gyvenimo būdo) žanru. Tai mes, panirę į ekrano vaizdų srautą ir pamišę dėl kūno tobulinimo, nevengiantys sentimentalumo ir išgyvenantys „emocijų perviršį“. Šią prieštaringą „ekranizuotos atminties“ būseną Šalčiūtė vadina „postjausmingumu“, kuriam pagrįsti sumeistrauja „ironišką išgalvotą teoriją“ – ne tik iš tekstų, bet ir iš vaizdų. Jos meistravimo būdai: brikoliažas, dienoraštis ir melodrama.

Pirmasis – brikoliažas – išvertus ir reiškia „meistravimą“ iš gatavų kultūros produktų. Paklausta, kodėl šio kūrybos būdo nevadina mene įprastesniais žodžiais – koliažu ar ansambliažu, Šalčiūtė atsakė: anie du naudojasi dviem ar trimis dimensijomis, o jai reikia daugiau. Ir tikrai – imant vaizdus ir sąvokas iš visos kultūros istorijos, perdirbama ne tik erdvė, bet ir laikas. Matyt, todėl bent mane taip smarkiai veikė 2015 m. parodoje „(Melo)dramos. Isterija“ galerijos „Kairė–dešinė“ trečiame aukšte grindis nuklojusio šieno kvapas ir plastmasinių eglučių miškas. Man jis buvo ne tiesmuka gamtos iliustracija, bet tikrasis „nuorodų miškas“ – nuorodų į daugybę Kalėdų, pasikartojančių kasmet, tolstančių atminties perspektyvoje mažėjant eglutėms, iš kurių tankmės šmėkščiojo keistai ilga uniformuotų mergaičių nuotrauka. Sustojusios ir susėdusios penkiomis eilėmis jos fotografuojasi priešais pastatą dideliais stačiakampiais langais – tikriausiai mokyklą. Bet kontekstas nukirptas – ne pačios menininkės, o fotografo. Šią nuotrauką ji pirko blusturgyje ir parodai išdidino.

Išdidino, kad tos, greičiausiai jau mirusios, mergaitės būtų tikros, maždaug natūralaus ūgio ir tebesėdėtų ant šieno. Kaime negyvenusiems ir nevasarojusiems žmonėms tai galbūt nieko nereiškia. Man šieno kvapas yra: ryte pažadinantis plakamo dalgio garsas, vis tolstanti stačios žolės siena, kurią ritmingai, vis tuo pačiu mostu guldo kaimynas, džiūstančios žolės bangų jūra, kurią taip lengva „perbristi“, grėbliu atverčiama žolės plekšnių drėgnoji ir dar žalia pusė, slapstymasis šieno kupetose, paskui nakvynė daržinėje, visu kūnu jaučiant tebešiugždančią gyvybę, kol pro stogo plyšius ima brautis tekančios saulės zuikučiai. Mokykla yra priešingybė šienui – laikas, kai viso to netenki. O Šalčiūtės tekste ji dar yra prievartos sistema, „išvaranti iš vaikystės rojaus“: mokinė privalo suprasti, kad savo kūno reikia gėdytis, kad jį vaizduoti yra nuodėmė, už kurią baudžiama.

„Dienoraštį“ pasitelkia turbūt dauguma menininkų, o „melodrama“, kaip kūrybos strategija, yra grynai „šalčiūtiška“. Čia persikloja keli kultūriniai sluoksniai. Pirmiausia – pats melodramos žanras, siejamas su moteriškumu, sentimentalumu ir perviršiu. Toliau – manipuliacijos moters kūnu, o ypač jos oda, kine. Menininkė remiasi Thomaso Elsaesserio ir Malte’s Hagenerio idėja, kad moters oda yra „paviršius, kurį galima panaudoti kaip darinėjamą angą ar langą, į kurį žvelgiama: moters oda, vieta papuošalams demonstruoti, yra drobė, ant kurios statoma ir vaidinama nepabaigiama skleidimo ir atskleidimo, atsidengimo ir kuklumo, pasirodymo ir gėdos arba pridengto gundymo ir visiško pažeidžiamumo drama“. Trečia, Šalčiūtei toks požiūris yra proga „išsinerti iš savo odos ir įlįsti į kitą“, taigi stebėti ir savo pačios, ir pasaulio jausmingumą per atstumą: „Fantazijos palaiko mano įsivaizduojamo pasaulio gyvavimą. Metodas, kuriuo tyrinėju mane supančios aplinkos (melo)dramiškumą, iš dalies yra imitacija tos (melo)dramos, kuri veikia mano pačios sąmonėje. Esu dalis tos visuomenės, kurioje „pasaulio reginių specializacija tampa užbaigta savarankišku tapusiame reginio pasaulyje, kur melagis meluoja sau pačiam“. Šis Debord’o teiginys man primena žaismingą vaikystės kalambūrą, kurį išrėkdavom, kai nežinodavom, kaip atsikirsti draugui ar užpildyti staiga bežaidžiant stojusią tylą arba nežinojimą, ką veikti toliau: Tu manai, kad tu manai, tu nemanyk, kad tu manai, tu tik manai, kad tu manai, nes tu manai, kad tu manai!“

Ji tarsi persikūnija į savo sukurtą veikėją Meliuziną, kuri šitai išrėkia visu savo kūnu: pašėlusiai šokdama, apmėtoma kirviais, supdamasi padangių sūpynėse ir t.t. Virš jos galvos šviečia nimbas, jos akys ir krūtys stipriais šviesos pluoštais tyrinėja, skrodžia mėlynai juosvą nežinią ir iš jos traukia gulbes, triušius, elnius, moterų kūnus, sustabarėjusius reklaminius šūkius, masinės spaudos priesakus ar mokslinius teiginius, kurie maišosi internetinės kultūros katile. Viename paveiksle cituojamą „Filosofinį mūsų didingumo ir grožio idėjų kilmės tyrimą“ Edmundas Burke’as kadaise rašė siekdamas suprasti, kodėl vieni objektai mus ramina, o kiti kelia įtampą. Tuos raminančius jis siejo su meilės aistra ir priskyrė grožio sferai. O didingieji objektai yra begaliniai ir keliantys baimę. Didingumą, kaip „vyrišką“ patirtį, jis priešino dekoratyviam, švelniam, sentimentaliam – taigi „moteriškam“ – grožiui. Didingumas-sublime, suprask, kyla iš vyro gebėjimo sublimuoti savo lytinius potraukius į kūrybą ir mąstymą. Moteris to „nesugeba“, tad jai belieka puoštis, kerėti ir vilioti. Meliuzinai tai nesvetima, nes ji – ir gulbė, tuščia ir kažko stokojanti. Bet ji ir apsinuogina, persiima vaizdų kultūroje rastomis isterijos išraiškomis, kūnu tiria „kančią dėl grožio“. Ir čia pat šaiposi iš sugauto žvilgsnio – degina jį savo akių prožektoriais-ašaromis.

Jau seniai pastebėjome, kad Šalčiūtė grindžia savo kūrybą teorija, ypač feministiniais tekstais. Bet disertacija leidžia pačiupinėti gilesnes sąsajas, jos vaizduotę maitinantį kultūrinį nerimą. Ir stebėtis menininkės pasakotojos talentu. Šis įspūdis nenusidėvi iki pat paskutinio puslapio (o jų – 222). Tekstą ji gamina irgi brikoliažo principu – aproprijuoja senas ir naujas idėjas, jas perrašo aiškindama savuosius „plaukimo būdus“, kuriuos šmaikščiai pavadina: plaukimas drambliu, plaukimas triušiu ir plaukimas gulbe. Plaukimo, aišku, per kultūros vandenis, bet ypač – per internetinės vizualios kiberkultūros vandenis, kuriuose menininkė jaučiasi puikiai, nuolat ką nors įdomaus sužvejoja ir savo laimikį perdirba paversdama prasmingais vaizdais-tekstais.

Konceptualumo ir šmaikštumo derinys padeda Šalčiūtei išspręsti meno ir mokslo jungimo klausimą: kaip kalbėti apie savo kūrybą remiantis teoretikais, bet kartu savo balsu ir kūrinių neperaiškinant, paliekant darbo žiūrovui-skaitytojui. Tiesa, ši menininkė aiškina daug ir perskaitę jos tekstą žiūrovai jau galėtų pasijusti žiną viską ir apie perteikiamas reikšmes, ir apie autorės motyvus, ir apie metodus. Šiuo požiūriu Šalčiūtės disertacija yra puikus jos kūrinių suvokimo įrankis publikai. Tačiau kartu ji savo vaizdinius įaudžia į tokį platų kultūrinį-teorinį kontekstą, jog beskaitant tampa aišku – jokiais strategijų paaiškinimais meno prasmės ir patyrimo neišsemsi.

O atsitraukus nuo teksto, moksliškumo miglos išsisklaido ir supranti, kad menininkė virtuoziškai žaidžia pagal doktorantūros formato primestas taisykles, neišduodama savo kūrybinių principų. Ji paaiškina ir pačiu paaiškinimu augina paslaptį, ji priima iššūkį „atitikti reikalavimus“ ir juos perdirba, pajungia savo idėjai. Taip pat kaip kurdama paveikslą pagal filosofo Vytauto Ališausko užsakymą: paveiksle turėtų būti pavaizduotas nuogas Achilas kaip „isteriškas individas“, o paveikslas – „isteriškai malonus akiai“, t.y. „a) akadeministinis; b) vėlyvojo arso“. Rezultatas toks ir yra – pačiame paveiksle surašyti visi reikalavimai, tad žiūrovas gali pasitikrinti. „Paveikslas Vytautui Ališauskui yra vienas iš (tikėtina) linksmų pavyzdžių apie meno ir mokslo bendradarbiavimo galimybes“, – sako menininkė. Kūrybą galėjusi sukaustyti instrukcija menininkei tapo proga paveikslą sukurti kaip „metavaizdą“ (W.J.T. Mitchello prasme), vizualiai komentuojantį savo idėjų kilmę.

Rašydama ketverius metus trukusio tyrimo išvadas Šalčiūtė dar kartą apžaidžia instrukcijas. Yra dvi dalys. Pirmąją dalį ji parašo „normaliai“, tačiau trečiuoju asmeniu, lyg kas nors kitas būtų įvertinęs ją kaip menininkę. Taip ji suvaidina mokslinį objektyvumą, kurio iš menotyrininkų reikalaujama analizuojant menininkų kūrinius. Sau taikomas objektyvumas skamba kaip (psicho)analitiko ataskaita, tarsi berašant menininkę būtų ištikęs susidvejinimas ir jos viena – daktariškoji – dalis dabar jau tirtų, analizuotų ir ruoštųsi gydyti tą netinkamą, isterišką, melodramatišką dalį. O antroji išvadų dalis skamba kaip šių „postjausmingumo“ laikų diagnozė, sukalta iš tarptautinių žodžių ir parašyta taip abstrakčiai, kad tenka įtempti smegenis ją skaitant. Bet nepaleidžia nuojauta, kad tekstas tarsi jau skaitytas. Betgi nuorodoje ir paaiškinta, kad tai – fragmento iš Wolfgango Welscho knygos „Mūsų postmodernioji modernybė“ perdirbinys.

Skaitytojos patirtis pamokanti. Viena vertus, ji gavo naują mūsų laiko interpretavimo įrankį, nes diagnozė skamba taikliai – nesvarbu, kad tavo sampratas keičia pasisavintas ir perdirbtas kito tekstas, jo teiginiai vis tiek tave veikia. Kita vertus, čia menininkė pademonstruoja, kad mokslas naujomis įžvalgomis užpildo gatavas logikos klišes. Turbūt mokslininkams šiuo požiūriu lengviau nei menininkams, kurie negali naudotis klišėmis – priešingai, privalo jas kaskart išrasti iš naujo, nes kitaip būtų išmesti iš žaidimo. Tačiau Šalčiūtė nebūtų Šalčiūtė, jei ir čia neslypėtų ironija: juk ji, grafikė, visoje disertacijoje kaip tik ir pasakojo, kaip gamina klišes ir iš jų (trindama šaukštu) spausdina darbus. Ji tarsi klausia: kuo panašios ir kuo skiriasi meno ir mokslo klišės ir apskritai – koks tarp jų ryšys? Ir kartu kirba nuojauta, kad vienoje sąvokoje šiuo atveju telpa du nesuderinami procesai, du nesuderinami kūrybiškumo būdai, nes klišė dauginti vaizdams yra kas kita nei klišė tekstu išdėstyti tyrimo rezultatams. Šį klausimą menininkė palieka mums, o pati ironiškai šypsodamasi atsitraukia, kad iš toliau įvertintų mūsų reakciją ir apžvelgtų, ko čia jos Meliuzina prikūrė.

Paroda veikia iki gegužės 17 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba trečiadieniais–šeštadieniais 12–18 val., sekmadieniais 12–16 val.