Kazimieras Inčirauskas. O jūs, vaikai, taip darykit. Fragmentas.
Šeimyniniai projektai, o dar jubiliejiniai – sudėtingas dalykas. Pirma, kas ateina į galvą – pageidavimų koncertai, kur prosenelius sveikina gausus anūkų ir proanūkių būrys, apjuosti jubiliejinėm tautinėm jaustom senoliai ir visi draugiškai linguoja susėdę už didelio stalo. Gražu, kad net ašarą spaudžia. Bet išties, kas tame blogo? Noras pažiūrėti atgal, kiek kelio nueita, kokia patirtis sukaupta ir, kodėl gi ne, susėsti visiems už to įsivaziduojamo stalo, geraširdiškai pasišaipant ir drauge pasididžiuojant – tikriausiai kiekvieno svajonė. Ypatingai tų, kurių giminė išsisklaidė ar sunyko, ir jiems belieka šiek tiek pavydžiai dūsauti, žiūrint į gausias gentis. Kurių, beje, vis mažiau.
Romualdui ir Zitai Inčirauskams šiuo atveju išties pasisekė: jiems ne tik pavyko suformuoti pavydėtinas menines bei pedagogines karjeras – tuo galima įsitikinti, tiek žiūrint į kiekvieno iš jų per gyvenimą surengtų parodų Lietuvoje ir užsienyje sąrašus, tiek didžiulį būrį buvusių ir tebesančių studentų VDA Telšių fakultete. Visa tai – daugiau ar mažiau žinoma, apie kiekvieną iš šių autorių kartu ir atskirai galima perskaityti spaudoje: apie Zitos Inčirauskienės tekstilės ir kaligrafijos sintezę, apie Romualdo Inčirausko metalo plastiką, medalius ir tapybą. Tačiau šį kartą šie menininkai pristato ypatingą projektą: nes jiems pasisekė ne tik karjeros atžvilgiu. Jiems pavyko 40 metų laimingai nugyventi santuokoje (kas šiais laikais taip pat skamba beveik neįtikėtinai), susilaukti trijų vaikų ir dviejų anūkų. Čia jau tiktų į sceną išnešti tą įsivaizduojamą mūsų stalą, tačiau šįkart stalo vietoje – Šiaulių dailės galerijos sienos. Nes vaikai taip pat vienu ar kitu būdu yra susiję su įvairiomis meno sritimis. Todėl šis projektas – keliasluoksnis. Jame tėvai, vaikai ir vaikų vaikai eksponuoja savo skirtingoms sritims priskirtiną kūrybą, kuri, sulieta draugėn, pristatoma kaip viena didelė instaliacija. O iš kitos pusės – kas paneigs, kad vaikai nėra tėvų projektas? Juolab kad vaikai taip pat turi ką parodyti: labiausiai tituluota jaunesniosios Inčirauskų kartos atstovė – Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, VDA galerijos „Artifex“ vadovė, baigianti išsiuvinėti kryželiu visus įmanomus negyvojo pasaulio objektus, pristato instaliacinę tekstilę, Kazimieras Inčirauskas – videoinstaliacijas, Ignas Inčirauskas – tapybą. Jauniausioji karta, kurią atstovauja Ieva Inčirauskaitė ir Kastis Kriaunevičius, įsilieja į projektą su anime ir medaliais.
Inčirauskų projektas išties yra viena didžiulė vienos šeimos instaliacija: skulptūra, tekstilė, tapyba, piešiniai, video. Idėjos, sklandančios ore ir būdai joms įgyvendinti. Tai projektas, kuriuo pristatoma ne tai, ką kiekvienas iš šeimos narių kuria atskirose kamarėlėse, o tai, kas juos vienija: idėjų generavimas ir keitimasis jomis, pakantumas ir fantazija, džiaugsmas, matant kitą kuriantį, o svarbiausia – sugebėjimas išlikti visiems kartu, išliekant originaliais autoriais. Autoriai sugeba projektą pristatyti ne kaip „kiekvieno šeimos nario veiklą atskirose kamarėlėse“, bet kaip vieningą visumą. Sugeba į jį pasižiūrėti ne tik su pasididžiavimu, bet visų pirma – su humoru, pripažindami kičinį „šeimyninių projektų“ aspektą ir sugebėdami jį pakreipti savo naudai.
Romualdo Inčirausko metalo plastikos jėga ir preciziškumas, Zitos Inčirauskienės kaligrafijos lengvumas ir kruopštumas, Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės originalumas ir Kazimiero Inčirausko konceptualumas susilieja į vieną visumą: PROJEKTĄ. Jame atskirų šeimos narių kūriniai, papildydami vienas kitą, sukuria naujus derinius ir naujas prasmes.
Dr. Jurgita Ludavičienė
Paroda veikia nuo gruodžio 20 d. 17 val. ki 2013 sausio 16 d.
.jpg)
.jpg)
.jpg)