Šokio dienoraščiai

Rugsėjo 18 ir 23 d.

„Apversta tikrovė“ (LNOBT)

Nuo pat pirmo susitikimo su Roberto Wilsono kūryba – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) pastatytos Johanno Sebastiano Bacho „Pasijos pagal Joną“ (2007) – ji visą laiką kėlė minčių ir apie režisūrą, ir apie scenografiją bei kostiumus, ir apie choreografiją. Raiškiai artikuliuota spektaklio formų dinamika, lėtas ritmas, sukauptas, asketiškas, minimalistinis judesys būdingi ir kitiems Lietuvoje statytiems Wilsono darbams – taip pat ir po jo mirties, bet su jo meninio impulso pagalba LNOBT sukurtai Žibuoklės Martinaitytės operai „Apversta tikrovė“. Režisierės Nicolos Panzer pasiūlytoje meninėje sistemoje užduočių turi ir choreografas Alexis Fousekis – jos akivaizdžiausios pirmos dalies pabaigoje, kai šamaniškame rituale dalyvauja ir šokėjas, nepastebimai įsterpiantis į ratu judančių choristų būrį ir netrukus pratrūkstantis gaivališko, alinančio šokio pliūpsniais, primenančiais „Šventojo pavasario“ aukos likimą. Nors choreografinis sprendimas išradingumu nepasižymi, šios dalies finalui šokis suteikia konceptualų akcentą, priklausantį ir nuo atlikėjo – paties choreografo arba Igorio Zaripovo. Gaila, neteko matyti Jurgio Vyrukaičio šokio – „jis buvo ir žmogus, ir dvasia, ir jaguaras, ir lokys, ir žuvis, ir ugnis, vanduo ir ledas“, savo feisbuko paskyroje rašė šokio kritikė Skaidrė Baranskaja.

Rugsėjo 23 d.

„Clap & Slap“ („Menų spaustuvė“)

Galų gale pavyko pamatyti Europoje spėjusį išgarsėti menininkų Agnietės Lisičkinaitės ir Igorio Šugalejevo (Baltarusija) spektaklį „Clap & Slap“. Šokis, ar veikiau judesys, yra tik viena, ir ne pati svarbiausia, šio kūrinio dalis – daug dėmesio skiriama pasakojimui ir tekstui anglų kalba, paaiškinančiam menininkų siekį sukurti kitų šalių auditoriją edukuojantį spektaklį aktualiomis temomis. Ištvermės, bet ne ypatingos šokio atlikimo kvalifikacijos reikalaujančiame kūrinyje stipri fizinė pusė, bet flagelantiški gestai, kad ir kokie tikri būtų, kažkodėl atrodo kaip formalistinės ir deklaratyvios priemonės, kuriomis kažin ar įmanoma adekvačiai perteikti norimas idėjas. Teatras (ir šokis) tik išimtiniais atvejais gali priartėti prie egzistencinių išgyvenimų esmės – ypač šiuo atveju, kai norima kalbėti apie karą Ukrainoje, laisvę, protesto formas, atsakomybę ir baimę.

Rugsėjo 25 d.

„Vasarotojų karštinė“ (Vilniaus mažasis teatras)

Klasikinėse komedijose, tarp kurių – ir italų dramaturgo Carlo Goldoni darbai, judesys užima daug vietos ir leidžia sukurti tokiam žanrui būtiną tempą ir ritmą. Režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklis „Vasarotojų karštinė“ tuo ir patrauklus (šokio konsultantė Loreta Bartusevičiūtė), nors kartais norėtųsi griežtesnių rėmų aktorinėms improvizacijoms, į kurias jaunieji aktoriai atsineša per daug gatvinės patirties, noro iškart įtikti žiūrovams, neieškant įdomesnio savo ir personažo santykio.

Rugsėjo 26 d.

„Glow“ (Šokio teatras „Ulna“, LMTA Šokio fakulteto salė)

Šokio teatro „Ulna“ ir choreografės Indrės Puišytės-Šidlauskienės spektaklis „Glow“ tęsia Lietuvos šokio ambicijas būti matomiems platesniuose kontekstuose per skambius pavadinimus, kurie, kaip daugumai menininkų atrodo, gali labiau sudominti būsimus žiūrovus. Kad ir kokių prasmių įžvelgtum šiame angliškame žodyje, svarbiausia vis dėlto sukurti ir formą, ir turinį, kurie galėtų ne žodžiais bei paaiškinimais, bet šokio kūrybos priemonėmis atrasti sąsajas su veiksmą stebinčiųjų estetiniais ir emociniais lūkesčiais. Tamsoje judantis švytintis šokėjos Ugnės Kavaliauskaitės kūnas galimybes dominti išnaudoja gana greitai, ir choreografinės transformacijos įgauna inercijos, kuri slopina meninio veiksmo autentiškumą, – švytinčios, permatomos kostiumo formos buvimo vienu ir tapsmo kitu koncepciją perteikia gana iliustratyviai, be ryškesnės choreografinės dinamikos. Atlikėjos energija, gyva muzika (kompozitorius Paulius Kilbauskas) ir tamsoje judantys sceniniai objektai (scenografas Simonas Šidlauskas) kartais sukelia įdomių asociacijų, bet reikėtų jas labiau artikuliuoti tiek dramaturginiu, tiek choreografiniu požiūriu.

Rugsėjo 30 – spalio 2, 4 d.

„Tuščias atsargumas“ (LNOBT)

Anglų choreografo Fredericko Ashtono nuotaikingo baleto „Tuščias atsargumas“ spektaklių serija pradėjo LNOBT Baleto trupės sezoną. Skoningai stilizuotą vaidybą ir geros šokio technikos įgūdžius derinantis spektaklis premjerose pristatė net keturias savaip įdomias pagrindinių atlikėjų sudėtis. Į sceną užtikrintai grįžo puiki Marijos Kastorinos ir Edvino Jakonio pora: solistai sklandžiai kūrė savo meilės istoriją ir lengvu, užtikrintu šokiu suteikė daug malonių įspūdžių. Kaip Kristinos Gudžiūnaitės partneris šiame spektaklyje debiutavo naujasis LNOBT trupės pagrindinis solistas kubietis Luisas Valle, parodęs gerą šokio techniką ir vaidybinius sugebėjimus. Paskutinį spektaklį papuošė naujokai: Lizą šoko Julia Alonso, Koleną – Ethanas Maasas, Našlę Simon – Stanislavas Semianiura, Aleną – Reito Nashiki. Alonso šoko grakščiai ir lengvai – šias savybes žiūrovai jau įvertino „Pakitos“ premjeroje. Neabejotina, kad tvarkingame ir aiškiame jos herojės vaidmens piešinyje vėliau atsiras kiek daugiau žaismės ir valiūkiškumo. Labai gerai nuteikė visapusiškai puikus Maaso vaidmuo, kuriame šokėjas išnaudojo ir organišką artistizmą, ir ryškias užtikrinto šokio formas – jas teko įvertinti ir „Pakitos“ Pas de trois, ir koncertinėse Baltijos baleto teatro programose. Našlės Simon vaidmuo atskleidžia vaidybinius šį atvirkščią travesti vaidmenį atliekančio šokėjo sugebėjimus – buvo progų gėrėtis šiek tiek skirtingais, savaip organiškais Voicecho Žuromsko ir Imanolio Sastre’o kuriamais paveikslas. Labai smagus pasirodė ir Semianiuros debiutas – ne vieną pagrindinį vaidmenį klasikiniuose baletuose atlikęs šokėjas tiesiog mėgavosi nauju amplua ir sukūrė Pono Byno su sijonu įvaizdį, su saiku išryškindamas visas komiškąsias Simon savybes. Kvailelis Alenas – labai svarbus šio baleto personažas, užbaigiantis visus „Tuščio atsargumo“ paveikslus, ir scena su paliktu ir atrastu skėčiu vainikuojantis visą spektaklį. Jono Kertenio, Lorenzo Epifani jau sukurtus Alenus Nashiki pratęsia, toliau ryškindamas švelniai juokingas drovaus, baikštaus ir kiek įkyraus šio herojaus savybes. 

Spalio 10 d.

„Basakojis kanauninkas“ (Teatras „Arbatvakariai“, Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus)

Kalbininkas Jurgis Šlapelis – pirmasis žodį „baletas“ įtraukęs į lietuvių kalbos diskursą, paaiškinęs šį terminą savo sudarytame „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlyje“, 1907 m. išleistame Tilžėje: „Baletas – toksai teatre vaidinimas: šokimai ir rodymai (nudavimai) be kalbos ir be balso.“ Smagu buvo teatro „Arbatvakariai“ spektaklyje (scenarijaus autorė ir režisierė Eglė Tulevičiūtė) prisiminti, kad Šlapelių bičiulis Juozas Tumas-Vaižgantas buvo ir teatralas, ir teatro kritikas, skyręs dėmesio ir XX a. 3-iajame dešimtmetyje pradėjusiam formuotis lietuviško baleto menui.

Spalio 14–18 d.

„Žizel“ (LNOBT)

Adolphe’o Adamo baletas „Žizel“ – chrestomatinis romantinės teatro ir šokio estetikos pavyzdys, atskleidžiantis pokyčius, išryškėjusius Europos kultūroje po kelis dešimtmečius dominavusios „kilnaus paprastumo ir ramios didybės“ doktrinos. Lolos de Avilos variantas – jau šeštasis Lietuvos baleto istorijoje – suteikė spektakliui naujų dramaturginių akcentų ir choreografinių bruožų. Didžiulis malonumas buvo matyti vis labiau ryškėjančią Kastorinos ir Jakonio kuriamą pasitikėjimo ir apgaulės, atgailos ir atleidimo dramą. Nepriekaištinga Kastorinos šokio technika, apgalvoti vaidybiniai akcentai sklandžiai perteikė mirties atskirtus šiapusybės ir anapusybės pasaulius. Lengvą, turiningą šokį Jakonis papildė ir dėmesį atkreipusiomis vaidybos detalėmis pirmo veiksmo finale, su akivaizdžia atjauta sekdamas pamažu šį pasaulį paliekančios Žizel kelią. Ryškus, dramatiškas buvo Igno Armalio Ilarijonas, puikų įspūdį padarė tikslus, artistiškai argumentuotas Karolinos Matačinaitės kuriamas vėlių valdovės Mirtos paveikslas. Lūkesčius visiškai pateisino senokai scenoje matyta Nora Straukaitė – jos kaip Žizel debiutas jaudino įsiklausymu į muziką, judesių tikslumu ir pozų grožiu (puikiai atliktą variaciją solistė užbaigė sukiniais ratu, kur kas geriau perteikiančiais jos aistrą šokiui), išprotėjimo epizodo dramatizmu. Jonas Laucius – puikus šokėjas ir partneris, padėjęs sukurti antrojo veiksmo Žizel-vėlės skrydžių vaiduoklišką, net šiurpulingą lengvumą. Ilarijono vaidmenį pirmą kartą raiškiai, sklandžiai, netirštindamas spalvų sukūrė Andrea Canei, prieš kurį laiką išmėginęs ir Alberto drabužį bei sukūręs jausmingą nerūpestingai meile žaidusio ir per vėlai savo klaidą supratusio jaunuolio paveikslą.

Penktajame šios „Žizel“ serijos spektaklyje dar vieną pagrindinį vaidmenį į savo lietuvišką biografiją įsirašė Valle – jo Albertas sklandžiai asistavo Kristinos Gudžiūnaitės Žizel. Kartu šokdami pirmą kartą, solistai gerai jautė vienas kitą, Gudžiūnaitė žavėjo pozų stabilumu ir judesių kantilena, Valle – lengvu, veržliu šokiu, o pačioje baleto pabaigoje – romantizmo estetikai tinkančiu impulsyviu atsisveikinimu su Žizel vėle per jai atneštų baltų gėlių puokštę, pabirusią iš jo glėbio. Mirtos vaidmenį įtaigiai ir tiksliai pirmą kartą atliko nauja pagrindinė LNOBT solistė Ami Morita, valstiečių Pas de deux – Julia Alonso ir Ethanas Maasas, o paskutiniame spektaklyje – Sofia Villar (šoko su Victoru Coffy). Žizel motinos Bertos vaidmenį raiškiai sukūrė ir visuose penkiuose spektakliuose atliko Brigita Švendravičiūtė. Dirigentas Martynas Staškus su įkvėpimu perteikė romantizmo stilistiką, antrame veiksme sulėtintais tempais išryškinęs tokį būdingą šios epochos šokio menui estetizuotą netekties jausmą ir liūdesį.

Spalio 22 d.

„M.K. Čiurlionis. Samotność“ (Lenkų teatras „Studija“, Lenkų kultūros centras)

Vis grįždami prie nuostabių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laiškų žmonai Sofijai neretai pamirštame, kad jie rašyti lenkų kalba, – menininko pasiryžimą su žmonos pagalba išmokti lietuviškai nutraukė ankstyva jo mirtis. Režisierės Lilos Kiejzik sukurtas spektaklis (scenarijaus autorė Henryka Sokołowska) glaustai pasakoja Čiurlionio gyvenimo istoriją, pristatydamas ir jo sutiktas, gerbtas bei mylėtas moteris. Šioje galerijoje vietos rado ir Isadora Duncan. „Geresnės ir rimtesnės šokėjos, kaip Duncan, nėra pasaulyje“, – brolio žodžius įsidėmėjo sesuo Jadvyga. Aktorius Sebastjanas Kazakovskis kuria paprastą, kiek ekscentrišką menininko paveikslą, kuris galėtų būti dar įtaigesnis, jei scenoje būtų mažiau scenografijos detalių bei šalutinių personažų: visiškai pakaktų išradingai plėtojamo aktoriaus-Čiurlionio ir už perregimos uždangos ryškėjančio menininko alter ego – smuikininko Danieliaus Gancevskio – dueto.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė