7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tarp Bacho linijų ir kontūrų

Andriaus Žlabio rečitalis Vilniaus festivalyje

Vytautė Markeliūnienė
Nr. 25 (1432), 2022-06-24
Muzika
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.

„Bacho muzika ne tik yra mano kūrybos dalis, ji tiesiog apėmusi mano akiratį visam gyvenimui. Tiesiog tai yra muzika, kuri pažadina manyje pačius šviesiausius norus ir jausmus, įprasmina kiekvieną judesį“, – taip prieš 20 metų viename interviu kalbėjo tuomet dar 25-erių pianistas Andrius Žlabys (Dienovidis, 2002 m. spalis, 48 p.). Šias tuomet išsakytas mintis būtų galima priskirti jaunystės kaitrai, tačiau laiko perspektyva liudija, kad ištikimybė Johanno Sebastiano Bacho muzikai tebėra pianisto A. Žlabio tapatybės dalis. Kai buvo paskelbta šių metų Vilniaus festivalio programa, savaip net nenustebino šio pianisto numatyto rečitalio turinys: šešios Bacho Prancūziškos siuitos BWV 812–817. Juk užnugaryje – Bacho Partitos, Angliškos siuitos, o ką jau kalbėti apie visą „Gerai temperuoto klavyro“ I tomą, atliktą koncerte dar 1997 m., dvidešimtmečio Curtis (Filadelfija) muzikos instituto studento.

 

Nustebino dar vienas įdomus sutapimas, privertęs panarstyti praeitį: kaip tik šį pavasarį pasirodė kito pianisto – Daumanto Kirilausko – kompaktinė plokštelė, kurioje įrašytos irgi visos šešios Bacho Prancūziškos siuitos. Taip, D. Kirilauską gal labiau sietume su Ludwigo van Beethoveno kūrinių interpretacijomis, betgi Bacho kūryba formuoja ir šio pianisto tapatybę. Ir toks sutapimas kažkaip skatina atsigręžti į keleto dešimtmečių istoriją, vingiavusią Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, kur abu pianistai patyrė svarbių meninių, estetinių atradimų tarpsnį.

 

Grįžkime į A. Žlabio rečitalį birželio 15 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Šių Bacho siuitų tvarką pianistas išdėliojo šitaip: Nr. 2 (c-moll), 4 (Es-dur), 5 (G-dur) I dalyje, o II dalyje – Nr. 3 (h-moll), 6 (E-dur), 1 (d-moll). Neklausiau, kokia logika šią tvarką grindė A. Žlabys, tačiau pradėdamas koncertą 2-ąja c-moll siuita, jis tarytum atsirėmė į „pradžių pradžią“. Manding, daugelis jaunųjų pianistų savo pažintį su cikliniais Bacho kūriniais, po preliudų, polonezų, menuetų, invencijų, ir pradeda nuo 2-osios siuitos (tai teko patirti ir šių eilučių autorei). Bachas savu būdu lydi visą jaunojo (mokyklinio) pianisto gyvenimą, formuoja grožio suvokimą (tikra laimė), sykiu ir kaupia klausos išteklius pavienių balsų bei harmonijos girdėjimui, frazuotės ir minties sambūviui.

 

Manyčiau, neatsitiktinai tuo metu, pakeliui ar jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išaugo įdomių ir stiprių pianistų karta, tarp jų – A. Žlabys, kiek vyresnis D. Kirilauskas, kurių pianistinę savimonę reikšmingai ugdė Bachas, Beethovenas. Ugdė ir stiprių pedagogų meninė aistra – tai A. Žlabio fortepijono mokytoja Laima Jakniūnienė (beje, ją šis pianistas visada įtraukia į savo kūrybinę biografiją, pagarba jam), D. Kirilausko mokytoja Liucija Drąsutienė. Bacho kūryba švietė ir kitų mokytojų veikloje – Aleksandro Jurgelionio, Nijolės Kereševičienės etc. Svarbų vaidmenį tuomet atliko ir Bacho įrašai, ypač Glenno Gouldo.

 

Visa tai Čiurlionio mokykloje netgi transponavosi į savotišką „Bacho kultą“, kurio rezultatas – 2001 m. čia pradėtas rengti Respublikinis J.S. Bacho jaunųjų pianistų konkursas, dabar jau išaugęs į tarptautinį. Rengiant II J.S. Bacho konkursą teko kalbinti keletą jo žiuri narių, tarp jų – muzikos kritiką, buvusį Čiurlionio mokyklos fortepijono mokytoją Edmundą Gedgaudą, tąsyk atskleidusį tokią savo nuomonę: „Vieni pedagogai linksta į akademines nuostatas, kiti nesibaido spontaniškesnės mokinio iniciatyvos. Akademinės nuostatos irgi – jei pedagogas patyręs – nepakerta gyvo dalyvavimo kūrinyje. Kyla ginčų dėl stilingumo, dėl romantinės tradicijos palikto muzikos suvokimo. Asmeniškai nesu už atvirą Bacho „romantinimą“, bet man svetima ir tariamoji ištikimybė anos epochos atlikimo detalėms. Daug ką apspręsdavo kitokie instrumentai, o Bachas, kaip žinome, ypač domėjosi jų evoliucija ir buvo sukaupęs ištisą klavišinių instrumentų kolekciją. Fortepijono galimybės toje muzikoje parodo daug ką naujai. Taigi, ir šia prasme Bachas yra „virš laiko“. Kad mokytojų požiūriai bei principai toje pačioje mokykloje (turiu omeny čiurlioniečius) yra skirtingi, tai, manau, visiems tik į naudą.“ Malonu prisiminti to meto karštas diskusijas ne apie tai, kaip reikia groti, kad įtiktum, bet apie tai, ko reikia siekti, kad būtum individualus, neprasilenkiantis su savo sąžine. Sąžinės matas – Bacho kūryba.

 

Ir vėl grįžkime prie A. Žlabio rečitalio, pradėto 2-ąja Bacho Prancūziška siuita. Tamsoje panirusi klausytojų salė, pritemdyta scena, kurioje matomas neryškus pianisto kontūras. Idealus būvis klausytis (ne žiūrėti ir dairytis) garsų istorijų, pirmoje koncerto dalyje pagal tonacijas susikoncentruojančių į c-moll trigarsį: c, Es, G. Prisiminus Bacho rankraščius, krinta į akis gana asketiškas natų komentaro peizažas, implikuojantis kūrybos laisvę. Fortepijonas – jau kitos, ne Bacho kartos instrumentas, kilniai „pasisavinęs“ šio baroko klavyrininko kūrybos palikimą. A. Žlabys, regis, šimtus kartų iš kairės į dešinę perėjęs visas Bacho Prancūziškas siuitas, surado savąją „perskaitymo“ logiką – išplėtė tonacijos reikšmių plotį, jo erdvę formuodamas tempų ir charakterių kontrastais. Iš tiesų, lėtumas ar greitis kartais gali būti tik plokštumos paįvairinimo dalykas, tačiau klausantis šio rečitalio norėjosi svarstyti apie intensyvų ir vertingą pianisto ir kompozitoriaus dialogą, kai preciziškai organizuota materija pabyla savąja, nauja kokybe: kai kraštiniai balsai vis sulaukia reikšmingai atrastų vidurinių balsų kontrapuktų, aiškiai išartikuliuotų pobalsių aplikacijų, kai gvildenamas vidinės kontempliacijos ir girdimo garsų judesio santykis. „Linijos ir kontūrai“ („Le linee e i contorni“) – taip pavadintas vienas Onutės Narbutaitės 2019 m. parašytas kamerinis kūrinys ir būtent šitaip norėjosi įvardyti A. Žlabio Prancūziškų siuitų interpretacijos grožį. Linijų ir kontūrų sambūvyje driekėsi ir antros koncerto dalies Prancūziškos siuitos: h-moll, E-dur, d-moll.

 

Atsigręžęs atgal suvoki dar ir kitą A. Žlabio rečitalių matmenį. Jie per pastaruosius du dešimtmečius savaip auklėjo, būrė, dėjo pagrindus į juos susirenkančiai publikai, kurią nuolat tuose koncertuose ir sutinki. Tai įvairių kartų ir profesijų žmonės. Bacho muzika veda...

 

Štai dar vienas epizodas iš A. Žlabio interviu 2002 m.: „Bet, kita vertus, atliekamas kompozitoriaus muzikos kūrinys juk yra ir mūsų sielos dalis, nors mes to dar nesuvokiame, neišgyvename. Ar tai yra intuicija? Tai daugiau nei intuicija. Intuicija yra tai, kas numanoma, jog „turbūt tai yra“. Tačiau kai mes iš tikrųjų žinome, savo esybe jaučiame, kad „yra taip“ – tai daugiau nei intuicija. Šio pojūčio, žinojimo vaidmuo atliekant kūrinį yra apibrėžtas, bet sykiu ir beribis, priklausantis nuo valios, kad suprastum, jog nori kažko pasiekti, kas yra labai svarbu“ (Dienovidis, 2002 m. spalis, 47 p.).

Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.