Istoriją keitę tekstai

Neseniai pasirodė leidinys, įprasminantis dviejų Lietuvos muzikinės kultūros titanų kolegišką ir bičiulišką ryšį. Tai pirmoji naujos leidinių serijos „Lietuvos muzikologijos šaltiniai“ knyga „Lietuviško fakyro žydinti nostalgija“, kurioje sudėti muzikologo profesoriaus Vytauto Landsbergio tekstai apie šviesaus atminimo kompozitorių Bronių Kutavičių. Be šių asmenybių neįsivaizduojame lietuvių muzikinės kultūros, abiejų 90-mečiai minimi šiais, 2022-aisiais, metais. Apie straipsnių rinktinę kalbėjomės su „Lietuvos muzikologijos šaltinių“ serijos sumanytoja, muzikologe prof. Rūta Stanevičiūte ir rinktinės „Lietuviško fakyro žydinti nostalgija“ sudarytoja, muzikologe Egle Bertašiene.

Rūta, pradėti norėčiau nuo knygos idėjos. Kodėl atrodė, kad toks straipsnių rinkinys reikalingas?

Rūta Stanevičiūtė: Pastaruosius kelis dešimtmečius, pati rašydama knygas, rengdama šaltinių publikacijas, nuolatos galvojau, kad reikėtų fundamentalesnės lietuvių muzikos šaltinių serijos, nes kol kas šiuos dokumentus leidžiame chaotiškai. O tyrinėdamas lietuvių ir apskritai pasaulio muziką pamatai, kiek yra nepaprastai svarbių dokumentų, kurių publikavimas, esu įsitikinusi, turi didelę prasmę. Monografijos, interpretacijos mūsų kultūroje labai svarbios, bet kuri knyga apie muziką labai svarbi, nes ugdo mūsų istorijos, kultūros pažinimą, padeda verbalizuoti muzikinę patirtį. Tačiau tuo pat metu mūsų požiūriai ir interpretacijos keičiasi, o šaltiniai – išlieka.

Su profesoriumi Landsbergiu pradėjome intensyviai bendradarbiauti tada, kai su kolegėmis kartu leidome „Nailono uždangos“ dvitomį – monografiją apie tarptautinius lietuvių muzikų mainus Šaltojo karo metais ir laiškų rinktinę, kurioje sudėtas 1945–1990 m. lietuvių muzikų susirašinėjimas su užsienio kolegomis tos padalintos tikrovės akivaizdoje. Profesorius davė labai daug medžiagos, pasidalino savo korespondencija, archyvais. Vėliau pats kreipėsi į mane, nes pastebėjo, kad į 1990 m. jo leistą muzikos kritikos straipsnių rinktinę „Geresnės muzikos troškimas“, kaip pats sakė, tiesiog užmiršo įtraukti daugelį savo labai gerų tekstų apie Kutavičių. Man tai pasirodė svarbu, nes sovietiniais laikais Landsbergio tekstai apie Kutavičių išties buvo ypatingi, prisidėjo prie tam tikrų metaforų kūrimo, to, kaip verbalizavome muziką. Iš visų šių diskusijų ir gimė knygos sumanymas.

Kaip į šiuos tekstus buvo reaguojama tada, kai jie tik pasirodė? Ar jie iškart sukėlė rezonansą, išsiskyrė tuometės muzikologijos lauke?

R. S.: Esu įdėmiai tyrinėjusi sovietmečio lietuvių muzikos kritiką ir perskaičiusi maksimalų įmanomą kiekį kritikos straipsnių, bandydama rekonstruoti išsamesnį to laikotarpio vaizdą. Galiu pasakyti, kad Landsbergis nebuvo pirmasis, pradėjęs rašyti apie Kutavičių, atpažinęs jo talentą. Buvo ir Ona Narbutienė, ir Loreta Tamulytė, žmonės, kurie kompozitorių pastebėjo dar iki 8-ojo dešimtmečio, kai jis tebuvo parašęs savo kamerinius kūrinius. Tačiau, žinoma, Landsbergio 8-ojo dešimtmečio tekstai padarė didžiulę įtaką.

Mano supratimu, esminis lūžis lietuvių muzikoje įvyko apie 1975-uosius. Ne tik lietuvių, bet ir visos Sovietų Sąjungos muzikoje. Visa Kutavičiaus, Balakausko karta sukūrė fantastiškų kūrinių. Opozicinės laikysenos kompozitorių darbai sudrebino visą kultūrinį klimatą ir sulaukė plataus atgarsio užsienyje. Būtent Landsbergio publikacijos turėjo didelę įtaką šią muziką įprasminant, suvokiant ir, kaip minėjau, verbalizuojant. Aišku, neturime perdėti muzikos kritikos reikšmės, bet čia galima prisiminti XX a. užsienio muzikos klasikų pastebėjimą, pašmaikštavimą, esą muzikoje galime išgirsti tai, ką galime apie ją perskaityti. Metaforos, kai kalbame apie muziką, veikia mūsų girdėjimą. Kutavičiaus atvejis įdomus tuo, kad skirtingose šalyse diskursai apie jo muziką nesutampa. Pavyzdžiui, tolimose šalyse, kuriose visai nežinomas lietuvių muzikos kontekstas, atsiranda visai kitokių metaforų, įtraukiančių kitus kultūrinius kontekstus.

Taip pat svarbu, kad 8–9-ojo dešimtmečių lietuvių muzikos diskursas apie Kutavičių formavosi veikiamas ir lenkų muzikos kritikos. Būtent 8-ojo dešimtmečio viduryje lenkai atrado opozicinę lietuvių muziką. Iki tol jie mus ignoravo kaip Sovietų Sąjungos dalį. Jeigu paskaitytume recenzijas po „Varšuvos rudens“ festivalio iki maždaug 1975–1977 metų, tai į mūsų muziką žiūrėta kaip į prievartinę mainų su Sovietų Sąjunga dalį. Tačiau vėliau lenkai ėmė bandyti mus įvardyti ir paremti kaip opozicinę kultūrą. Šioje šviesoje formavosi ir lietuviškas kritinis diskursas. O dabartinių įtampų ir grėsmių kontekste pasipriešinimas per muziką, įvairias kultūrines veiklas įgyja naujų prasmių.

Egle, sudarant šį leidinį, vartant prof. Landsbergio tekstus, kas darė didžiausią įspūdį?

Eglė Bertašienė. Man visų šių tekstų skaitymas išties padėjo įžodinti Kutavičiaus kūrybą, suprasti tas gelmes, kurias ji slepia, nes profesoriaus rašymas išsiskiria gebėjimu ypač taikliai įvardyti reiškinius, kuriuos tas skambesys atspindi. Jis geba rasti tam tikrus žodžių junginius, kurie jau tapo muzikologinio žodyno pavyzdžiais, – be jų jau neįsivaizduojame kalbėjimo, rašymo apie Kutavičių. Man tai atrodo kaip siekiamybė gebėti taip įžodinti skambesį.

Knygos viršelyje yra prof. Landsbergio dedikacija knygos sudarytojai – tau. Kiek pats profesorius buvo įsitraukęs į rinktinės rengimą? Ar dar spėjai žodeliu kitu pasitarti ir su pačiu šviesaus atminimo Kutavičiumi ar jo aplinka?

E. B.: Šiandien man labai apmaudu, kad tie metai, kuriuos skyriau knygai sudaryti, sutapo su pandemijos metais. Didelis iššūkis buvo tai, kad visą laiką turėjome bendrauti elektroniniais laiškais ar skambučiais. Dabar manau, kad gyvas bendravimas būtų padaręs įtaką kitokiam galutiniam rezultatui. Bet kadangi kitos išeities nebuvo, viskas vyko nuotoliu. Deja, su Kutavičiumi taip pat jau neturėjome gyvo kontakto, visą laiką aktualius klausimus derinome su jo žmona Dalia Kutavičiene.

Kokią matote tokių rinktinių prasmę šiandien, kai kritikos tekstai atspindi jau ne aktualijas, o praeities laiką? Kokią įtaką šių tekstų perskaitymui turi prie jų prisilietęs dar vienas žmogus – sudarytojas? Ko galima pasimokyti iš prof. Landsbergio kalbėjimo apie muziką?

R. S.: Gerai išleistos šaltinių knygos yra tos, kuriose atsiskleidžia ir sudarytojo požiūris. Juk struktūra, tekstų atranka reiškia labai daug. Lengviausia man būtų kalbėti apie tai, ką esu dariusi pati, tačiau noriu atkreipti dėmesį į leidinį, kurį labai vertinu, – tai Edmundo Gedgaudo sudarytas Vytauto Bacevičiaus dvitomio antrasis tomas. Jį skaitant matyti, kad itin korektiškas Gedgaudo charakteris galbūt neleido įdėti ypač aštrių dalykų, to, kas jam gal pasirodė nelabai inteligentiška. To nevertinu nei gerai, nei blogai, bet tai parodo, koks sudėtingas dalykas yra šaltinių leidyba. Sudarytojo darbas – tai tam tikra žinutė.

E. B.: Sudarinėdama prof. Landsbergio straipsnių rinktinę atkreipiau dėmesį į tai, kad visus profesoriaus tekstus sieja ypač platus žvilgsnis, išeinantis iš muzikologijos, muzikos ribų ir nupiešiantis platų kultūrologinį vaizdą. To labai pasigendu šiandienos mūsų cecho darbuose. Dažnai rašydamas susikoncentruoji į tam tikrą muzikinį reiškinį, muzikinę problemą ir tik ją nagrinėji. O Landsbergis sugeba kalbėti plačiai. Jo platus žvilgsnis gali būti įdomus ir kitų meno sričių atstovams.

„Lietuviško fakyro žydinti nostalgija“ – pirmasis naujos leidinių serijos „opusas“. Kas laukia toliau?

R. S.: Tai „atviras projektas“, tačiau planuojame tęstinę seriją. Antrasis leidinys turėtų būti Danutės Palionytės kritikos ir publicistikos tomas, ne vienus metus rengtas, vertingas ir įdomus. Taip pat Donatas Katkus yra sudėjęs viso savo gyvenimo muzikos kritikos straipsnius. Dėl jo dar nežinau, į ką tai pavirs – kol kas turime tik medžiagą. Katkaus kritika – tai ir didžiulio laikotarpio muzikinio gyvenimo kronika. Serijoje planuojame ne tik muzikos kritiką, bet ir korespondenciją, norime įtraukti ir emigracijos šaltinius. Tai labai svarbu, nes Lietuvos muzikinė kultūra yra globali. Neįmanoma interpretuoti Lietuvos muzikinės kultūros nemąstant apie ją globaliai, nes dėl įvairių politinių ir kitokių įvykių lietuvių muzikai veikė įvairiose pasaulio šalyse. Todėl mums labai svarbu pamatyti tą visumą.