Ėjimas pakrante

Yra toks reiškinys, kuris iškalbingai byloja apie Lietuvos kultūrą, jos tvarumą ir netvarumą, tradiciją ir modernumą, tarptautiškumą ir nacionalinį identitetą. Tai tarptautinis Thomo Manno festivalis, prilyginamas reikšmingiausiems kultūros forumams, nors rengiamas ne sostinėje, o toli nuo jos, Nidoje, įstabioje Baltijos pakrantėje. Būtent „Pakrantės“ ir „Kultūros kraštovaizdžiai“ tapo šių metų festivalio tema, gvildenančia daugybę aspektų, kuriais šie reiškiniai gali atsiskleisti. Liepos viduryje vykstantį ilgametį Thomo Manno festivalį ir tęstinius jo renginius palyginčiau su stabiliai stovinčiu švyturiu, nepaisant jokių aplinkybių šviečiančiu ne tik pajūriui, bet ir visai Lietuvai ir už jos ribų. Nors bendras kultūrinis miesto peizažas, rodos, pamažu keičiasi plastikinių popso linksmybių pusėn – apie tai jau pradedama diskutuoti ir viešojoje erdvėje.

Jau 25 metus į Th. Manno festivalį susirenka neatsitiktiniai lankytojai, pasirengę išgirsti aukščiausios prabos akademinės muzikos, pasiklausyti mąstytojų iš viso pasaulio, susipažinti su jaunais intelektualais, pasižiūrėti naktinių kino seansų, aplankyti dailės parodas, Nidos meno kolonijos performansus, vėl pabūti su Th. Manno – pasaulinės literatūros ir humanizmo asmenybės – idėjomis, rytmečiais pasiklausyti skaitomų jo knygų fragmentų. Kaip LRT portale kalbinama sakė Th. Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Irena Vaišvilaitė, „Tai ir yra dalykai, įprasminantys žmogaus buvimą pasaulyje, kuris yra ir natūra, ir kultūra. (...) Tarp Th. Manno kultūros centro tikslų, kurie sutampa su Th. Manno siekiais, neabejotinai yra kalbėjimas apie gilumines situacijas ir egzistencines patirtis, apie tai, kas yra visa Vakarų kultūra. Festivalio Žodžio programoje tai atsiskleidžia per diskusijas, Muzikos programoje – universalia muzikos kalba prabylant apie gyvenimą, mirtį, meilę, pergales ir pralaimėjimus.“ Šiemet – per kultūrinių pakrančių ir kraštovaizdžių kontekstus.

Taip, laimė, Lietuva – ne tik geografinė pakrantė, bet ir kultūrinė pakrantė plačiąja prasme, o kultūra, „tarp kitų dalykų, vaizdingai šnekant, yra ėjimas pakrante“. Čia perfrazavau festivalio svečio iš Vokietijos, garsaus teologo monsinjoro Floriano Schullerio cituotą mąstytoją Claudio Magrisą. Beje, vienas ryškiausių šių metų Žodžio programos susitikimų ir buvo su F. Schulleriu –  neabejinga Lietuvai asmenybe, kurį draugu (sutiktu per 1991 m. rugpjūčio pučą prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos) vadina ir pokalbį moderavęs filosofas Antanas Gailius. Nė nebandysiu išgauti kokią nors minčių kvintesenciją nė iš vienos neaprėpiamo intelekto Žodžio programos popietės, tik norėčiau pabrėžti, kad visi susitikimai, kaip ir šis, generavo nemažai aktualijų. „Taigi, pakrantė kaip literatūros paveikslas: eiti ja, žvalgantis, ar neatsiras išplukdytų kitų, pamirštų, išstumtų tikrovių, grąžinti jos orumą. Tuomet ne pati pakrantė grąžina orumą milijonams aukų, bet žvilgsnis, kurį pakrantė įgalina, kai įmanoma iš savojo pasaulio pažvelgti į svetimąjį“, – remdamasis archajiniais šaltiniais sakė F. Schulleris, keldamas asociacijas ir su į Pietų Europą plaukiančių pabėgėlių, kurių problema dabar aktuali ir Lietuvai, tragedijomis.

Politologas ir žurnalistas iš Rusijos Sergejus Medvedevas (pokalbį moderavo I. Vaišvilaitė) plačiai apžvelgė postkolonializmo reiškinį viso pasaulio ir posovietinėje erdvėje, akcentavo dabar itin aktualią Kremliaus propagandos ir istorijos falsifikavimo temą. Lietuvių, lenkų ir vokiečių santykių istorinis rakursas ir dabartis buvo aptariama diskusijoje su publiciste, Heinricho Boelio fondo Varšuvos biuro vadove Joanna Maria Stolarek ir lenkų žurnalistu Piotru Jendroszczyku, diskusiją moderavo Cornelius Ochmannas iš Vokietijos. Įsiminė bene svarbiausia susitikimo mintis: „Svarbu ne valdžios sutartys tarp šalių, o visuomenių pasitikėjimo gestai.“

Didelio susidomėjimo sulaukusiame susitikime su rašytoju ir dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi (moderatorius – kultūros istorikas Aurimas Švedas) daugiausia kalbėta apie Rusijos ir jos regionų teatrą, rusų teatralų santykį su valdžia, kultūrinę situaciją, politinę padėtį, grėsmes, atvilnijančias ir iki mūsų.

Festivalio epicentro – Th. Manno vasarnamio – aura dėmesio centre atsidūrė popietėje, surengtoje būtent liepos 16-ąją, minint Th. Manno bičiulių dieną, siejamą su data, kai prieš 91 metus rašytojas bei jo šeima pirmąkart atvyko atostogų į Nidoje pasistatytą vasarnamį. Parodytas režisieriaus Manfredo Görnerio filmo fragmentas, kuriame pamatėme rašytojo dukterį Elisabeth Mann Borgese, po daugelio metų apsilankančią vasaros namuose Nidoje. Nuotoliniu būdu popietėje dalyvavęs Th. Manno palikimo tyrinėtojas, buvęs Budenbrokų muziejaus Liubeke vadovas Holgeris Pilsas, kalbinamas moderatorės Ruth Leiserowitz, pateikė pranešimą apie E. Mann Borgese gyvenimą ir tiesiog neįtikėtinas veiklas, ypač pasauliniu mastu nusipelnant jūrų ir vandenynų tyrimų, teisės bei aplinkosaugos srityse (buvo vadinama „Mother of the Ocean“, nors turėjo pianistės diplomą!). E. Mann Borgese veiklos kontekste, vėlgi, ataidėjo aštri pasaulinė problema – katastrofiškas vandenynų užterštumas. Be abejo, tema man priminė ir tai, kad Europos Komisijoje turime lietuvį aplinkos, vandenynų ir žuvininkystės komisarą, kuriam norėtųsi palinkėti semtis įkvėpimo iš šios istorinės asmenybės. 

Dar viena popietė vyko irgi plačia tema: apie Baltijos jūros regiono istorines ir literatūrines konstrukcijas bei šio regiono suvokimą kalbėjo istorikai Michaelis Northas iš Vokietijos ir popietės moderatorius Rimvydas Petrauskas. Be kita ko, pasvarstyta ir apie tai, kad net ir dabar, pavyzdžiui, Klaipėda neturi savo, kaip jūros miesto, kultūros literatūros (kaip Šiauliai turi Rimantą Kmitą). Baltijos jūra, matyt, dar laukia savo rašytojo, istoriko. Kaip sakė rašytojas ir vertėjas Laurynas Katkus, nors mūsų literatūroje galime rasti jūros naratyvo pavyzdžių, tarkime, Maironio, Salio Šemerio ir kitų kūryboje, vis dėlto dabar, kai įsigali lėktuvai, internetas ir visa kita, jūra jau neteko to stipraus simbolinio, išlaisvinančio krūvio.

Muzikoje, sakyčiau, priešingai. Muzikos ir jūros prigimties koreliacija akivaizdi. Tą pastebėjo ir Elisabeth Mann, rašiusi: „Muzika turi ritmą, jai būdinga trukmė laike ir ji turi kontrapunktą, tą gylį ir trimatiškumą. Muzika neabejotinai yra įstabi priemonė, perteikiant jūrą, aprašant jūrą, analizuojant jūrą“ (citata iš H. Pilso pranešimo). Lietuvių muzikos istorijoje nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninės poemos, per Eduardą Balsį, iki šių dienų jūra yra viena raiškiausių konotacijų. Šiais metais festivalyje tai gražiai atsiskleidė per kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrybą. Pati ji klaipėdietė, „pakrančių žmogus“, o jūra ir poezija – svarbiausi jos muziką maitinantys dalykai, inspiravę ar pagrindę ne vieną kūrinį. Festivalio užsakytas naujausias L. Narvilaitės kūrinys „Artimos tolumos“, anot autorės, gimė „vaikščiojant Mažosios Lietuvos pakrantėmis (žinoma, mintyse), kur susitikau ir Thomą Manną“. Čia pasigirsta ir Mažosios Lietuvos liaudies daina „Per kalnelį, per aukštąjį“ (iš Christiano Bartscho rinkinio „Dainų balsai“), ir Johanno Sebastiano Bacho preliudo fragmentas iš Pirmosios siuitos violončelei G-dur. Kūrinio frazių, melodinių linijų žaismingumą, lyg matant raibuliuojančią jūrą, jos šviesos atspindžius, puikiai perteikė Konradas Levickis (smuikas) ir Mindaugas Bačkus (violončelė). „Artimos tolumos“ visus sužavėjo ir gyliu, ir formos kompaktiškumu, ir šviesia aura. Šį kūrinį lyg gintaro gabalėlį norėjosi parsivežti kaip suvenyrą iš Nidos.

Kultūriškai svarbu, kad jau nuo trečiojo festivalio 1999 m. buvo pradėti rengti lietuvių muzikos koncertai, sumanyti naujų kūrinių užsakymai, taip mūsų autorius inspiruojant naujiems kūrybiniams iššūkiams. Lietuviškos muzikos valanda šiemet buvo skirta Vytauto Barkausko, kuris būtų šventęs 90-ąsias gimimo metines, atminimui. Šis kūrėjas, perfrazuojant festivalio temą, – vienas didžiųjų mūsų muzikinių pakrančių uostų. Moderni ir itin emocinga jo kūryba, ypač stambių formų opusai, yra neįkainojamas lobynas. Tačiau festivalio muzikos programos kuratorės Vytautės Markeliūnienės sumanytose programose visuomet slypi ir netikėtumų bei atradimų džiaugsmo progos. Pavyzdžiui, kad ir kiek esu sekusi Barkausko kūrybą, tik čia pirmą kartą išgirdau nuostabias jo miniatiūras: penkių raiškių padalų „Žiemą, 1982“, kurią tikru brangakmeniu pavertė fortepijonų duetas Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas; tik kartą Nidoje skambėjusią festivalio užsakytą „Vasarą, 2004“, kurią nauju žvilgsniu atgaivino Kauno kvartetas (tą vakarą talkinusi Rasa Vosyliūtė, Aistė Mikutytė, Eglė Lapinskė, Saulius Bartulis). Seniai girdėtą „Legendą apie Čiurlionį“ savitai įprasmino pianistas Daumantas Kirilauskas. Vokalinei Barkausko kūrybai atstovavo vienas iš chorinių šedevrų – jautrios, vaizdingos „Septynios miniatiūros“ a cappella (Omaro Chajamo ž., Lino Brogos vert.), kurias padainavo choras „Aidija“. Reikia pripažinti, kad prieš porą metų jų pateiktos šios miniatiūros suskambo ypatingai. Dabar choras susistygavo tik bisams – su visomis subtilybėmis pakartotai vienai miniatiūrai ir nuostabiai choro vadovo Romualdo Gražinio išdailai „Anoj pusėj Dunojėlio“ (vis dėlto būtent Barkausko chorinis bisas tą vakarą būtų buvęs labiau į temą).

Kitas tikslas, kaip sako V. Markeliūnienė, vedusi didžiąją dalį koncertų, – suburti anksčiau kartu negrojusius muzikus, rasti naujų sąskambių. Ši ne vienus metus sėkmingai įgyvendinama idėja pasireiškia ir jaukiais kameriškais duetų vakarais, ir didelių ansamblių, kone mažųjų orkestrų, gimimu. Antai festivalio pradžios koncerte nugriaudėjo ta proga susibūrusių net dešimties pūtikų ir poros stygininkų orkestrėlis (atliko Wolfgango Amadeus Mozarto ir Antoníno Dvořáko kūrinius); naujomis spalvomis suskambo Kauno styginių kvarteto ir pianistės Albinos Šikšniūtės bei gitaristo Sauliaus S. Lipčiaus muzikavimas. Beje, pastarasis Kvintetų vakaras buvo skirtas bene ištikimiausio festivalio kolektyvo – Kauno styginių kvarteto (Karolina Beinarytė-Palekauskienė, Aistė Mikutytė, Eglė Lapinskė, Saulius Bartulis) – veiklos jubiliejui. Ir kvartetas čia vėl atsiskleidė raiškiai, stilingai, gyvybingai. Luigi Boccherini kvintetas D-dur (D. 448) su virtuoziškai S.S. Lipčiaus valdoma gitara lyg lakmuso popierėlis parodė ansamblio gebėjimą groti lanksčiai ir subtiliai. Ypač sužavėjo kūrinyje surasti žaismingi momentai: smuiko ar violončelės flažoletų „čiulbėjimas“, raiškūs glissando, o finale – stilingas Fandango, S. Bartuliui net paėmus kastanjetes. Ir čia pat visai kitokiomis spalvomis nusidažė kvarteto ir A. Šikšniūtės perteikiamas Edwardo Elgaro Fortepijoninis kvintetas a-moll, op. 84, – sodriai, audringai, melodingai.

Vietoj viso orkestro suskambo pianistų Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto muzikavimas keturiomis rankomis. Franzo Schuberto muzikos vakaras buvo skirtas ištikimosios festivalio lankytojos ir pradininkės Irenos Veisaitės atminimui. Vietoj orkestro – nes greta Schuberto kompozicijų fortepijonui keturioms rankoms (su garsiąja Fantazija f-moll) suskambo didinga keturių dalių Ketvirtoji simfonija c-moll („Tragiškoji“), pasak koncertą vedusios Rimos Povilionienės, kviesdama į kamerinę jos versiją įsiklausyti dar atidžiau. Fortepijoninis duetas čia ne tik pademonstravo virtuoziškumą, bet ir surado tembrinių spalvų, simfoninei muzikai būdingų ryškių charakterių, o sodrias kulminacijų bangas belieka apibūdinti Th. Manno herojaus Tonio Budenbroko žodžiais: „Bangos net visai arti kranto tokios galingos, jog atrodo, kad per pečius letenomis tranko liūtai.“ Beje, fortepijonų salono „Organum“ pastangomis jau antri metai festivalyje skamba naujas kokybiškas fortepijonas „Bösendorfer“.

Idėja kviesti festivalyje debiutuoti vis naujus atlikėjus klausytojams sudaro galimybę būtent Nidoje išgirsti dar negirdėtus talentus ir netgi pasaulines žvaigždes. Prieš daugybę metų festivalyje grojusi pianistė Irma Kliauzaitė iš Zalcburgo „Mozarteumo“ ir Pietų Korėjos smuikininkė (dabar gyvenanti ir dirbanti taip pat Zalcburge) Wonji Kim-Ozim turėjo koncertuoti pernai, tačiau planus pakoregavus pandemijai jas išgirdome šiemet, su Antoníno Dvořáko, Leošo Janáčeko, Edward Elgaro, Williamo Krollio bei Camille’o Saint-Saënso kūrinių programa. Pirmas įspūdis jas išgirdus – I. Kliauzaitė labai patikima partnerė, stabilus lygiaverčio dueto pagrindas, ant kurio nepaprastai gražiai atsiskleidė smuikininkės W. Kim-Ozim muzikavimas. Sužavėjo Dvořáko Romantinių pjesių, op. 75, „perskaitymas“: sodrus, gražus garsas, subtilumas, estetinė švara, ypač smuikininkės frazių pradžia ir pabaiga – subtili, išklausyta, „nugesinta“. Išgirdau kaip reta darnų duetą, kurio tolygi dinamika, melodinis bangavimas, rodos, buvo atliekamas lyg vieno instrumento, ypač skambant Janáčeko Sonatai smuikui ir fortepijonui, sudėtingai ir virtuoziškai Saint-Saënso „Havanaise“, op. 83, nostalgiškoms, melodingoms Elgaro pjesėms.

Beje, po 13 metų pirmą kartą būtent festivalyje atgaivintą pianisto Daumanto Kirilausko ir violončelininko Mindaugo Bačkaus kamerinį duetą taip pat galima būtų priskirti savotiško debiuto rubrikai, nors per koncertą atrodė, kad kartu jie muzikuoja nuolat. Brandi Johanneso Brahmso Sonatos violončelei ir fortepijonui Nr. 1 e-moll, op. 38, interpretacija atskleidė vieningą muzikantų mąstymą ir matymą. O šio opuso įtraukimas į programą dar kartą priminė, kad festivalio programų įvairovę V. Markeliūnienė sugeba pateikti prasmingai, susietai su kontekstu, tema. Antai Brahmso opusui ji pateikė įdomų, jautrų, su Nida susijusį kontekstą, grįstą Hermanno Blodės viešbučio viešnios Luizės Mendelssohn (garsaus architekto žmonos) atsiminimais: „(...) Atsivežiau violončelę, o Nidoje sutikau puikų jauną pianistą, teisininką iš Karaliaučiaus. Su juo vėl ir vėl grodavome mano pamėgtą Brahmso Sonatą e-moll. Kartais violončelę pasiimdavau į žvejo valtį ir romantiškai nusiteikusi grieždavau Bachą, palengva iriantis per marias“...

Ryškia festivalio menine kulminacija pavadinčiau išskirtinį rečitalį. Neįtikėtinai stebuklingu būdu kuklioje Nidos evangelikų liuteronų bažnytėlėje turėjome galimybę išgirsti pasaulinę žvaigždę – baritoną Benjaminą Applą, kuris beveik pakeliui į prestižinius Verbjė ir Šlėzvigo-Holšteino festivalius rado laiko čia užsukti ir pateikė nuostabią programą.

Kaip dainininką, Dietricho Fischer-Dieskau prizo laureatą, apibūdino „Suddeutsche Zeitung“, jis priklauso vienai paskutinių didžiųjų Lied meistrų, „išgaunančių beveik neribotą tembrinių spalvų spektrą“, plejadai.

Th. Manno festivaliui B. Applas su puikiu scenos partneriu S. Lepperiu pristatė dalį iš daugybės dainininko įrašytų ir išleistų vokalinių kūrinių, programą traktuodamas labai asmeniškai (o tai reta), kaip savo gyvenimo istoriją, išgyvenimus, įspūdžius. Be pertraukų skambėjusį dainų vėrinį B. Applas kartais pakomentuodavo, lyg dar labiau suasmenindamas dainas, ir atrado jaukų ryšį su publika. Kaip sakė dainininkas, ši programa – tai tipinė šiuolaikinio žmogaus istorija, klajūno istorija, juk atlikėjai yra didžiausi klajūnai, dažnai gyvenantys ne savo tėvynėje.

Koncerte išties buvo justi Lied tėvynės – germaniškų kraštų – kilmė: natūralumas, lengvumas,  neforsavimas. Tiesiog tuo ir taip gyvenama. Pradėjęs daugiausia Franzo Schuberto dainomis, dar Maxo Regerio, Brahmso, kaip įgimtos germaniškos kultūros ženklais, vėliau persikėlė į Londoną – skambėjo britų autoriai Ralphas Vaughanas Williamsas, Henry Rowley Bishopas, Peteris Warlockas, Johnas Irelandas. Dainininkas paaiškino ir kodėl į programą įtraukė prancūzo Franciso Poulenco efektingą miniatiūrą „Hyde Park“: „Daina taikliai perteikia tą jausmą, koks mane apėmė pirmą kartą atvykus į Londoną.“ Šis yra tapęs jo namais (Bishopo „Home, Sweet Home“). Itin sužavėjo subtiliai padainuotas Williamso „Silent Noon“. Šis autorius dabar itin sparčiai populiarėja Lietuvos akademinėse scenose, jį atranda vis daugiau Lietuvos instrumentininkų ir vokalistų. Bijau, kad man B. Applo traktuotė bus tapusi etalonu.

Išgirdau ir visiškai negirdėtą autorių – Adolfą Straussą. Jo „Ich weis bestimmt...“ („Tikrai žinau, kad vėl tave išvysiu“) programos kontekste suskambo kaip jaukus, saloninis romansas (priminė Konrado Kavecko „Susitikt tave norėčiau vėlei“), tačiau B. Apllo paaiškinimas sukrėtė iki širdies gelmių. Šią šviesią, nostalgišką, gražią dainą A. Straussas parašė Aušvice, kur netrukus ir žuvo...

Programą atlikėjai simboliškai baigė viena žinomiausių ir gražiausių Lied – Edvardo Griego „Ein Traum“ („Sapnas“). Tai buvo tiesiog tobula. Koks subtilus piano aukštose gaidose, kokia išgyventa, nuosekliai pasiekta kulminacija! Labai šiltomis ovacijomis palydėtą programą atlikėjai baigė dar vienos Griego dainos bisu. Po koncerto ir aš atsidūriau tų pakerėtų klausytojų būryje, kurie tarpusavyje šnibždėjosi negalintys patikėti, kad toks dainininkas čia ką tik padovanojo tokį muzikinį stebuklą. 

Th. Manno festivalis šiemet užbaigtas opera, kuri turėjo būti atlikta jau pernai, tačiau dėl žinomų priežasčių nukelta į šiuos metus. Kaip sakė V. Markeliūnienė, paskutinių festivalio koncertų koncepcija siekiama sutelkti daugelį dalyvavusių atlikėjų, pateikti vientisą stambų kūrinį. Buvo pasirinktas barokinis perlas – Henry Purcello opera „Didonė ir Enėjas“. Visą koncertinį pastatymą ir ypač muzikinius klausimus išradingai pakoregavo festivalyje kaip dalyvė debiutavusi talentinga dirigentė Giedrė Šlekytė. Ji parinko labai optimalią „orkestro“ sudėtį: Kauno kvartetas (pirmuoju smuiku griežė K. Levickis), Balys Vaitkus (klavesinas), Donatas Bagurskas (kontrabosas); gražiai sustygavo ryškų vaidmenį operoje atliekantį chorą („Aidija“) ir solistus, perteikusius ne po vieną personažą: Nora Petročenko (mecosopranas, Didonė, Burtininkė), Martynas Kindurys (baritonas, Enėjas), Simona Liamo (sopranas, Belinda, Pirmoji ragana), Lina Dambrauskaitė (sopranas, Antroji moteris, Ragana, Dvasia). Kad ir kaip gražu buvo klausytis visų nuoširdžiai į muziką pasinėrusių atlikėjų, šįkart ypatingą bravo skirčiau visą muzikinį pagrindą patikimai, stabiliai ir meistriškai laikiusiems klavesininkui B. Vaitkui ir kontrabosininkui D. Bagurskui.

Pakilus, nuotaikingas, charakteringas barokinės operos atlikimas tapo labai gražiu jubiliejinio festivalio finalu, matyt, suteikusiu dvasinių impulsų jau kitų metų programų apmąstymams. Jei, duokdie, pandemija nesutrukdys, matyt, didelių planų ateičiai turi ir šių metų jau 5-ojo studentų esė konkurso laimėtojai Gabrielė Brazaitytė, Mikas Danilevičius ir Emilija Jovaišaitė; kokybiškai koordinavę, rūpinęsi renginiais Th. Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė, Neringos meras Darius Jasaitis, festivalio administratorius Nerijus Masevičius, vertėja Jūratė Žukauskaitė, festivalio globėjai, partneriai, rėmėjai, kelių koncertų gyvas transliacijas suorganizavusi LRT „Klasika“. Visų, kurių čia nė neįmanoma išvardyti, bendro darbo rezultatas, kaip sveikindamas rašė nuoširdus festivalio globėjas prezidentas Valdas Adamkus, – „tai ir mėginimas atkovoti gėriui ir šviesai priklausančias teises“ šiame prieštaringame pasaulyje.

Festivalyje metai po metų sudaromos sąlygos puikiai jaustis vokiškai kalbančiai publikai, kurios Nidoje niekuomet netrūko, – viskas verčiama į vokiečių kalbą ir iš jos, buklete ir atskiroje renginių informacijoje pateikiami dvikalbiai tekstai. Tačiau per pandemiją vokiškasis segmentas gerokai sumažėjo, tad šiemet festivalis buvo kur kas „lietuviškesnis“, sakyčiau, gana sėkmingai pritraukęs ir naujų lankytojų. Vis dėlto tokio savo turiniu kokybiško festivalio įvaizdžio kūrimas mieste reikalautų kur kas daugiau pastangų. Mažuose miesteliuose (pvz., Brėgenco Austrijoje, Savonlinos Suomijoje ir pan.) tokio išskirtinio įvykio nuotaika ir vizualiai matoma informacija gyvena visi – nuo parduotuvių vitrinų, kavinių, viešbučių iki bendrų lauko erdvių, sugalvojamos išradingos ir skoningos reklaminės akcijos, nuolat primenami svarbiausi miesto kultūriniai simboliai. Nidos atveju tai būtų, žinoma, Th. Mannas, kurio buvimo, minėto „ėjimo pakrante“, šiame kultūros uoste kasmet pasigendu. Pats laikas miestui pradėti išties plačiai alsuoti aukštosios kultūros dvasia. Per 25 metus tarptautinis Th. Manno festivalis įrodė to tikrai nusipelnęs.