„Ilgiuosi teatro, to tikrai gero“

Vienas autoritetingiausių Lietuvos muzikologų Edmundas Gedgaudas, aktyvus koncertų ir operų lankytojas, dar iki pandemijos jau rečiau buvo sutinkamas renginiuose, tačiau kartkartėmis vis aptinkame spaudoje jo publikacijų, kurios yra trumpos, bet aiškios ir prasmingos, inspiruojančios pamąstyti. Pianistas, koncertmeisteris, pedagogas ir muzikologas bene visą savo veiklą paskyrė Lietuvos muzikos istorijai ir jos asmenybėms, o didžiausią dėmesį – operai. Parengė knygų apie dirigentą Joną Aleksą, scenografą Liudą Truikį, muzikologę Oną Narbutienę, yra knygos apie išeivių kompozitorių Vytautą Bacevičių bendraautoris, parašė istoriškai svarbių eseistikos darbų „Prisijaukinant Vilnių“, „Seni fortepijonai“, nemažai straipsnių. Įvertintas Lietuvos kultūros ministerijos, Vytauto Landsbergio fondo, Beatričės Grincevičiūtės, Vyriausybės kultūros ir meno premijomis. Taip pat apdovanotas Riterio kryžiumi už nuopelnus Lenkijos Respublikai.

Kadangi pernai minėjome Lietuvos operos šimtmetį, o E. Gedgaudui teatras buvo (ir yra) visas gyvenimas, mūsų gyvas įrašytas pokalbis tapo tarsi kaleidoskopu apie senąjį teatrą bei jo žmones. Rengdamas tekstą susidūriau su pačiu nemaloniausiu iššūkiu – iššifravus nemažą dalį pokalbio, viskas išsitrynė, pokalbis tiesiog pradingo... Nusivylęs ir susigėdęs parašiau laišką gerbiamam E. Gedgaudui, o jis, mane nuraminęs, į klausimus atsakė raštu. Rengdamas tekstą supratau, kad šįkart jis išėjo netgi turiningesnis, nors ir trumpesnis.

Teatre lankotės visą gyvenimą. Kokie įspūdžiai iš pirmo susitikimo su teatro aura?

Pirmą kartą Operos teatre lankiausi 1943 metais, kai buvo bandoma šį žanrą prijaukinti ir Vilniuje. Faktiškai tai buvo Operos Kaune filialas, tad sunkoka spręsti, kiek toks lietuviškas kolektyvas būtų taptęs savas anuomet dar lenkiškame Vilniuje. Tą pirmąjį kartą mačiau „Faustą“,  kuriame Mefistofelio vaidmenį atliko Ipolitas Nauragis (Nagrodskis). Kur kas vėliau profesorius Rimas Geniušas man tvirtino, jog tai buvęs geriausias lietuvių operos Mefistofelis. Tas spektaklis, aišku, vyko J. Basanavičiaus gatvės teatre, kurio akustikos ir, kaip jūs sakote, „auros“  iki šiol ilgiuosi. Dirigentą Rimą Geniušą neabejodamas priskirčiau prie įdomiausių to teatro asmenybių, nors ne visada su jo nuomone sutikdavau. Koncertmeisteriu teko dirbti ir Kipro Petrausko klasėje, bet dainavimo pedagogika šio didžio artisto netraukė. Į šią sritį nepalygint labiau buvo įsijungusi Vlada Mikštaitė, kurią girdėdavau pokariu per radiją, ir buvau abstulbintas (geriausia prasme) jos Karmen vaidmeniu, gastroliuojant operos teatrui Kaune. Tą teatrą iškeldinus į Vilnių, jis neteko nemažos dalies savo publikos, ir tai išties atskira ir anaiptol nemenka tema. Kaunas juk yra mūsų operos gimtinė, tad ir šis menas su tuo miestu jau buvo augte suaugęs. Kur dar aptiksime operos artisto vardu pavadintą vieną didžiųjų miesto gatvių? JAV girdėjau sakant, kad lietuvio laimei reikia dešros su kopūstais ir operos. Ir iki šiol man nesuprantama, kodėl operos teatro Lietuvoje gimimą menantis pastatas vadinamas „Muzikiniu teatru“. Juk tai – tikrų tikriausia sovietinių papročių apraiška, žeidžianti ir šalia teatro susideginusio Romo Kalantos atminimą.

Ko gero, per tiek metų teko sutikti ir bendrauti su nemažai iškilių asmenybių.

Tarp mano pažintų didžių teatro asmenybių išskirtinė vieta, be abejo, tektų Liudui Truikiui. Beje, jo pirmojo (1959 m.) operos „Don Karlas“ scenografijos varianto negretinčiau su vėlesniuoju, nes tai itin saviti reiškiniai, sukurti labai skirtingoms teatro patalpoms. Bendrieji jų motyvai tą skirtį labiau pabrėžia, nei juos vieną su kitu saisto. Galėčiau tvirtinti, kad abiejų (būtent!) scenografijos variantų lygmuo vertintinas naudojant šedevro sąvoką. Sykį per spektaklio pertrauką vaikštinėjome su Vlada Mikštaite. Pasisveikinom su Antanu Kučingiu, o jam tolstant Vlada pasakė, kad matant šį žmogų jai „mažiau gėda dėl vokalistų gildijos“. Manau, tą patį ji būtų galėjusi pasakyti ir sutikusi Giedrę Kaukaitę. Tarp nuo šio teatro neatsiejamų asmenybių paminėčiau ir garsiąją žolininkę, daktarę Eugeniją Šimkūnaitę. Taip, į Vilnių perkeltas teatras ilgokai stokojo nuolatinių lankytojų.

Teatro repertuare galima aptikti menkai pažįstamų ir retai rodomų operų, tokių kaip „Mergina iš Vakarų“ ar „Porgis ir Besė“, kurios greitai dingo iš scenos, nors yra vertingos. Gal Jums yra tekę matyti šiuos veikalus?

Menkai tuos spektaklius beprisimenu, o tai juk irgi kažką sako. Nesutrumpintą minėtos George’o Gershwino operos variantą teko matyti ir Čikagoje, kur šis spektaklis man gerokai prailgo.

Koks spektaklis Jums įsimintiniausias?

Stipriausiu šio teatro spektakliu laikau tą antrąjį „Don Karlo“ variantą, kur Truikio scenografijos galią panašiu lygiu tęsė dirigentas Jonas Aleksa ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Vaclovas Daunoras. Kokią kūrybos jėgą skleisdavo šis spektaklis! Prisimenu, kaip po scenografo šimtmečiui skirto vakaro kažkoks jaunuolis rūbinėje neklausiamas (o lietuviams tai juk nebūdinga) garsiai prisipažino tą vakarą „pirmą kartą suvokęs, kas yra opera“. 

Gal yra tekę matyti kokių nors kuriozinių situacijų scenoje?

Nežinau, ar tai priskirtina prie teatre patirtų „kuriozų“, gal čia labiau tiktų žodis „skandalas“. Tai buvo 1956 metais, ir gal sietina su Vengrijos revoliucija. Iš Sibiro tremties grįžusiam Antanui Kučingiui buvo numatytas „Fausto“ spektaklis, bet paskutiniu momentu jis pakeistas į „Pilėnus“. Buvo manoma, jog tai įvyko dėl pirmos Mefisto frazės „Štai ir aš!“. Bet didieji ideologijos sargai čia pramovė pro šalį, nes kelis kartus pradedami „Pilėnai“ vis būdavo nustelbiami salėje kilusio baisaus triukšmo. Buvau tame „spektaklyje“, tokių dalykų žmogus juk nepamiršta. „Pilėnai“ tąsyk prasidėjo tik po labai ilgos pertraukos, per kurią teatran susirinko „kritinė masė“ garsiosios Mefisto frazės oponentų. O mąstant plačiau, gėda apima girdint, kas vyksta mūsų dienų Vengrijoje. Šitaip gal irgi „mainos rūbai margo svieto“.

Kas Jums yra teatras?

Teatras? Ilgiuosi jo, to tikrai gero. Gal tokio, kaip Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“, kurią suspėjau pamatyti penketą kartų Nacionaliniame dramos teatre.

Ko palinkėtumėte operai 100-mečio proga?

Su mūsų Operos šimtmečiu susijęs linkėjimas teatrui būtų laikytis kuo arčiau savųjų viršūnių pasiekto lygmens, mažiau leidžiantis į su klasta susijusias koprodukcijas, leidžiančias mūsų scenoje išvysti ir išgirsti tokias atviras meno parodijas kaip Denizo Leone’s „sukurtas“ vaidmuo Gaetano Donizetti operoje „Ana Bolena“. O kadangi ką tik paminėjau Krystianą Lupą, linkėčiau panašaus lygio režisierių nors vienam spektakliui susirasti ir pagrindinei Lietuvos operos scenai.

Dėkoju už pokalbį.