Mano kelrodės dainos (VIII)

(pabaiga. Pradžia Nr. 2 (1367), 2021-01-15)

Atsigręžę į praeito šimtmečio vidurį, regime nuoseklų tautinės savimonės stiprėjimą visose kultūros srityse. Pakilimą anuomet inspiravo poezijos pavasariai, autentiškų etnografinių ansamblių kūrimasis, Justino Marcinkevičiaus ir Juozo Grušo dramos, Marcelijaus Martinaičio ir Sigito Gedos poezija, Rimanto Šavelio proza, Kazio Sajos ir Sauliaus Šaltenio pjesės, Jono Jurašo ir Eimunto Nekrošiaus spektakliai, Šarūno Nako Naujosios muzikos ansamblio veikla ir lygia greta ryškiausių to meto kompozitorių bei atlikėjų kūryba – visa tai, kaip priešinimasis priverstiniam dvasios karantinui, išugdė galingą kultūrinį proveržį, artinant istorinę laikotarpio kulminaciją – Sąjūdį. Atkūrus nepriklausomybę, draudimai išnyko, durys atsivėrė ir ezopinė perkeltinių prasmių kalba akimoju tapo nebereikalinga. Laikas, panoręs tiesumo ir atvirumo, nuskriejo sparčiau už mūsų susivokimą. 

Jei kelią tektų pradėti nuo pradžių, kaip šiandien jausčiau savąją menininkės tapatybę? Kas man būtų tautinio meno vertė? Metaforų ir alegorijų apsauga anuomet buvo reikalinga kaip būtinybė, norint išsakyti, ką galvoji ir jauti. Ilgus metus naudota taisyklė įaugo į kraują ir tapo sava, tarsi antra oda. Laisvės euforijai atslūgus, liko neaišku, apie ką kalbėsime tiesiai. Tarsi neliko apie ką?

Jei galėčiau, Antano Rekašiaus paklausčiau, kodėl laisvė jį ištiko tarsi išmėginimas ir jis nebemokėjo kurti... 

Kūryba – įnoringas procesas. Be įkvėpimo sunku. Algirdo Martinaičio prašiau, kad parašytų man monologą pagal jo brolio Marcelijaus „Ovidijų“. Mėgino, žadėjo ir net pradėjo, bet pusmečiui praėjus pasakė nebetęsiąs. Prašiau Broniaus Kutavičiaus: „Broniau, parašyk man ką nors... gal tango?..“ Išgirdau, kad ne taip paprasta „sėsti ir parašyti“. Iš Felikso Bajoro trečią dešimtmetį tebelaukiu pažadėtų variacijų. Nesulaukiu. Gerai, kad kuria, kas jam svarbu dabar, ir pradėtąjį mistinį pokalbį su nepažiniomis erdvėmis tęsia.

Dabar kūryba užsakoma, „visų kūrinių“ Kultūros ministerija nebeperka. Nugirdusi naują Martinaičio muziką, svarsčiau, kažin, kiek užsakytoji tema jam svarbi, artima, ir kiek jis priklausomas nuo užsakovo pageidavimų, požiūrio, pasaulėžiūros? Noriu tikėti, kad Martinaitis liko sau ištikimas. Tačiau kito autoriaus baleto neištvėriau iki pabaigos, o naujos operos nesiryžtu klausytis, nes stabdo nuojauta, kad tai inertiška manipuliacija patriotine tema. Ilgametis anų dienų įskiepis apgavystei perspėja.

Laikas nuskriejo. Chronologiškai jis šiandien tas pats, tačiau turinio požiūriu daug talpesnis, tirštai įvairovės prisotintas. Nepastebėjau, kaip nelauktai įvairovė tapo priimtina, kai stilių ribos tirpsta, akademinei muzikai nevengiant džiazo, roko, folkloro ir elektroninės muzikos samplaikos. Avangardo klausydamasi vargstu, jis man atrodo stokojąs dvasios, tarsi deguonies jame trūktų. Svarstau, ar tai sukurta, ar padaryta. Zalcburgo vasaros akademijos vadovo Paulio von Schilawskio klausiau, ką jis mano apie šių dienų muziką. Atsakė, kad jo supratimas apie stilius baigiasi sulig ekspresionizmu, o vėliau esą – tik eksperimentai: kiek autorių, tiek ir stilių, tad reikėtų bent trijų dešimtmečių, kad galėtume atsigręžti. Šitaip kalbėjo kilmingas austras, pianistas, dirigentas, intelektualas, išaugęs nenutrūkstamo kultūros vyksmo šalyje.

Nelengva būtų aprėpti, kiek dabartinėje Lietuvos festivalių ir projektų aibėje nuskamba lietuviškų premjerų, ar gausu joje naujų vokalinių kūrinių, poreikiams vis labiau orientuojantis į tarptautiškumą. Tirpstančios stilių ribos nejučia gludina ir kriterijų pakraščius: galima–negalima, gražu–negražu, padoru–nepadoru, paklausu–nepaklausu. Šios sąvokos šiandien nebe tokios priešingos, atlaidžiai vertinat, kad tai, kas anksčiau laikyta nepriimtina, šiandien dažnai yra toleruotina naujovė.

Negrįžtamai nutolo laikas, kai šeštadieniai prasidėdavo kelione į laiptinės pašto dėžutę: „Literatūros ir meno“ savaitraštis, pirmąją kavą skanaujant, spausdintu žodžiu pasitikint, bemat buvo godžiai perskaitomas. Nutolo ir dienraščio „Lietuvos rytas“ nekantriai lauktieji antradieniai su „Mūzų malūno“ priedu, gaila, šiandien „nebemalančiu“. Tačiau įsiminė anų „malūnininkų“ nuostatų formuluotė, skiriant metų apdovanojimą – antikvarinį pipirų malūnėlį: „Kritikui, ištikimai sekančiam ir vertinančiam procesą; jo drąsūs, informatyvūs ir sąmojingi tekstai padeda orientuotis ir nepasiduoti anonsiniam reikšmingumo poveikiui“ (toks apdovanojimas 2008 m. buvo skirtas Vaidui Jauniškiui). 

Autorius – Atlikėjas – Publika – Kritikas. Glaudus šio ketverto ryšys ir sąveika būtina gyvybingam visuomenės kultūrinio gyvenimo vyksmui. O kaip šią sąveiką jaučia mūsų dienų kūrėjai, kai laikui greitėjant kultūros laukas tampa vis tirštesnis, kai kultūra vis dažniau tik pramoga? Ir kai muzika skamba ne tik scenose ir naujose erdvėse, o tiesiog kone visur? Gerai, kad esame perspėjami apie oro užterštumą, bet eterio ir dvasios taršos turėtume saugotis visomis išgalėmis patys. Jaunam artistui ne tik orientyrų, bet ir duonos dairantis, nesunku pasimesti, kai dar nepamiršus savo pedagogo galbūt idealistinių nuostatų tenka susitikti kokį „praktiškesnį“ mūsų dienų prodiuserį. Sureikšmintų anonsų terpė akivaizdi, ji lyg užkratas atakuoja, o kūrybinio kelio iešmininkų teisingus ženklus privalu patiems menininkams pastebėti. Štai „7 meno dienų“ archyve užtiktas Edmundo Gedgaudo 2002 metų Thomo Manno festivalio Nidoje aprašymas bei viltingas autoriaus baigiamasis sakinys, įterpiant ir paties Manno žodžius, kad interneto laikais deginama kultūra „pakils lyg feniksas iš pelenų“, nurodo taurios siekiamybės kryptį. Puikus tame pat savaitraštyje ir muzikologės Rimos Povilionienės 2016 m. jubiliejinio Th. Manno festivalio aprašymas prasmingu pavadinimu „Orumas ir tradicijos“, priminęs sąžinės, žmogaus laikysenos ir atsakomybės kategorijų aktualumą. Paminėti tekstai – po ranka, nesunkiai randami internete. Bibliotekos ir skaityklos, regis, taip pat netoli, ten galima rasti daugelio muzikos mokslo autorių vertingų knygų ir disertacijų.

Tiesa, šiandienos knygų aibė dažną skaitytoją trikdo. Girdėjau ir žinomą naujų knygų apžvalgininkę guodžiantis, kad svajotų perskaityti bent 40 (!) svarbių naujų knygų, apie kitas nė negalvojant. Pavydžiu jai – ji žino, kaip tas svarbiąsias atsirinkti. Juk jau įprasta apie knygas atsiliepti „taip, taip, pavarčiau“ (beje, akis dažnai iš tolo atskiria, prie kurio folianto neverta nei sustoti, nei jo pavartyti). Skaitymu nepasitikintiems pravartu nepraleisti radijo laidų, kuriose vienas kitą provokuodami ir įtaigiai vienas kitam „akompanuodami“ polemizuoja kompozitoriai Šarūnas Nakas ir Mindaugas Urbaitis. Tai vertingos istorinių laikotarpių apžvalgos, gyva mokykla, išsamūs kūrybos vertinimai, paminint ir atlikėjus. Šių švietėjų verta įsiklausyti, gelbstintis nuo agresyvios popsiškos aplinkos banalybių, kai gausių (perteklinių?) koncertų rengėjai, „praktiškų prodiuserių“ skatinami, vilioja gausesnę publiką, kurdami „gražiausių, geriausių“ repertuarų rinkinius, skelbdami tariamai netikėtas atlikėjų sudėtis bei vis skambesnius renginių pavadinimus (viena afiša žadėjo muzikantus griešiant akvariume po vandeniu...). 

Kartais susimąstau, kas pasaulyje pradėjo tą popsiškumo vajų. Ar tik ne anie didieji „Trys tenorai“, pirmieji pasidalinę mikrofonizuotomis arijomis stadionuose, derindami aukščiausio rango tikrų žvaigždžių meistrystę, vardų populiarumą su elegantišku chuliganiškumu bei visomis išgalėmis slepiamu tarpusavio konkuravimu, o nenuslėpę apdairiai tai transponuodami į žaismingas diapazono ir vokalinių fermatų varžybas, šitaip daugiatūkstantinę publiką įaudrindami, leisdami jai šaukti, laukdami jos plojimų, kur tik ji pati užsigeis, nes tame atvirame ore, tarsi rungtynėse, neva viskas leista. Lietuvoje jais paseks „Trys tigrai“, „Trys panteros“, „Baritonų trio“... Gal kur nors kitur dar kažkas. Ir visame pasaulyje juo toliau, juo labiau daugybė buvusių abejotinų dalykų taps priimtini vien dėl to, kad „kodėl ne?“ Taigi, ištikimo savo profesijai kritiko, profesionalaus žinovo, padedančio orientuotis tikrose ir netikrose vertybėse, vaidmuo – ypač svarbus. 

Neteko su mūsų muzikologais pasidalyti įspūdžiais apie jų sueigoje Kompozitorių namuose skambėjusių Juozo Gruodžio dainų „Aguonėlės“ ir „Rugiagėlės“ atlikimą. Šias dainas, skirtas balsui ir fortepijonui, sueigos kviestinė viešnia, jauna perspektyvi dainininkė, pateikė su akordeono akompanimentu. Dainininkės ir akordeonisto duetą jau buvau girdėjusi ir konsultavusi jų interpretuojamą Bajoro „Sakmių siuitą“. Tuomet, įvertinę entuziazmą, draugiškai aptarėme ir specifines akordeono savybes, neleidžiančias įvykdyti daugelio būtinų autoriaus nuorodų, kaip ir tam tikrą šio instrumento tradiciškai suvokiamą pramoginę prigimtį. Ilgametė „Sakmių“ partnerė, šviesaus atminimo pianistė Gražina Ručytė, akordeono specifiką išmaniusi, tokį derinį įvardino kaip šventvagystę. Mėginu įsivaizduoti, kaip tai vertintų mano kartos muzikos mokslų atstovai Ona Narbutienė, Algirdas Ambrazas, Jonas Bruveris... Gal pečiais patrauktų, gal retoriškai paklaustų: „O kodėl Schuberto „Liepos“ („Der Lindenbaum“) su akordeonu nepamėginus?...“

Po ekskurso apie skubantį laiką, grįžtant prie pagrindinės temos, apninka tiek pat nerimastingos būties mintys. Esame į Vakarus atsigręžę, bet ar nesame tebelaikomi pareiną iš Rytų? Ar jau turime naują savo žodį, ar gal pasauliui esame įdomūs tiek, kiek tebeturime autentiškos baltiškosios prigimties ir pagoniškos egzotikos likučių?

Tirštame naujų projektų ir iniciatyvų sraute klausa išskiria turtingos dvasios Ramintos Šerkšnytės opusus. Įkvėptos muzikos audinyje pasigirdus būdingam mažosios tercijos intervalui, širdis suspurda: „Štai, mūsų!“ Trapus tautiškumo kodas, „gailia rasa“ suspindęs, siunčia stiprios galios signalą širdžiai ir protui. Tai tų pačių tautiškumo gelmių kodas, kurį anuomet laikėme puoselėtinu, skelbtinu, propaguotinu. Šerkšnytė pasaulyje jau skamba plačiau nei mūsų ano laiko ryškiausieji, klasicistiniais romantikais ir naujaisiais romantikais klasifikuoti, į tarptautinius vandenis neišplaukę. Kažin, ar tai tik nepakankamos vadybos ir geležinės uždangos kaltė. Galbūt anai muzikai stigo universalumo, gal jai paradoksaliai bus sutrukdęs būtent svarbiausias jos bruožas – išskirtinis tautiškumas, izoliavęs ją nuo pasaulio kaip specifišką, vien tik gimtuosiuose dirvonuose įžemindamas. Jei ne tasai mažosios tercijos nušvitimas naujame kontekste, galbūt dingtelėtų mintis apie nacionalumo dramą. 

Na, tad kantriai luktelėkime... bent tris dešimtmečius, kol bus kur atsigręžti.