Ornitologai pristato penkias balandžių rūšis, gyvenančias Lietuvoje, tačiau jie nė neįtaria, kad muzikos padangėje skraido ir savo veikla džiugina dar vienas Balandis, vardu Linas: mąslusis, tvirtu mostu, jautria klausa ir interpretacijos tikslumu pasižymintis chorvedys, būsimas meno daktaras, teoretikas ir pedagogas Linas Balandis.
Linas Balandis gimė 1988-aisiais Kaune. 2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė chorinį dirigavimą prof. Vytauto Miškinio klasėje, šiuo metu studijuoja meno doktorantūrą prof. Povilo Gylio klasėje, o mokslo darbą rašo su doc. Danutės Kalavinskaitės priežiūra. L. Balandis yra Generolo Jono Žemaičio Karo Akademijos vyrų choro „Kariūnas” vadovas bei berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas” chormeisteris ir mokytojas. Jis taip pat yra pelnęs laureato vardą įvairiuose tarptautiniuose ir respublikiniuose konkursuose.
Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje lapkričio 1 d. L. Balandis pristatė Bachų giminės ir Felixo Mendelssohno chorinės muzikos programą. Jam talkino Šiaulių miesto choras „Polifonija“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis). Koncerto programoje puikavosi Johanno Sebastiano Bacho motetas „Komm, Jesu, komm“ („Ateik, Jėzau, ateik“), Johanno Christopho Bacho „Fürchte dich nicht, denn ich hab dich erlöst” („Nebijokite, nes aš jus išpirkau“), Johanneso Bacho ir Christopho Bacho bei Heinricho Bacho „Unser Leben ist ein Schatten auf Erden” („Mūsų gyvenimas žemėje yra tik šešėlis“), Johanno Michaelio Bacho „Sei, lieber Tag, willkommen” („Būk, o diena, laukiama“) bei Johanno Ludwigo Bacho „Das ist meine Freude” („Tai yra mano džiaugsmas“). Vakarą puošė ir F. Mendellsohno kompozicijos „Mein Gott, mein Gott, warum hast du mich verlassen?“ („Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“) ir „Denn er hat seinen Engeln befohlen über dir“, motetas iš oratorijos „Elijas“. Koncertas buvo apgaubtas labai gera energijos skraiste, buvo jaučiama, kad choras dainuoja su dideliu malonumu, bendrai muzikuoja bei pasitiki dirigentu.
„Polifoniją“ paskutinį kartą girdėjau šių metų balandžio mėnesį „Ressurexit“ festivalyje, kuomet choras, tuomet vadovaujamas Egidijaus Kavecko, atliko latvių kompozitoriaus Eriko Ešenvaldo kūrinius bei Antonio Vivaldi „Gloria“. Galiu drąsiai pasakyti, kad nuo to koncerto mano nuomonė apie „Polifoniją“ pasikeitė į geriausią pusę ir nuo šiol aš esu didelė šio choro gerbėja, įsitikinusi, kad vadovas yra pagrindinis gero muzikinio skonio ir atlikimo užtaisas.
Linas Balandis ir choras „Polifonija“. Nuotr. Julijos Kot.
Lapkričio 1-osios koncertas buvo puikus. Lygus choro garsas ir ypatingai apgalvoti dirigento judesiai publikai padovanojo nenusakomos energijos pliūpsnį. Nors renginys buvo skirtas Visų Šventųjų dienai, klausytojų širdyse muzika leido vešėti šviesiems atsiminimams apie mirusiuosius. Tai buvo ne skausmingų akimirkų apverkimas, bet tarsi grakštus reveransas tikėjimui, kad visi mūsų artimieji, išėję anapilin, patiria amžiną ramybę.
Bachų giminės ir Mendellsohno muzika yra įvertinta laiko, turtinga ir klestinti, reikalaujanti itin tikslaus atlikimo bei išmoningos interpretacijos, neprasilenkiančios su epochos kontekstu bei tuometinėmis komponavimo priemonių tendencijomis. L. Balandžiui pavyko nuostabiai įgyvendinti visus keliamus iššūkius ir sėkmingai pasirodyti su choru „Polifonija“, kuris akivaizdžiai per retai skamba pagrindinėse Lietuvos scenose. Be jokios abejonės, choras tikrai yra profesionalus, pajėgus, labai malonų, minkštą tembrą skleidžiantis bei neapsakomai pagavus kolektyvas, galintis nustebinti ir išlepusio sostinės klausytojo ausis.
Apie darbą su skirtingais kolektyvais, savo veiklą ir pomėgius pasakoja pats chorvedys Linas Balandis.
Koncertas pasisekė puikiai, išgirdome ne vieną teigiamą atsiliepimą. Ar pats esi patenkintas rezultatu?
Manau, kad maksimaliai, žinoma, viskas nepavyko, kaip galbūt galėjo, bet tai nieko keisto, nes repeticijų turėjome labai mažai, o ir programa nebuvo lengva. Ši muzika nėra visiems stipriai „įaugusi“, visada yra kur tobulėti. Iš esmės esu patenkintas koncertu ir jo rezultatu. Choras labai šaunus, visi geranoriškai dirbo, stengėsi padaryti viską kuo geriau, negailėdami savęs. Choristai labai draugiški, akivaizdžiai matėsi ir jautėsi, kad dauguma jų išties myli muziką, ją transliavo iš vidaus. Esu labai patenkintas bendru darbu su būtent šiuo choru.
Daug kur dalyvauji, užsiimi įvairia veikla. Ką tau, kaip muzikantui, chorvedžiui, duoda darbas prie skirtingų kolektyvų?
Pirmiausia labai džiaugiuosi, kuomet skirtingi kolektyvai mane pakviečia dirbti kartu. Kiekvieną kartą gaunu visai kitokius potyrius, nes šiuo metu dirbu tik su neprofesionalais. Man kaip chorvedžiui suteikiama galimybė save realizuoti kaip menininką, neužsisėdėti ant tų pačių elementarių klišių, bet bristi į sudėtingesnės muzikos gilumas. Su kiekvienu choru, su kuriuo bedirbu, turiu būti pasiruošęs visu šimtu procentų, nes prieš save matau daugiau patirties nei aš turinčius žmones. Dauguma choristų patys yra chorvedžiai. Visada jaučiu didžiulę atsakomybę prieš juos. Be abejo, darbas su skirtingais kolektyvais leidžia pasitikrinti, ar profesiškai esi pajėgus dirbti, ar ne.
Esi įvardijamas kaip vienas perspektyviausių jaunosios kartos chorvedžių. Papasakok plačiau apie savo dabartinę veiklą.
Taip susidėliojo, kad šiuo metu dirbu tik su vyrais. Tarsi įkritau į lygių balsų kategoriją. Dirbu karo akademijoje su choru „Kariūnas“ bei berniukų ir jaunuolių choru „Ąžuoliukas“, ten esu chormeisteris ir choro mokytojas. Taip pat šiuo metu studijuoju meno doktorantūroje. Kartais sudalyvauju konkursuose, turiu papildomų projektų. Stengiuosi užsiimti kuo įvairesniais darbais, kad būtų nuolatinė dinamika, kuri mane žavi.
Linas Balandis ir choras „Polifonija“. Nuotr. Julijos Kot.
Dar visai neseniai tarptautiniame Juozo Naujalio konkurse pelnei antrąją vietą. Ką tau reiškia šis apdovanojimas?
Kompozitorius Béla Bartókas yra pasakęs, kad konkursai skirti tik žirgams, bet ne menininkams. Jo žodžiuose yra tiesos. Žinoma, konkursai turi savų privalumų. Pirmiausiai, leidžia išanalizuoti daug įvairių skirtingų kūrinių, kuriuos vėliau gali naudoti savo repertuare. Tai yra išties gilios studijos, trunkančios apie pusę metų, juodas darbas, po kurio kūriniai atsiveria visai kitokiomis spalvomis. Antra, turi galimybę padirbėti su skirtingais chorais, dažnai pačiam nežinomais. Šiame konkurse žinojau visus, tik su LMTA choru buvau dirbęs studijų metais, o per tiek laiko kolektyvo sudėtis pasikeitė. Trečia, gali užmegzti pažintis su kitais dalyviais, kas yra išties smagu ir vertinga. Džiaugiuosi, kad su visais, su kuriais susipažinau anksčiau kituose konkursuose, aš ir dabar bendrauju. Vėliau bus galima su savo kolektyvu pas juos važiuoti ir taip užmegzti kultūrinius mainus.
Aš asmeniškai visuomet stengiuosi rinktis tuos konkursus, kuriuose nėra dirigavimo prie fortepijono, nes tai yra ne mano niša, nejaučiu tikro garso, tai mane tiesiog erzina. Vis dėlto J. Naujalio konkurse teko ir prie fortepijono pamojuoti. O kalbant apie laimėtas vietas, tai jos tikrai neturi didelės reikšmės. Manau, kad turėtų būti be galo didelis nusivylimas tikėtis ir po to nieko nelaimėti. Tai, kad tavo biografijoje atsiras kokios nors laimėtos konkursuose prizinės vietos – mažai ką pakeis. Gali nuolat laimėti, bet būti kūrybiniame užribyje.
Studijuoji meno doktorantūroje, dalyvauji konkursuose, dirbi su dviem kolektyvais ir dar turi nemažai kitokios veiklos. O laisvalaikiui lieka laiko? Ką dar mėgsti be muzikos?
Manau, kad laisvo laiko neturiu. Man didžiausias džiaugsmas, kad visas mano laisvalaikis yra susietas su muzika. Nueiti į koncertą – man yra visiškas laisvalaikis. Savaitgaliais dirbu, bet man viskas taip organiškai susidėlioja, kad aš darbe pailsiu.
O šiaip esu nuobodus. Man muzika yra didžiausias malonumas ir džiaugsmas. Mėgstu skaityti istorines-biografines knygas, iš kurių galiu sužinoti kažką naujo, ką galiu papasakoti ir savo choristams, jiems būna įdomu. Kartais nueinu į parodas. Daugelis mėgsta keliauti, o aš priešingai, nemėgstu.
Kai buvai moksleivis, kaip įsivaizdavai savo ateitį? Siejai ją su muzika?
Jau nuo kokių šešerių save įsivaizdavau būtent taip. Būdamas mažas įsivaizdavau save diriguojant dainų šventėse, net pats nežinau kodėl. Mano tėvai ne muzikantai, bet aš norėjau pasukti muziko keliu. Atrodo, kad nuo pat mažens sėkmingai ir pradėjau eiti ta linkme. Mokydamasis mokykloje sugalvojau stoti į konservatoriją. Kartais galvoju, kad gal galėjau studijuoti mediciną, būti chirurgu. Matau daug panašumų tarp chorvedybos ir chirurgijos. Turi daug visko narplioti, tik partitūros yra ne žmonės. Viskas mano gyvenime ėjo tiesia vaga, nebuvo jokių posūkių į kitas sritis. Mane žavi pats procesas, darbas su žmonėmis, nes dirigavimas yra tik ledkalnio viršūnė. Anksčiau po koncertų mane apimdavo didžiulis liūdesys, nes programą ruoši ilgą laiką, o vėliau tas pasiruošimas telpa į valandą koncerto. Dabar gal tiesiog prie to pripratau ir mėgaujuosi pačiu procesu.
Kaip manai, ko trūksta mūsų kultūroje?
Verčiau sukonkretinsiu labiau savo barą – chorvedybą. Labiausiai trūksta meilės tam dalykui, kurį darai. Dažnai asmenybes užgožia jų pačių ego, sureikšminamas garbės troškimas. Ir tame tarsi paskęstama. Tokiu būdu žmonės užsiima tik paviršiniais dalykais, bet nemato gilumos. Nebededama tiek daug pastangų dėl pačios muzikos. Manau, kad pas mus yra per daug „ordinų“, „garbinimų“, „šlovinimų“, „ąžuolų vainikų“ ir pan.
Apie kultūrą kalbant bendrai, sunku pasakyti, ko konkrečiai trūksta. Galbūt geranoriškumo, bendruomeniškumo, noro visiems kartu viską daryti dėl vieno bendro tikslo, o ne kiekvienam sau ir dėl savęs.
Dėkojame už pokalbį ir linkime ir toliau išdidžiai skrosti muzikinę padangę.