7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pagaunama? Nepagaunama?

Andrius Žlabys, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras Vilniaus festivalyje

Edmundas Gedgaudas
Nr. 24 (1038), 2013-06-14
Muzika
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.

Taip, rašydamas šį kuklų tekstą ne sykį prisiminiau Juliaus Sasnausko esė rinkinį. Net išdrįsau parafrazuotą tos knygos pavadinimą panaudoti kaip straipsnelio antraštę.
 

Nuo 2008 m. Lietuvos kameriniam orkestrui vadovauja ryškus rusų smuikavimo tradicijų atstovas Sergejus Krylovas. „Iš orkestro noriu to, ko siekiu ir pats: instrumentinės, techninės atlikimo kokybės, nuolatinių interpretacinių paieškų, kurioms peno teikia visą gyvenimą trunkantys tyrinėjimai“, – skaitau Johanno Sebastiano Bacho monografinio koncerto lankstinuke. Įsidėmėtini žodžiai.
 
Neeilinio birželio 7-osios Vilniaus festivalio vakaro Nacionalinėje filharmonijoje solistai buvo Sergejus Krylovas (koncertai smuikui ir orkestrui Nr. 1 a-moll, Nr. 2 E-dur) ir pianistas Andrius Žlabys (koncertai Nr. 5 f-moll, Nr. 4 A-dur ir Nr. 1 d-moll). Vien šių iškilių ir itin skirtingų virtuozų sugretinimas įžiebia pamąstymų, vertų ilgo naktinio pokalbio.
 
Pirmojoje koncerto dalyje klausėmės pianisto. Vieno iš tų, kurie ne itin linksta su muzika bendrauti palypėję į tvirtai suręstą „išminties bokštą“. Andriui („bokšte“, aišku, apsilankančiam) ne nuo šiandien būna svarbiau tai, ką nuo tokių įrenginių įžvelgti sunkoka. O dar pagauti... Kad ir išties nuoširdų dialogą su genijaus užrašytomis natomis.
 
„Istoriniai informuoto“ interpretavimo šalininkai kažin ar jaučiasi laimingi, girdėdami į fortepijono subtilybes panardintą Bacho tekstą. Na, tesižino. Beje, retsykiais jau visai smagiai pasiklausau muziejų dvelksmą gaudančių (ačiū Dievui, lyg ir nebesakoma „autentiškų“) interpretacijų. Iš jų man mielesnės tos, kur „informuota išmintis“ nenustelbia muzikos gyvybės paslapčių.
 
Bet štai fortepijono garsuose Andriaus dialogas su Johannu Sebastianu. Koncertas d-moll tą vakarą pagal seką jau trečias. Po pirmosios šio itin populiaraus kūrinio dalies iš kažkieno krūtinės išsiveržia susižavėjimo (džiaugsmo, katarsio?) šūksnis, palydėtas trumpų aplodismentų. Kitomis aplinkybėmis tai mane įsiutintų, tačiau juk ką tik džiaugiausi iškalbinga, be menkiausio virpesio tyla tarp koncertų f-moll ir A-dur dalių. Ir kai šitokią vakaro rangą nusakančią tylą sudrebina griausmingas „Vivat!“, mintyse jam pritariu. Tai neturi nieko bendra su neišprususios publikos aplodismentų liūtim po kiekvienos simfonijos dalies „elitiniuose“ koncertuose. Nebelankau jų ne tik dėl bilieto kainos, bet ir dėl šitokių bei į jas panašių mūsų „visuomenės grietinėlės“ manifestacijų.
 
Gausėja narcizo sindromu sergančių artistų. Gabius pianistus svaigina klavišų akrobato kelio vilionės, iš kur nelengva sugrįžti. Panašūs pavojai tyko dainininkų, aktorių, dailininkų... Šunkelių įvairovė šiandien nebestebina. Įsimeta į dūšeles blizgaus paviršiaus užkratas, žiūrėk, tas ar kitas (netgi gabus!) su juo ir susitapatina. Kritika tokius kartais stebi: ar nuo virtuozinės kaitros pianisto plaštakos arba kokio dainininko gerklė jau rūksta, ar dar ne. Rūksta? Puiku!
 
Andrius ištikimas kelrodžiui, kuriuo sekdamas nepaklysi. Johanno Sebastiano išmintis jam tarsi atversta knyga su anaiptol nevienareikšmiais atskaitos taškais. Nerūdijantis kompasas.
 
Jautri, subtili Andriaus garsų skalė. Klausydamasis dažnai pagalvoju apie jo santykį su belcanto menu (šio pianisto laboratorijoje suvoktu savaip). Į švelniausių skambesių zoną jis gali leistis ne menkindamas, o ryškindamas garsų iškalbą, stebėdamas toje sferoje slypinčius atspalvius ir juos pamėgusias „nepagaunamas“ muzikos prasmes. Iš vienos dinaminės plotmės į kitą Andrius dažnai pereina nejučia, taip ir motyvuodamas, ir ryškindamas dramaturginę kūrinio iškalbą.
 
Natūralu, kad žengdamas į metafizinius Bacho muzikos tarpsnius pianistas protarpiais lieka vienišas (tarkim, Koncerto A-dur Larghetto dalyje, ir ne tik joje). Yra riba, kurią „žemiškai“ muziką interpretuojančiam orkestrui įveikti nelengva. Nebent su kokiu Jonu Aleksa, kuriam paklusdavo paslaptingoji meno šviesa. Ta pati, kurią genialus architektas Kristupas Glaubicas tebeskleidžia iš Vilniaus Šv. Kotrynos bokštų, kurią – tarsi šventąją ugnį – tebesaugo Stanislovo Kuzmos skulptūros, Liudo Truikio scenovaizdžių eskizai...
 
„Nerūstauk ant gerų profesionalų, aplenkiamų nemirtingumo dvelksmo“, – kartoju sau ir šias eilutes rašydamas. Nes jau po pertraukos įsijausti į profesionaliai nugludintus dviejų koncertų smuikui skambesius nebuvo paprasta. Prisiminiau Sergejaus Krylovo žodžius, pacituotus rašinio pradžioje. Tada mintyse ir pridūriau sakinį, kuriuo pradėjau šią pastraipą. Pamažėle ėmiau įdėmiau klausytis išties gausios interpretacinės įvairovės, bet taip ir neatstojo įtarimas, jog ji labiau savitikslė, negu paisanti giluminių muzikos dramaturgijos dingsčių. Tuo keliu žengiant reiktų dar kažko...
 
Ir štai – stulbinantis bisas. Sergejus Krylovas solo smuikuoja Tokatą ir fugą – vieną žinomiausių klasikinės muzikos šlagerių. Taip, tą nuo vaikystės mūsų ausyse apsigyvenusį galingais, šiurpinančiais vargonų garsais. Arba – ne bet kokių autorių parašytomis transkripcijomis fortepijonui. Dar ir orkestrui. Bet (priimkime tai kaip itin populiaraus kūrinio legendos dalį) senokai pasklido abejonės, ar tikrai šios muzikos autorius yra Johannas Sebastianas Bachas. Esą jis tik vargonams pritaikė nežinomo autoriaus jau anuomet primirštą smuiko opusą. Tačiau šis būtent į vargonus suleido šaknis. Dar kokias! Drauge su vandenyno galybe ūžaujančiu, romantizmo įsiūbuotu virtuoziškumu. Ir po viso to vėl smuikui? Na, nejuokaukite...
 
Bet Sergejus Krylovas ėmėsi įžūliai drąsios šio kūrinio transkripcijos smuikui solo (jos autorius Bruce Fox Lefriche) ir štai jis skrieja audringo garsų vandenyno bangomis, toli pranokdamas Kalifornijos banglenčių vikruolius. Pabandyk tokį pagauti! Tad gal dar sykį pasidžiaukime, kad Lietuvos kamerinis orkestras tapo šio išskirtinio virtuozo prieplauka?

 

Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.