Kada nereikia rašyti apie parodas?

Dvi savaites iki Kūčių kiekvieną dieną konstravau un dossier, pretenduojantį būti moksliniu tekstu. Juk tiesa, kad be poros komplektų kaladėlių, kurias galima dėti į burną arba kurioms prilituoji rankas, užaugęs tikrai nebūsi nei kritiku, nei filosofu, nei šiuolaikiniu menininku. Dvi savaitės nenuilstamo konstravimo – tai visai daug, todėl pusryčiams, kad apšiltų pusrutuliai, kasdien skaitydavau kultūrinę spaudą, tiksliau – daugybę tekstų apie parodas, visus naujus ir senesnius, dar neskaitytus, kartais ir krūvas to paties autoriaus arba po kelis apie tą patį įvykį, tik prieinamus internete.

 

Štai vieną rytą, jau nebegalėdama suprasti, kam daugelis tų tekstų rašomi, „Šiaurės Atėnuose“ pasirodžiusioje Ievos Gudmonaitės apžvalgoje „Meistrai dvidešimt ketvirtame name“ (Šiaurės Atėnai, 2014 09 09) radau kažką panašaus į atsakymą arba beveik nuoširdų prisipažinimą: „Iš tiesų tai atleiskit, nemoku rašyti apie parodas – neturėtų gal jums rūpėti, kaip nenuėjau, kaip paskui nuėjau, kaip obuolius valgiau, kad pakeliui užėjau į cerkvę žaliu stogu uždegti žvakės – juolab rašant apie tokią solidžią parodą kaip ši – senovės italų tapybos rinktinė kolekcija, darbai, surinkti iš kolekcininkų, – jų nerasi muziejuose.“ Taigi, autorė apie parodas rašyti nemoka (ko nepasakytum apie jos poeziją), bet rašo. Ir nesu tikra, kas labiau gąsdina – pats tekstas ar toks atsiprašymas. Galvodama, kaip reikėtų šį ir panašius tekstus vertinti, prisimenu klasikinius Johno Bergerio svarstymus knygoje „Matymo būdai“ („Ways of Seeing“, 1972), kur jis rašo, kad XX a. originalaus kūrinio vertė, kitaip nei anksčiau, yra ne pats kūrinys, bet jo veikimo kontekstas, t.y. šios unikalios egzistencijos įvertinimas ir apibrėžimas mūsų dabarties kultūroje. Turint galvoje, kad gyvename reprodukcijų amžiuje ir rašome apie kūrinius, kuriuos patiriame įvairiuose kontekstuose, o ne tik tą vienintelį kartą galerijoje ar muziejuje, ir kad tie kontekstai greičiausiai padarė svarią įtaką kūrinių interpretacijai, svarbu viskas, kas įvyko prieš žvilgsnį ir po jo: gal netgi tokie kontekstai kaip obuolių valgymas arba žvakės deginimas.

 

Juos gal dar įstengtume susieti su kūriniais. Galime ir per daug nesigilinti į tai, kad kūrinių interpretacijai iš esmės trūksta bent šiek tiek meno istorijos žinių, kurios čia svarbios ir dėl to, jog autorė rašo apie XVI–XVIII a. darbus, ir dėl to, kad tuomet užtektų medžiagos bent jau atitinkamai įvertinti gidės užuominas. Tačiau yra ir tokių tekstų apie parodas, kuriuose rašoma tik apie save – beveik nesistengiant užsiminti, apie ką iš tikrųjų rašoma, arba kai kontekstai visai nesisieja su kūrinių interpretacija ir parodos vertinimu. Pavyzdžiui, kaip Jurgos Tumasonytės tekste „Berniukas su rožiniu pistoletu“ apie Igorio Piekuro parodą (Šiaurės Atėnai, 2014 08 26). Ar Piekuro darbų interpretacija ir parodos įvertinimas kaip nors pasikeis nuo to, jei nežinosime, kad autorė neseniai sugrįžo gyventi į Vilnių, kad jos draugai vėlavo ir parodos atidaryme nebuvo nė vieno, kad nuo kai kurių kūrinių keliamo nerimo pasidarė liūdna ir slogu, ji ėmė gerti vyną, o vaikystėje karpė ir klijavo iš Marijos Rožanskaitės reprodukcijų koliažus? Ar tai kuo nors pagrindžia paskutinį sakinį, kuris galėtų būti „parodos vertinimu“, „interpretacine ašimi“ ar galbūt kažkuo, kas paaiškintų, kam šis tekstas buvo reikalingas: „Ateityje būtų įdomu pamatyti visą didžiulę autoriaus darbų retrospektyvą, atsekti jo estetinę ir tematinę kaitą.“? Man irgi būtų įdomu, bet norint tai sužinoti visai nereikia skaityti viso teksto.

 

Kita vertus, jis bent jau įtikina, kad autorė apskritai lankėsi parodoje. Man atrodo, kad čia ir yra priežastis, dėl kurios atsiranda tokie tekstai – patikinti, kad rašantieji tikrai vaikšto į parodas, apie kurias rašo, ir kad turi draugų, su kuriais iš tikrųjų bendrauja. O jei kas nepatikės? Gal tai svarbu, o gal nesvarbu, kaip pati autorė toliau mini straipsnyje „Keista diena“ (Jurga Tumasonytė, Šiaurės Atėnai, 2014 12 29) rašydama apie parodą „Slinktys“ „Prospekto“ galerijoje. Taigi, tekstas – tai patvirtinimas apie savo priklausymą arba norą priklausyti kuriai nors socialinei grupei, įsirašymas į atitinkamą sociokultūrinį kontekstą. Iš jo aiškėja dar keletas tokių tekstų rašymo priežasčių: „planavau parodą aprašyti“, „kaip keista – reikia rašyti apie vieną dalyką, o norisi visai apie kitus“. Bet kam reikalingi parodų aprašymai, kuriuose apie jas nerašoma (arba kam išvis reikia aprašymų?), ir kas autorę verčia tai daryti? Panašu, kad Mikalojų Vilutį irgi kažkas verčia rašyti apie parodas – matyt, jo noras rašyti „apie meną, o ne apie daiktą“, o gal įsitikinimas, jog atlieka „Dievo skirtą misiją“ („Simas“, Šiaurės Atėnai, 2014 09 29). Bet kad atliktum šią misiją arba tiesiog ieškotum Dievo rašydamas apie parodas, tikriausiai neužtenka skaityti tik Schopenhauerį.

 

Manyčiau, kad Dalius Jonkus su tuo sutiktų. Įdomu, kad net jeigu tekstuose rašoma nebūtinai apie save arba iš savo patirčių kylančius kontekstus, kažkodėl vis tiek išvados ar apibendrinimai retai kada susisieja su pačiu tekstu arba jame dėstomais argumentais. Pavyzdžiui, Jonkus savaitraštyje „Literatūra ir menas“ pasirodžiusiame tekste apie parodą „Postidėja III. Plotas“ („Moters-lėlės grožis ir moteriško meno kaip įkūnyto požiūrio apmąstymai“, 2014 12 12, nr. 3500) gana smulkiai analizuoja visus „lėlės-moters“ motyvus, bet apibendrinimai (dvi paskutinės pastraipos) vis tiek tėra prielaidos, neįrašančios šios parodos ar kūrinių į kokį nors platesnį kontekstą. Jis rašo: „Galima teigti, jog moteriška savojo įkūnyto požiūrio refleksija yra artimesnė fenomenologiniam patirties apmąstymui nei abstraktus ar bekūnis santykis su pasauliu (kaip ir iš niekur), kuris dažnai tapatinamas su universaliu vyriškumu-žmogiškumu. Fenomenologiniu požiūriu moters kūniškumas, jautrumas, jausmingumas, erotiškumas, atvirumas kosmoso ritmams yra ne trūkumas, bet privalumas. Matyt, įkūnytos patirties fenomenologija ir yra tikrasis feminizmas.“ Man vis tiek neaišku, kodėl tas tariamas įkūnytos patirties fenomenologiškumas yra raktas į šios parodos „įkūnytas požiūrio refleksijas“, kartojant ir kartojant tuos pačius žodžius. Priešingai, sakyčiau, vertėtų šį „fenomenologiškumą“ kritikuoti ir klausti, kodėl „tikrasis feminizmas“ būtinai privalo būti įkūnytas. Tad gal universalizuojančios filosofinės įžvalgos, neturint pakankamai meno istorijos ir teorijos žinių arba „vaizdų archyvo“, taip pat nebūtinai padeda išaiškinti kūrinius arba įrašyti juos į platesnį šiuolaikinio meno kontekstą? Kita vertus, man atrodo, kad kai autorius kelia klausimus ir randa atsakymus remdamasis tik „įkūnytomis refleksijomis“ ir jų tęsiniais tų pačių menininkių kūryboje, toks tekstas pasidaro ne toks reikalingas, nes vėl kiek primena jau minėtus aprašymus.

 

Bet apskritai atrodo, kad prieš konstruojant ant kokių nors teorinių prielaidų visą likusį tekstą, visada būtų verta jas gerai apmąstyti arba tvirtai pagrįsti daugiau nei trim sakiniais. Pavyzdžiui, kaip Birutės Pankūnaitės tekste „Odė Jansui“ (Literatūra ir menas, 2014 12 05, nr. 3499), iš dalies paremtame šia idėja: „galima teigti, kad Evaldo Janso performansai ir objektai pratęsė ekspresionizmo diskursą“. Iš pradžių autorė mini, jog Janso kūrybos posūkiai – tai „tarsi laikmečio nervas, iliustruojantis dalį bendrų procesų“, bet kažkodėl kildina Janso kūrybą iš ekspresionizmo tapybos tradicijos, o ne pastarųjų dvidešimties metų „bendrų procesų“ konteksto. Na, tarkim, nemanau, kad „perimtas ceremonijų ir ritualų tonas“ yra išskirtinis ekspresionistinės tapybos bruožas, bet galima prieštarauti. Kita vertus, gal dėl pasirinkto diskursų neatitikimo dažnai neatsiranda jokių svarbių problemų, apie kurias būtų galima rašyti, ir išvis atsisakoma vertinimo. Iš tiesų pagrįsto vertinimo nebelieka net ir labai geruose tekstuose, pavyzdžiui, Agnės Narušytės „7 meno dienose“ publikuotame „Niekam nesakyk, kur veda Labirintas“ (2014 12 12, nr. 44 (1105). Autorė tiesiog ypač meistriškai ir jautriai interpretuoja kūrinius, tačiau kažkas panašaus į vertinimą atsiranda visiškai tuščioje vietoje: „Gal tai ir per skambu, bet Liškevičiaus kūrinys „Labyrinthus“ iš tiesų skatina susimąstyti, ką reiškia ištrūkti kitur internetinės begalybės, vietos dvasią naikinančios globalizacijos ir šąlančių socialinių kontaktų laikais.“ Net jei tekstas pažeria krūvą svarbių problemų, kaip Monikos Krikštopaitytės „Kaip pamatuoti šlovės kokybę?“ (7 meno dienos, 2014 10 17, nr. 36 (1097), tai jis vis tiek labiau siekia išprovokuoti diskusiją ir suabejoti jau esančiu vertinimu, o ne pasiūlyti ir/ar konstruoti naują.

 

Prieš lygiai du mėnesius po Dovilės Tumpytės straipsniu: „Kai imame matuoti(s) šlovę“ (7 meno dienos, 2014 10 31, nr. 38 (1099) Julija Fomina trumpai nusakė priežastis, kodėl mūsų kritikai nerašo: „dažnas kritikas nerašo ne todėl, kad jam kažkas nepatinka (kaip tik todėl dažniausiai ir rašo), o todėl, kad neturi laiko, bijo, nemoka rašyti ar paprasčiausiai nenori būti asocijuojamas su tam tikru spaudos „organu“.“ Bet, pasirodo, mano skaitytų tekstų autoriai dažniau rašo kaip tik tada, kai nemoka rašyti, kai neturi laiko, kai bijo vertinti (o vertindami – kad tik nenuvertintų!), o būti asocijuojamam su kokiu nors spaudos „organu“ ne tik kad norisi, bet ir siekiama, ir net labai džiaugiamasi, kai kas nors susieja ir su atitinkamu sociokultūriniu kontekstu. Tad jeigu dar yra kur nors užsislėpusių „nerašančių kritikų“, turbūt čia būtų metas juos paskatinti rašyti, nes panašu, kad priežasčių nerašyti tiesiog neliko. Žinoma, labai gaila, kad meno kritiko profesija taip nuvertinama, jog iš tiesų mokantys rašyti beveik nerašo: juk laikas dabar kainuoja kelis ar keliasdešimt kartų daugiau nei labai geri tekstai ir neįvertinta kultūra nuvertėja dar labiau su kiekviena tokio laiko atkarpa. Tegu būna šitas tekstas kaip priminimas kitiems ir ypač sau Naujųjų metų laiko atkarpą rašyti kitaip.