Signatarų namų gotikiniuose rūsiuose – Rūtos Spelskytės meninė instaliacija

Ką gali atskleisti prieš kelis šimtmečius pagaminta keramikos šukė? Kokias istorijas slepia gėlių ir paukščių atvaizdai bei kokią informaciją geba išsaugoti molis? Atsakymų į šiuos klausimus ieškoma menininkės Rūtos Spelskytės instaliacijoje „Geltonos kanarėlės ir laukinių gėlių puokštelė“, kuri spalio 28 d. bus pristatyta Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinio Signatarų namų gotikiniuose rūsiuose. LNM archeologinius radinius ir menininkės mokslinius eksperimentus jungianti instaliacija kvies naujai pažvelgti į keramikos medžiagiškumą bei Lietuvos istoriją, ypatingą dėmesį skiriant moters vaidmeniui.

Dvi istorijos, kuriose svarbiausia – moters vaidmuo

Kurti instaliaciją menininkę įkvėpė du iš pirmo žvilgsnio nesusiję pasakojimai – Jono Basanavičiaus ir Gabrielės Eleonoros Mohl meilės istorija bei viena iš Vilniaus įkūrimo legendos versijų. Abiejuose pasakojimuose R. Spelskytės dėmesį patraukė moters vaidmuo ir jos santykis su reikšmingais istoriniais įvykiais.

1882 m. Prahoje J. Basanavičius susipažino su G. E. Mohl. Kanarėlė tapo savotišku jųdviejų ryšio simboliu – jis pastebėjo žaidžiančią su šiuo paukšteliu, o ilgainiui ir pats įsigijo kanarėlę. Po pusmečio draugystės jiedu susituokė, tačiau nepraėjus nei keleriems metams, jų bendras gyvenimas nutrūko G. E. Mohl mirus nuo džiovos. Po žmonos mirties J. Basanavičius daugiau nevedė ir atsidėjo Lietuvos tautiniam atgimimui.

Moters likimo tema atsiskleidžia ir kitame menininkę sudominusiame pasakojime, susijusiame su Vilniaus pradžios mitais, – legendoje apie Vilniaus pilies statybą. Jame kunigaikštis Gediminas ketino miesto pamatams paaukoti nekaltą mergelę. Tačiau į duobę įritintas akmuo kliudė tik jos laikytas gėles, todėl mergelė liko gyva.

„Sunku ignoruoti J. Basanavičių, dirbant Signatarų namų erdvėse. Bet tuo pačiu vargiai galima apsieiti ir be vėlesnių šį pastatą dengiančių sluoksnių, bandymų visgi surasti juose vietą ir moteriai. Išties vien pastarojoje formuluotėje esantis „ir“ būtų vertas atskiro teksto“, – sako R. Spelskytė.

Pasak menininkės, šios istorijos tapo atspirties tašku atrenkant archeologinius eksponatus, tačiau instaliacijoje jos nėra pasakojamos tiesiogiai. Vietoj pažodinių iliustracijų lankytojas kviečiamas pastebėti subtilias užuominas.

„Atėjęs žiūrovas nepamatys nieko tiesiogiai pasakojančio apie G. E. Mohl ar mergaitę su gėlių puokštele, kurią legendoje Gediminas norėjo paaukoti prieš statydamas miestą. Bet jis ar ji galimai pajus, kad dalis keramikos yra apie gėles ir paukščius, kad erdvėje esantis stalas padengtas skirtingos žalios spalvos atraižomis, stovi prisiglaudęs prie sienos laibomis kojelėmis. Tiek man užtenka“, – teigia menininkė.

Archeologiniai radiniai tampa medžiagos tyrimais

Meninės instaliacijos centre – istoriniai Signatarų namų radiniai: R. Spelskytei buvo svarbu papildyti erdvę, kurioje archeologiniai objektai galėtų atsiskleisti ne tik kaip praeities liudininkai, bet ir kaip ypatingų savybių turinti medžiaga.

„Kadangi dauguma archeologinių radinių yra keraminiai, leidau sau mėgautis tuo, kas man įdomiausia – keramika kaip ypatingos medžiagos forma, kurios savybes tyrinėju jau ne vienerius metus, ir instaliaciją papildyti šių tyrinėjimų istorijomis“, – pasakoja autorė.

Istorinė ekspozicijos dalis pamažu pereis į menininkės eksperimentų lauką. Lankytojai čia išvys suskilusių puodų pjūvius, molio pavyzdžius, senų plytų pernaudojimo bandymus ir keramikos plokšteles, kuriose eksperimentuojama su Žemės magnetinio lauko įrašymu.

„Ekspozicijoje lankytojai ras nedegto laukinio mėlynojo molio grumstą ir šalia išdegtą jau oranžinę jo formą. Be to, laukinio molio galime rasti ne tik Žemėje, bet ir Marse. Išdegus, jis išlaiko tvirtumą. Kalbant apie molio virtimą keramika, vienas instaliacijos pavyzdys – puodelis iš šv. Onos bažnyčios fasado plytų – aiškiai parodo, kad kartą išdegtas, keramika virtęs molis, jau nebegali būti vėl susmulkinamas, sudrėkinamas ir grįžti į pradinę plastišką būseną. Dulkės tarpusavyje nebesukimba, reikia papildomos rišamosios medžiagos“, – sako R. Spelskytė.

Dar viena menininkės tyrimų kryptis atskleidžia mažiau matomą keramikos savybę – gebėjimą išsaugoti informaciją apie Žemės magnetinį lauką. 

„Degimo proceso metu molyje esantys magnetito kristalai išsidėsto atitinkamai pagal Žemės magnetinio lauko stiprumą, o vėstant šis išsidėstymas užsifiksuoja ir išlieka nepakitęs tūkstančius metų. Tokiu būdu į keramikos plokštelę galima analoginiu būdu, tiesiog degant duobėje, malkomis, įrašyti nuolat kintančio Žemės magnetinio lauko stiprumą toje lokacijoje, tuo momentu. 

Tikiuosi, kad žiūrovas išsineš ne tik estetinį ar papildytą archeologinį lokacijos žinojimą, bet ir informaciją apie eksponuojamų keramikos objektų medžiagos ypatybes. Keramikos objektai saugo juose įspaustą fasadinį vaizdą, bet juos sudaranti medžiaga nėra antrinė informacija – man jos lygiavertės“, – pabrėžia R. Spelskytė.

Instaliacija, kurią reikia apeiti ratu

Instaliacijos kūrimas su pertraukomis truko beveik dvejus metus. Pasak autorės, įgyvendinant sumanymą netrūko techninių iššūkių – kai kurios numatytos formos iš pradžių meistrams atrodė neįmanomos.

„Procesas su pertraukomis truko kone dvejus metus, todėl komiškų ir „slidžių“ patyrimų sąrašas gan ilgas. Keliskart iš skirtingų meistrų teko išgirsti, kad šią ar aną formą išpildyti neįmanoma. Bet ilgainiui darbus tęsiau su žmonėmis, kuriais pasitikiu, džiaugiuosi jų buvimu, žinau, kad jie padarys gerai, todėl finaliniai etapai atrodė sąlyginai ramūs“, – sako menininkė.

Anot jos, instaliacijos architektūrą pasufleravo Signatarų namų rūsių erdvė: keturios kvadratinės patalpos sujungtos taip, kad lankytojas galėtų judėti ratu. Šį judesį R. Spelskytė nusprendė paversti pagrindiniu ekspozicijos kompoziciniu principu.

„Užsikabinau“ už erdvės ypatumo – kalbame apie keturias keturkampes erdves, kurias galima apeiti ratu. Pagalvojau, kad būtų įdomu pabrėžti šį judesį, todėl instaliacija yra prigludusi prie erdves jungiančios ašies, ir jos apžiūrėjimas vyks einant ratu“, – pasakoja R. Spelskytė.

Meninė instaliacija „Geltonos kanarėlės ir laukinių gėlių puokštelė“ Signatarų namuose (Pilies g. 26) bus pristatyta spalio 28 d. 18.00 val. ir taps gotikinių rūsių reprezentacine dalimi.

Pristatymo metu vyks menotyrininkės Laimos Kreivytės ir R. Spelskytės pokalbis apie kūrybinį procesą bei archeologinių radinių interpretacijas šiuolaikiniame mene. Renginyje taip pat skambės kompozitoriaus Gintaro Sodeikos kūrinys „Soni et tempus“ („Garsai ir laikas“). 

Lankytojai meninę instaliaciją galės apžiūrėti ekskursijos „Po skliautais. Pamirštos Vilniaus istorijos“ metu: https://lnm.lt/renginiai/ekskursija-gotikiniuose-rusiuose-po-skliautais-pamirstos-vilniaus-istorijos/.

Apie meninės instaliacijos autorę

Rūta Spelskytė – menininkė, menų daktarė, Vilniaus dailės akademijos docentė, savo kūryboje jungianti meninius ir mokslinius tyrimus. Ji studijavo grafiką ir skulptūrą Lietuvoje bei Švedijoje, gilinosi į entomologiją ir taksidermiją, o 2019 m. Vilniaus dailės akademijoje apgynė menų daktaro disertaciją.

Menininkė dirbo Kilpisjärvi biologinių tyrimų stotyje Suomijoje, vykdė tyrimus Islandijoje, Farerų salose, Švedijoje, Norvegijoje ir Svalbarde. Bendradarbiaudama su Brunelio universiteto Eksperimentinių mokslų centru Londone, ji tyrinėja galimybes iš Marso regolito išgauti magnetitą. Jos kūryboje svarbios medžiagų savybės, nematomi gamtos reiškiniai, tyla, tarpasmeniniai ryšiai ir žmogaus jutimų ribos.