Ar meno kūrinys gali būti latekso pirštinė voke? Koncertas, kuriame užsiliepsnoja partitūra? O gal šaligatvio valymas dantų šepetėliu?
1965 m. tekste „Art/Fluxus Art-Amusement“ Jurgis Mačiūnas siūlė meną, kuris būtų paprastas, linksmas, nepretenzingas ir prieinamas neprofesionalams. Ciklas „Fluxus praktiškai: Žaisk su taisyklėmis“ šią mintį tikrina praktiškai.
Fluxus čia pažįstamas ne per vieną garsų kūrinį ar keistą dėžutę, o per visą reiškinio amplitudę – nuo leidybos ir koncertų iki prekių, žaidimų, viešųjų akcijų ir gyvenimo ritualų.
Kiekvieną vakarą kartojasi tas pats klausimas: kokią taisyklę konkretus kūrinys pastebi, apverčia arba paverčia žaidimu?
Kai tvora nebūtinai turi būti tvora
Pirmojo vakaro pabaigoje dalyviai žaidė su kasdienėmis taisyklėmis. Vienas iš aptartų pavyzdžių – mintis, kad namas turi turėti tvorą. O kas, jeigu vietoj jos kabėtų užuolaidos? Gal aplink namą būtų galima iškasti griovį kaip aplink fortą? Arba pakaktų užrašų „Čia yra tvora“? Šie pasiūlymai parodė, kaip įprastas reikalavimas gali tapti žaidimo pradžia.
Septyni likę vakarai
Fluxus knygos: rask voką su doleriais – spalio 16 d.
Fluxus dėžės: įkišk pirštą ir tikėkis geriausio – spalio 23 d.
Fluxus koncertas: pasiklausyk degančios partitūros – spalio 30 d.
Fluxus parduotuvė: išsitatuiruok briliantų vėrinį – lapkričio 6 d.
Fluxus pramogos: pasimatuok kišenės pūkų svorį – lapkričio 20 d.
Fluxus viešai: išvalyk šaligatvį dantų šepetėliu – gruodžio 4 d.
Fluxus ritualai: numirk, susituok, išsiskirk – gruodžio 18 d.
Per aštuonis susitikimus dalyviai keliauja nuo Jurgio Mačiūno sumanytos meno revoliucijos iki Fluxus knygų, dėžių, koncertų, parduotuvių, žaidimų, viešųjų akcijų ir gyvenimo ritualų. Kiekvienas vakaras – savarankiškas, todėl galima dalyvauti ir pavieniuose susitikimuose.
Kai iš po kojų ima slysti taisyklės
Ciklas prasidėjo nuo Jurgio Mačiūno gyvenimo ir neįprasto jo veiklos masto. Jis ne tik leido Fluxus publikacijas ir organizavo koncertus, bet ir kūrė tarptautinį menininkų tinklą, projektavo SoHo kooperatinius namus, planavo Fluxus salą ir net projektavo Fluxus tualetus.
Toliau – ankstyvoji Fluxus leidyba. Pirmojoje kolektyvinėje publikacijoje „Fluxus 1“ varžtais buvo susegti vokai su spaudiniais ir objektais. Skirtingose leidinio versijose tarp jų buvo galima aptikti Alison Knowles latekso pirštinę ar Roberto Wattso netikrą dolerio banknotą.
Tai jau nebe knyga, kurią tiesiog perskaitai. Ją reikia atidarinėti, liesti ir tyrinėti.
Vėlesniuose susitikimuose bus nagrinėjami ir Fluxus koncertai. Pažįstama struktūra – scena, partitūra, instrumentas, atlikėjas – lieka, tačiau jos taisyklės ima slysti iš po kojų. Vienuose kūriniuose užsiliepsnoja partitūros, kituose pučiamieji šaudo žirniais, dar kituose į orą kyla popieriniai sklandytuvai.
Juokinga? Taip. Tačiau kartu tai būdas pastebėti, kiek daug nerašytų taisyklių slypi net tokioje savaime suprantamoje situacijoje kaip koncertas.
Kituose vakaruose dėmesys persikels į Fluxus dėžes, parduotuves, žaidimus, gatves, paradus ir turus. Galiausiai žaidimo medžiaga taps vieni griežčiausiai ritualizuotų gyvenimo įvykių – vestuvės, skyrybos ir laidotuvės.
Nuo Fluxus parduotuvės iki antipasimatymo
Istoriniai Fluxus kūriniai cikle tampa atspirties tašku ir šiandienos eksperimentams.
Vienas jų – Manto Kuginio sukurtas antipasimatymas. Idėja atsirado tada, kai įprasti pasimatymai jam pačiam pradėjo priminti išmoktų klausimų, atkaltų atsakymų ir pasikartojančių scenarijų seriją.
„Buvau pavargęs nuo jausmo, kad abu jau maždaug žinome, kaip pasimatymo scenarijus turi vykti, ir noras jame dalyvauti buvo beveik pradingęs. Tada pagalvojau: o kas būtų, jeigu užuot dar geriau atlikęs jo taisykles, pradėčiau su jomis žaisti?
Kai gyvenimas pradeda veikti vien iš pareigos, Fluxus siūlo paklausti: o kas man čia būtų smagu? Žaidžiant su sustabarėjusiomis taisyklėmis gali grįžti smalsumas ir įsitraukimas – kartais net tėkmės, arba flow, būsena, kai stipriai įsitrauki į patį veiksmą.
Gal todėl man jis primena kultūrinį tualeto nuleidimo mygtuką: nuplauna dalį užsistovėjusių taisyklių ir leidžia gyvenimui vėl tekėti“, – sako Mantas Kuginis.
Manto „antipasimatyme“ frazę „užmegzti akių kontaktą“ suprantame visiškai pažodžiui. Du žmonės žiūri vienas kitam į akis ir apsimeta, kad tarp jų žvilgsnių mezga nematomą siūlą: vienas – vąšeliu, kitas – mezgimo mašina. Taip akių kontaktas ne šiaip užmezgamas – jis tiesiogine prasme numezgamas. Tada seka antikomplimentai ir mažiausiai „užvedančių“ muzikinių kūrinių klausimas.
Kiekvienas viešo ciklo vakaras prasideda nuo konkrečių Fluxus kūrinių ir jų istorijų. Toliau seka absurdiški klausimai, netikėti kūrinių veikimo būdai ir trumpi savanoriški veiksmai. Dalyvis gali įsitraukti, atsakyti, stebėti arba konkrečios užduoties visai neatlikti.
Norintiems Fluxus principus išbandyti asmeniškiau bus organizuojama ir atskira uždara patyriminė grupė „Fluxus klaidų dirbtuvės“. Joje Fluxus principai bus pasitelkiami savo kasdienybės taisyklėms, įpročiams ir pasikartojančioms situacijoms tyrinėti – ne ieškant vieno „teisingo“ elgesio, o išbandant kitus veikimo būdus. Grupę ves dramos terapeutė Dominyka Šutavičiūtė. Grupė nėra Nacionalinėje bibliotekoje vykstančio edukacijų ciklo dalis: vyks atskirai, bus mokama ir turės atskirą registraciją.
Mantas Kuginis Fluxus tyrimą plėtoja nuo 2022 m. Vienas pirmųjų jo rezultatų – internetinis gidas „Fluxus Comes Alive“, pristatęs daugiau kaip šimtą Jono Meko vizualiųjų menų centro kolekcijos eksponatų.
Vėliau tyrimas virto interaktyvia edukacija „Šelmiškas Fluxus gidas paprastam žmogui“ Kauno paveikslų galerijoje. Ten net skaidrių keitimas tapo mažais Fluxus įvykiais: kitą vaizdą buvo galima išsikviesti iškišus liežuvį, pritūpus arba popieriniu lėktuvėliu pataikius į taikinį.
„Žiūrėdamas į Fluxus kūrinius vis klausdavau: jeigu latekso pirštinė, dėžutė ar vieno sakinio instrukcija atsidūrė meno istorijoje ir didžiausiuose muziejuose, neužtenka pasakyti, kad ji tiesiog savaime įdomi nes ją vertina kritikai. Reikia atrasti kontekstą, kuriame paaiškėja, ką tas kūrinys daro ir kodėl jis buvo svarbus“, – sako Mantas Kuginis.
Ciklas skirtas ir tiems, kurie Fluxus jau pažįsta, ir tiems, kurie kada nors, žiūrėdami į Fluxus objektą, pagalvojo: „Gerai, bet ką aš čia matau?“
Viešoji edukacinė projekto dalis finansuojama Lietuvos kultūros tarybos stipendijos lėšomis. Projekto partneriai – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Jono Meko vizualiųjų menų centras.