Vilniuje vyks tarptautinė mokslinė konferencija apie meno kūrinius ir jų antrininkus – kopijas, sekinius bei klastotes

Spalio 14–16 d. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) vyks tarptautinė mokslinė konferencija „Toks pats, tik kitoks: kopija, sekinys ir klastotė vizualiajame mene“. Ji suburs 36 tyrėjus ir specialistus iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Italijos, Vokietijos ir Ukrainos – muziejų, universitetų, akademijų, bibliotekų, mokslo institutų ir restauravimo centrų atstovus. Pranešimuose atsiskleis įvairūs kopijos vaidmenys: ji gali būti menininko mokymosi priemonė, sakralinio atvaizdo kartotė, pagalba restauruojant ar būdas parodyti nebeeksponuotiną kūrinį, o kartais – propagandos įrankis ar sąmoninga klastotė.

Konferencijos programa aprėps laikotarpį nuo Senovės Egipto iki sovietmečio ir šiuolaikinių skaitmeninių platformų. Vienu jos atspirties taškų tapo Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojamas Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus paveikslas pagal Caravaggio „Kristaus suėmimą“, priskiriamas XVII a. pirmosios pusės Romos tapytojų aplinkai. Viena iš renginio organizatorių, Vilniaus paveikslų galerijos direktorė dr. Aistė Bimbirytė pasakoja: „Tai, kad nepaisant daugybės tyrimų, prie šio kūrinio autorystės klausimo grįžtama iki šiol, liudija temos aktualumą. Kopijos ir klastotės – o juk tai ne visada tas pats – yra kasdienio muziejininkų, restauratorių, menotyrininkų ir meno rinkos dalyvių darbo dalis. Ir čia, Vilniaus paveikslų galerijoje, rengiant parodas yra tekę nudžiugti aptikus anksčiau nepastebėtą autoriaus parašą, o jau kitą dieną nusivilti paaiškėjus, kad jis netikras. Pasitaikė ir priešingų atradimų: daugelį metų kopija laikytas kūrinys pasirodė esąs originalas.

Kartojimas mene – senas kaip pati kūryba. Tai, kas kadaise, pavyzdžiui, viduramžiais, buvo įprasta ir skatinama praktika, ilgainiui tapo ir priemone apgauti. Žinoma, klaidingas kūrinio priskyrimas autoriui ne visada yra sąmoningos apgaulės rezultatas, tačiau daugeliu kitų atvejų išradingumui, regis, ribų nėra. Dar XVI a. Hieronymuso Boscho kopijuotojai savo paveikslus rūkydavo kaminuose, kad šie atrodytų senesni. Luca Giordano laimėjo bylą nutapęs kūrinį su akivaizdžiai suklastotu Albrechto Dürerio parašu ir kamputyje paliktu savuoju – anuomet teismas pripažino, kad negalima žmogaus teisti už tai, kad jis tapo taip pat gerai kaip Düreris. O XX a. Han van Meegerenas, kurdamas „naujai atrastus“ Jano Vermeerio paveikslus, apgavo ne tik meno žinovus, bet ir Hermanną Göringą. Šios bei daugelis kitų istorijų primena, kad riba tarp originalo, kopijos ir klastotės ne visada lengvai nustatoma. O neretai pastangos nustatyti kūrinio autorystę yra pati įdomiausia mūsų darbo dalis.“

 Drobės „Kristaus suėmimas“ autorystė, sukūrimo aplinkybės ir restauravimo istorija mokslininkams klausimų kelia jau ne vieną dešimtmetį. Ieškant atsakymų, paveikslas Prano Gudyno restauravimo centre tirtas rentgeno, ultravioletiniais ir infraraudonaisiais spinduliais. Tyrimai atskleidė jo struktūrą, tapant atliktus kompozicinius pakeitimus, vėlesnius pertapymus ir restauravimo pėdsakus. Jų rezultatus konferencijoje pristatys centro tyrėjas, restauratorius-technologas Tomas Ručys. Kiek tokie tyrimai gali padėti išsklaidyti abejones dėl kūrinio autorystės? Greta šio paveikslo tyrimų konferencijoje apie kopiją bus kalbama iš dailės istorijos, archeologijos, meno rinkos, filosofijos bei skaitmeninės kultūros perspektyvų.

Kada kopija nėra prastesnė už originalą?

Konferenciją pradės Berlyno valstybinių muziejų kuratoriaus dr. Alexanderio Röstelio plenarinis pranešimas „Anapus originalo. Kartojimas, replikavimas ir perkūrimas: perspektyvos iš Berlyno“. Pasitelkęs Berlyno muziejų kolekcijas – nuo romėniškų skulptūrų kopijų iki šiuolaikinio meno – jis kvies pažvelgti į kopiją plačiau nei į originalo pakaitalą: ji gali išsaugoti prarastą vaizdą, skleisti menines idėjas, formuoti muziejaus kolekciją ar įkvėpti naujus kūrinius. Kad kartotė praeities mene nebūtinai buvo laikoma menkesne už originalą, parodys ir Vilniaus universiteto mokslininkų pranešimai. Filologijos fakulteto dėstytojas dr. Tomas Riklius kalbės apie sakralinių atvaizdų kopijas, kurios, išlaikydamos atpažįstamą šventojo atvaizdo tradiciją ir religinę prasmę, pačios galėjo būti laikomos autentiškomis. Kultūros istorikė dr. Irena Vaišvilaitė kalbės apie Simoną Čechavičių ir Pranciškų Smuglevičių, kurių kūryboje kopijavimas, sekimas ir parafrazavimas buvo įprasta meninės praktikos dalis, nemenkinusi menininko autoriteto, o kartais net prisidėjusi prie vėlesnės sėkmės. Atkartoti kūrinį gali prireikti ir tada, kai originalas tampa per trapus eksponuoti. Vilniaus dailės akademijoje studijuojanti ir LNDM Prano Gudyno restauravimo centre dirbanti Austėja Janušaitė pristatys šilkinės vestuvinės suknelės kopiją, leidžiančią parodyti drabužio formą ir konstrukciją, kartu apsaugant trapų originalą.

Originalas ar klastotė?

Riba tarp originalo, imitacijos ir klastotės kartais išryškėja tik laboratorijoje. Apie tai pasakos Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų vyriausioji archeologė dr. Rasa Gliebutė ir Lietuvos prabavimo rūmų brangakmenių specialistė Violeta Kisielienė. Jos pristatys tarp XV–XVII a. archeologinių papuošalų aptiktus brangakmenių falsifikatus – žiedus su dubletais ir stiklo akutes, imituojančias turkį bei rubiną. Pigiau už tikrus brangakmenius kainavusias imitacijas atpažinti iš pirmo žvilgsnio sunku ir šiandien. Tačiau net išsamūs tyrimai ne visada išsklaido abejones. Egiptologė Asta Junevičienė paaiškins, kodėl sunku nustatyti Senovės Egipto kūrinių autentiškumą. Čia tūkstantmečius kartoti ankstesnių epochų stiliai, o valdovų skulptūros pritaikytos naujiems faraonams – keičiant įrašus, detales, net veidus. Kiek kartų perdirbtas kūrinys dar yra originalas? XIX–XX a. egiptomanija šį klausimą dar labiau supainiojo: senienų paklausai augant, dalis įtikinamų klastočių pateko į muziejus kaip autentiškos senovės meno vertybės. Panašių abejonių dėl kūrinių kilmės netrūksta ir šiandienos meno rinkoje. Vilniaus aukciono namų įkūrėja ir meno rinkos ekspertė dr. Simona Skaisgirė papasakos, kokie požymiai verčia į kūrinius pažvelgti atidžiau: neaiški kūrinio istorija, trūkstami dokumentai, stilistiniai neatitikimai, abejotinas parašas, vėlesni įrašai, restauravimo pėdsakai ar net šeimoje perduodamas pasakojimas apie kūrinį. Tokiais atvejais atsakymą lemia ne vienas „įrodymas“, o visų šių ženklų ir ekspertinės nuomonės visuma.

Vaizdų keliai ir kintančios jų prasmės

 Kopijos taip pat padėjo vaizdams plisti, persikelti iš vienos aplinkos į kitą ir ten įgyti naują paskirtį ar prasmę. XVII–XVIII a. vienas svarbių tokios sklaidos būdų buvo graviūros: per jas vietos meistrus pasiekdavo kitur sukurti siužetai ir kompozicijos, kuriuos jie galėjo pritaikyti savo darbams. Apie šiuos procesus, remdamasis Rygos interjerų tapybos pavyzdžiais, pasakos Latvijos dailės akademijos Dailės istorijos instituto tyrėja dr. Vija Strupule. To meto Rygos dailininkai įkvėpimo ieškodavo Europos meistrų graviūrose, Biblijos iliustracijose ir ornamentų rinkiniuose, o rastas kompozicijas pritaikydavo dekoruojamai erdvei ir užsakovų pageidavimams. Perkėlus į kitą aplinką, galėjo pasikeisti ir vaizdų politinė prasmė. Kadriorgo dailės muziejaus direktorė Aleksandra Murre parodys, kaip motyvai, iš pradžių sukurti Liudvikui XIV šlovinti, Kadriorgo rūmų lubų tapyboje tapo Petro I valdžios, karinės pergalės ir užkariavimo pasakojimo dalimi. Politinė kopijų paskirtis bus nagrinėjama ir XX a. kontekste. Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantė Indrė Urbelytė pristatys ankstyvojo sovietmečio tapybos kopijas Lietuvos SSR muziejuose: jomis buvo pildomos kolekcijos, mokomi menininkai ir pristatomi sektini socialistinio realizmo pavyzdžiai. Kilnojamosiose parodose šios kopijos padėjo sovietinei ideologijai pasiekti platesnę auditoriją.

Šiandien vaizdai ir jų kopijos skaitmeninėse platformose pasklinda akimirksniu – iš vieno ekrano į kitą. Kaip socialiniai tinklai keičia kūrybą ir jos sklaidą, pasakos Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto doktorantė Milena Černiakaitė, pasitelkdama suomių menininko Jaakko Pallasvuo „Instagram“ paskyrą „avocado_ibuprofen“. Čia „sekėjo“ sąvoka įgauna dvi prasmes: auditorija seka menininką, tačiau tam tikra prasme ir pats menininkas tampa algoritmo sekėju.

Tarptautinės mokslinės konferencijos „Toks pats, tik kitoks: kopija, sekinys ir klastotė vizualiajame mene“ programoje laukia ir daugiau temų, siejančių kelių tūkstantmečių meno istoriją su šiandienos skaitmenine kultūra. Pasiklausyti pranešimų galės visi norintieji – konferencija nemokama, o pranešimai bus skaitomi lietuvių ir anglų kalbomis su sinchroniniu vertimu. Išsami trijų dienų programa pasiekiama LNDM interneto svetainėje.