Ženklas

Ir vėl prie Seimo laužai. Šįkart – saugiai liepsnojantys metalinėse dėžėse, su visais leidimais. Ne taip, kaip tada – tiesiai ant šaligatvio, išdrikę, išbarstę nuodėgulius. Aplink – plytgaliai, dėžės, ant kurių galima prisėsti. Nes naktis ilga. O dabar stovim delnais suskliaudusios arbatos puodelius, dūmai kutena nosis, ugnis žongliruoja šešėliais veiduose, truputį šildo. Nors nešalta, kaip tada. Ir tankų nesitikime. Tik buldozerių. Per mus jie mielai pervažiuotų, bet kol kas laukiam, saugom, šnekučiuojamės.

– Būtų gūdu, jei ne tas ženklas užvakar, – pradedu aš.

– Koks ženklas?

– Jei nori, papasakosiu, bet istorija bus ilga. Reikia iškentėti visą, kad pajustum pabaigą.

– Pasakok, juk turim laiką prastumti. Išbūti.

– Gerai. Klausyk.

– Nusprendėm nakvoti savo namelyje prie miško. Prieš sutemstant sumaniau pasivaikščioti – mintimis palaigyti tarp pušų, pirštais kedenti kadugius, akimis gainioti kėkštus, blaškyti slogutį.

Iki saulėlydžio buvo likusios dvidešimt keturios minutės – kaip tik pakaks. Einu į pietvakarius, kur turėtų būti saulė, bet jos nėra. Nėra ir kėkštų. Nieko nėra. Iš dangaus drimba rūkas. Nuo keliuko nematau gretimo Papiškių kaimo – horizontas priartėjo pradangindamas visa, kas žmogaus šimtmečius kurta. Tik blyškūs medžių siluetai išpiešti paliegusio dievo teptuku tirštoje mirkėje – taip mano močiutė žemaitė vadino riebų padažą marškonei košei. Jos televizoriaus ekraną nuo dulkių saugojo lininė staltiesėlė. Prie apskrito ąžuolinio stalo tamsoje amžinai sėdinčios močiutės žvilgsnis praslysdavo virš televizoriaus, braudavosi pro tinklinių lango užuolaidų kvadratėlius, pro plyšį tarp tankiai sužėlusių alyvų ir vyšnių, link gelsvo žvyrkelio plotelio – gal kas ateina? Sūnus, naujienas nešiojantis kaimynas, anūkė. Kai pas ją atvažiavau per pavasario atostogas, paklausė: „Ką tau pataisyti?“ – „Marškonės košės“, atsakiau. Ir išvirė. Kabinau glotnutėlę bulvių košę šaukštu ir dažiau į mirkę. Ta košė buvo paskutinis močiutės man pagamintas patiekalas, tik abi to dar nežinojom. Kaip dabar nežinau, ar jau paskutinės Kalėdos. Ne tiek man, kiek mano pasauliui. Jis ardosi kasdien. Pro skyles matau tik degėsius ir kraują.

Einu keliuku ir jaučiu, kad mudvi su šunyte Pepe esam vieninteliai judantys padarai šitoje Žemėje, tebeskriejančioje savo orbita po pasaulio pabaigos. Girdžiu tik savo žingsnius ir širdies pumpuojamo kraujo ūžavimą. Ties miglos riba lūkuriuoja tuščia sodyba. Kaimynai kasdien atvažiuoja iš Varėnos porai valandų, pašeria savo keturias kates ir išvažiuoja. Jei pataikau užsukti, užpliko kavos ir, kol geriu, skundžiasi nepasiekiamais gydytojais, seniūnu, kuris neremontuoja kelių ir netvarko senųjų kapinių, negaudomais kontrabandininkais, dirbti tinginčiais girtuokliais, samanas draskančiais grybautojais, iš Vokietijos negrįžtančiu sūnumi, kainomis ir mokesčiais. Išklausau ir niekuo nepasiskundžiu, tarsi man ten Vilniuje būtų viskas gerai.

Toliau – lengva įkalnė, už posūkio pasirodo silikatinių plytų namas, kurį įsigijo rusai iš Vilniaus. Su jais kalbamės lietuviškai, tik ne apie politiką. Jie perdengė stogą, pasistatė pirtelę, bet žiemą čia neatvažiuoja. Sode šviežiai prasikalusias žoles rupšnoja stirna. Pamato mane ir sustingsta. Aš – irgi. Nenoriu, kad pabėgtų į mišką, – vis šiokia tokia bendrininkė. Atsargiai pratipenu palei sklypo ribą. Senutė Pepė jos nepastebi ir neaploja. Stirna lieka. Iki pasimatymo! Jaučiuosi kaip Olgos Tokarczuk romano herojė, žiemą apeinanti ištuštėjusius kaimynų namus, – ar ten viskas gerai? Semoškų kaimo tikrovėje viskas gerai, jei gerai yra tuštuma.

Pernai skersai kelio išvirtusį alksnį visureigiai įsigudrina apvažiuoti – per metus jau susiformavo vingis. Ir staiga susigundau kelio atšaka į mišką. Niekada ten nėjau. Kaip tik judėčiau namų pusėn, tik reikės laiku pasukti į kairę. Paprasta.

Iki saulėlydžio liko dešimt minučių. Žingsniuoju greitai, Pepė bėga prieky kartais stabteldama pauostyti, kas tūno žemės gelmėse. Jauni berželiai aplink susodinti taip tankiai, kad tematau baltasienius koridorius, viliojančius patikrinti, kas manęs laukia jų galuose. Eisi vienu, prieisi namus, kitu eisi, rasi aukso siūlus verpiančią laumę, trečiu – vilką pilką, ketvirtu – jūrą ir Eglę žalčių karalienę. Ką tik nori. Bet neužsuku. Prieinu kirtavietę – styro išvartyti kelmai, šaknimis graibantys dangų, reikalaujantys keršto, žemė tarsi bombomis išdaužyta. Nuo čia tenka vis dažniau apeiti vandens pilnas duobes, klimpti provėžose, lipti per užvirtusius medžius. Miške ieškau properšos – ji reikštų ariamą lauką prie namų. Laukas turi būti kažkur netoliese, bet iš keliuko sukti nedrįstu – jei sutems, įsipainiosiu brūzgynuose, apeidama kliūtis pamesiu kryptį, o navigacija čia ne visada veikia.

Temsta, bet dar ne saulėlydis. Liko penkios minutės.

Pagaliau – sankryža. Pasuku kairėn, atsigręžusi stengiuosi įsidėmėti eglę ties keliuku, kuriuo atėjau. Aukšta, kiek pakrypusi, tarsi lauktų kažko sugrįžtant. Kad būtų tvirčiau, remiasi į žemę plačia skara. Atpažinsiu.

Prieinam kirtavietę, pilną atsodintų pušelių – jų viršūnės padažytos baltai, lyg aptrauktos voratinkliais. Čia dar šviesu. Keliukas kyla, leidžiasi, sukteli į kairę – taip, kaip reikia. Netrukus prieinam dar vieną sankryžą. Sukam į kairę. Vėl sankryža, kvartalų ženklas, kirtavietė kairėje, paženklintos pušelės, alksniai, samanos, kelmai, rudi ąžuolų lapai ant kelio, obelis. Lyg matyta vieta, bet žinau – čia dar nebuvau. Panašumai trikdo. Judi, bet nejudi, aptinki vis tą patį, bet ne tą patį. Pameti tikslą. O saulė jau nusileido – nemačiau, bet taip rodo programėlė telefone.

Vėl pasukam į kairę. Prieš akis – tiesus kelias į begalybę. Pažvelgiu į ekranėlį – jokių kelių virtualiame žemėlapyje nėra, tik mano taškas žalioje plynėje. Einu, einu ir matau, kad tolstu nuo namų. Ir staiga įsivaizduoju save ropinėjančią tuo ekraninės žalumos lapu, įkliuvusią į nematomą klastos labirintą. Išėjimas – čia pat, bet į jį neveda joks kelias. Kad jį rastum, turi atspėti kodą. Bet nežinai, ar jis raidinis, ar skaitinis, ar maginis, o gal mitologinis. Ko čia ėjau? Galėjau sėdėti svetainėje su taure vyno stebėdama, kaip erdvė iš lėto prisipildo tamsos. Namie ji – tik spektaklis, čia – žvėris.

Skambina Gintaras.

– Kur tu?

– Dabar jau žinau, kad nežinau. Pasiklydau. Mėginsiu grįžti tuo pačiu keliu, bet neatsimenu visų posūkių.

– Svarbiausia, nepanikuok.

Jo balsas ramus, bet žinau, kad išsigando, tik niekada to neparodys. Jis teisus – svarbiausia nesiblaškyti. Elgtis ramiai, racionaliai. Prieinu dar vieną sankryžą. Suku į kairę. Gal dabar namai ims artėti? Viltingai žiūriu į savo tašką navigacijoje. Link namų neartėju. Tolstu. Kur besukčiau, tolstu. Pasuku atgal.

– Pasakyk Pepei „namo!“, ji turėtų parodyti kelią, – sako vėl paskambinęs Gintaras.

– Pepe, namo!

Pepė suka į dešinę.

Net bloga prisiminti, kaip ilgai ėjau šiuo tiesiu keliu, o prieš tai – kitu tiesiu keliu ir dar keliais vingiuotais. Nieko nepadarysi, teks taip pat ilgai eiti atgal. Einu atgal. Temsta, bet kelią dar matau be žibintuvėlio. Taupau akumuliatorių, nes ir navigacija daug energijos suryja. Tamsoje nerasiu tos eglės prie posūkio į apleistą keliuką arti namų. Pepe irgi negaliu pasikliauti – nežinau, ar ji tikrai eina namo, ar tik nuspėja mano norus. Nepaklausi.

Pepė stabteli palakti iš balutės. Mano burna jau perdžiūvo iš troškulio, o vandens nepasiėmiau.

Dangus vis dar šviesėlesnis už mišką. Kelią vos įžiūriu. Aidi mano žingsniai – kaip kareivis kalu padais žemę: pirmyn, pirmyn, pirmyn! Įsivaizduoju, kaip naktimis per miškus keliaudavo partizanų ryšininkė, kurios prisiminimus neseniai skaičiau. Ji stengdavosi eiti arčiau medžių, kad turėtų kur sprukti nuo stūgaujančių vilkų, nes tą žiemą jie buvo taip išalkę, jog puldavo žmones. Šiuose miškuose buvo bunkerių, sako vietiniai gyventojai. Bet vilkų nėra, o aš tik einu namo. Miško sesėms čia ir buvo namai.

Prieinu obelį – ją jau mačiau. O gal noras grįžti namo perpiešia erdvę į pažįstamas vietas? Obelie, tu ta ar kita? Padėk. Ties saulės rezginiu susikaupęs gumulas išsprogsta juoku. Stoviu prie obels ir žvengiu plėšydama miško tylą. Pepė pribėgusi žiūri man į akis, vizgina uodegą, ragina – einam. Na gerai.

Skubu toliau. Kūnas dirba kaip kojas kilnojantis mechanizmas, reikia jas statyti greitai ir tiksliai, kad nemaktelėčiau į tamsos duobę. Užsidegu žibintuvėlį. Akimirksniu nusileidžia juodumos užuolaida ir paslepia medžius. Žvaigždžių irgi nėra, nes rūkas niekur nedingo. Esu tik aš ir priekyje blausiai apšviestas kelio plotelis, kurį kartais perbraukia juoda šuns nugara. Keisčiausia – nebijau. Ankstesnioji „aš“ nedrįsdavo pas močiutę kaime vakarais nueiti į būdelę. Pritūpdavo prie jazmino po langais, užversdavo galvą ir mintimis braižydavo išgalvotų žvaigždynų figūras, kad tik nereikėtų žvilgtelėti į tamsos klaiką. O dabar – nieko. Einu begaliniu mišku naktį nežinia kur ir jaučiuosi saugi, tarsi būčiau žvėris, prisitaikęs medžioti naktį.

Navigacija vis dar nerodo, kad artėju link namų, nors ir nebetolstu. Lyg eičiau vietoje. Be to, žemėlapyje jau atsirado tolimesnis Jurgiškių kaimas, kurį pasiekusi bent žinosiu, kur esu. Bet iš ten į savo sodybą tektų pėdinti dar dvi valandas. Todėl ieškau tiesesnio kelio – jis čia turi būti. Štai pagaliau – eglė! Sulaukė manęs.

Sukam į dešinę. Pepė bėga priekyje. Neprisimenu, kad būtume lipusios per tokį storą nuvirtusį beržą – raita vos apglėbiu jį kojomis. Na, tada buvo šviesu, gal tiesiog apėjau. Kito medžio – greičiausiai drebulės – Pepė negali perlipti, nepralenda ir po apačia. O apeiti irgi nemėgina. Pašviečiu – ji tik blaškosi kitoje pusėje žybčiodama akimis, lekuodama. Padedu telefoną ant kamieno, kad galėčiau ją perkelti, ir nieko nebematau. Išsigąstu, kad telefonas nuslys, o tada jo tamsoje neberasiu. Įsidedu į kišenę. Kitoje kamieno pusėje pamakaluoju rankomis ir sugraibau kailį. Pirštais randu priekinių kojų pažastis, suimu ir iškeliu savo šunytę. Einam toliau. Atsargiai lipu per septynias ant kelio nudribusio beržo šakas – atsargiai, kad nečiuptų man už kojos. Ir tada kelias baigiasi, priekyje – tik tankmė. Tikrinu navigaciją. Iš čia iki namų – tik penkios minutės ėjimo, net punktyras nusidriekė. Bet bijau, kad be kelio susisuks galva. Pasimesiu ir manęs čia niekas neras. Iki aušros – dar penkiolika valandų. Neišbūsiu. Teks grįžti atgal. Vėl lipam per septynias šakas. Vėl perkeliu Pepę per drebulę, vėl vos nepametu telefono.

Šiaip ne taip pasiekiam kryžkelę ir pasukam į dešinę. Jau net nebesvarbu, kad tamsu, kad nuovargis, kad troškulys. Eini, nes taip reikia – užvestas išgyvenimo variklis. Panašiai jaučiuosi pastaruosius tris mėnesius: susibėgam į asamblėjas, einam į mitingus, skanduojam, žygiuojam prospektais, vėl susibėgam į asamblėjas, važiuojam į tolimus miestus, nejaučiam nei nuovargio, nei alkio. Tarsi kas vytųsi. Baisu neatsilikti. Privalai užbėgti už akių, išspardyti kliūtis, bėgti toliau, o finišą kažkas perkėlė už laiko ribų.

Skambina Gintaras.

– Gal nekalbėkim. Maniau, kad radau kelią link namų, bet jis baigėsi, – sakau dusdama, nes skubu, nebežinau, kaip laikyti telefoną, kad ir girdėčiau, ir matyčiau, kur einu. – Bijau, kad nusės baterija. Nebekalbam.

Gintaras ir nekalba. Bando kažką sakyti – lėtai lėtai. Net nesiklausau, atsisveikinu.

Toli priekyje pasigirsta šūviai. Kad tik nesupanikuotų Pepė. Bet ji bėga ramiai, tikslingai. Gal jau artėju prie savo sodybos? Kaimynas pasakojo, kad medžiotojai laukia, kol pamiškės ūkyje auginami elniai privilios laukinius žvėris, o tada šaudo. Jo balsas tai sakant drebėjo. Partizanų ryšininkė turbūt bėgtų šalin nuo tų šūvių, aš einu link jų. Kaip mes visi, tempiami už kvailumo pavadžio, judam ten, kur mus sumedžios po vieną.  

Štai dar vienas keliukas į dešinę. Nors kartą jau nusvilau, rizikuoju – pasuku. Šūviai lieka už nugaros. Jei kelias veda link namų, turėtume netrukus prieiti lauką, bet ar pamatysiu jį tamsoje? Braukiu žibintuvėlio šviesa aplink – vien kamienai. Vaikystėje dažnai sapnuodavau: stoviu pievoje, žiūriu į mišką, tarp medžių – tamsa, joje blizga vilkų akys. Daug vilkų žiūri į mane pasiruošę pulti – iš siaubo atsibundu.

Veidu pajutusi vėsos gūsį žvilgteliu į kairę – tamsoje kažkas blausiai švyti. Dangaus plotelis. Nukreipiu ten žibintuvėlį – kamienų nebėra. Priėjau lauką! O už to lauko – Voriškių kaimo gyventojų papuošta Kalėdų eglutė. Matėme ją važiuodami į parduotuvę. Jaučiu, kaip pažįstami kaimai, miškas, laukai ir keliai sugrįžta į savo vietas mano mentaliniame žemėlapyje. Žinau, kur esu, reikia tik eiti šituo keliu ir pasieksiu namus. Pepė palaka iš balutės. Ak, kaip norėčiau padaryti tą patį...

Štai apeinam išvirtusį alksnį savadarbiu keliuko posūkiu. Štai silikatinių plytų namas, kurį matau tik dėl to, kad jį blausiai apšviečia tolimoji eglutė. Štai mūsų keliukas. Pribėgusi sankryžą Pepė atsisuka į mane, laukia, ką darysiu. Pasuku į dešinę.

Pajuntu, kaip energijos likučiai išteka iš manęs lyg iš prakiurusio kibiro. Vos keliu kojas. „Kairę dešinę, kairę dešinę, kairę dešinę“, – kartoju sau, kad nepasiduočiau. Tik du šimtai metrų ėjimo tiesiai į tikslą. Galėčiau ir paršliaužti.

Kieme šviesu – uždegtos visos šviesos. Atidarau duris, už jų stovi Gintaras. Apsikabinam. Jo tokia didelė megztiniuota krūtinė, telpu visa.

– Eik, ant stalo tau padėta arbata su citrina, sušalai.

Pajuntu, kad arbata gertuvėje nebešildo. Atsisuku į protestų bendražygę. Jos profilį paryškina laužo šviesa, virš galvos – iš lempučių sudaryti elnio ragai, puošiantys prospektą šventėms. Ji atsisuka į mane:

– Manai, mes vis dar tolstam nuo namų?

– Nežinau. Bet vis tiek reikia eiti, pasukti, įveikti kliūtis, ieškoti, vėl eiti.

– Ir Kalėdų šviesa mus išves, – draugė šypsosi, truputį ironiškai.