Kęstučio Subačiaus tapybos paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje

Spalio 18 d. 17 val. Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40) vyks Kęstučio Subačiaus tapybos parodos „Atradimai“ atidarymas. Paroda veiks iki spalio 31 d.

Kęstutis Subačius yra baigęs lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Jau daugiau kaip 30 metų yra lietuvių kalbos mokytojas ekspertas. Mokytoju dirbo Nidos ir Vilniaus mokyklose. Jo mokiniai ne kartą yra tapę Lietuvos filologų konkursų ir olimpiadų laureatais.

Tapyti pradėjo 2000 m. gyvendamas Nidoje. Yra surengęs 10 personalinių parodų – Nidoje, Klaipėdoje, Giruliuose, Palangoje ir Vilniuje. Taip pat dalyvavo 5-iose grupinėse parodose.

Kęstučio Subačiaus tapyba – „lietuviškasis ekspresionizmas“. Anot menotyrininkų, Kęstutis Subačius „yra laisvas nuo akademinio mokymo, laisvas komponuodamas, piešdamas, maišydamas spalvas“.

Iš straipsnių  apie Kęstučio Subačiaus tapybą:

„Šešių autorių ekspoziciją Eglė Velaniškytė pavadino viena gražiausių grupinių parodų – labai aukšto meninio lygio, kurią ne gėda būtų rodyti ir Vilniuje.“ <...>

„Didžiausiu parodos atradimu, tikra sensacija, manau, ne tik Neringos padangėje, tapo Nidos vidurinės mokyklos mokytojo – lituanisto ir istoriko Kęstučio Subačiaus guašu nutapyti septyni paveikslai <...> Jo paveikslus galėtume prilyginti ugnikalnio išsiveržimui – juose tiek daug karščio, jėgos, nepažabotos aistros, žaižaruojančių spalvų. Kęstutis savo kūryboje laisvas – pirmiausia nuo tradicijų, mokymo, ką ir kaip reiktų tapyti. Profesionalai, pamatę jo pusmečio tapybą, tiesiog aikteli iš nuostabos ir sako: jis turi Dievo dovaną.“ <...>

  „Į parodą užklydusi poetė Onė Baliukonytė, K. Subačių pažinojusi iš Vilniaus laikų, taip pat buvo pakerėta stebuklo: „Pasirodo, įdomūs mokytojai gali būti įdomūs menininkai“. <...>

  Raimonda Norkienė „Išsiveržęs ugnikalnis“ str. „Mokytojas ir jo mokiniai“ Klaipėda 2000 rugp.12

 „K. Subačiaus atveju lietuviškasis ekspresionizmas, kuri dailės istorikas J. Umbrasas pavadino lyriniu, atgyja nauju pavidalu, liudija tapybinio pasaulio matymo gyvastingumą mūsų kultūroje.

  Įdomu stebėti, kaip tapyba randasi iš kultūros pažinimo, iš asmeninio patyrimo, iš pasąmonės impulsų ir asmeninio gyvenimo aplinkybių. Netikėta K. Subačiaus paveiksluose ne plastika, o labiau nuogo kūno tematika: visi paveikslai – moters aktai. <...> Ir vis dėlto tai nėra paprasti aktai, jų struktūra ir tapysena sugriauna akivaizdybę – paveikslai ne vien apie moterį. Dailininką išties domina moters fenomenas.<...>

  Taigi moters figūra užima visą paveikslo plotą. Iškalbingas yra nedidelio formato ir atvaizdo santykis. Gan maži paveikslai atrodo monumentaliai – iki kraštų užimti figūrų, kurios dažnai netelpa plokštumoje. Sukuriamas galingas, dinamiškai besiplėtojantis erdvėje figūros vaizdas. Fonui beveik nebelieka vietos, jis – neatsiejamas atvaizdo elementas. Visas dėmesys sminga į figūrą. Tarsi kadre pritraukiamas, išdidinamas tam tikras, dažniausiai torso fragmentas. <...>

Dalininko kūryba savo esme yra tapybos poezija, t.y.poetinės prigimties. Moters figūra yra metafora – pati meilė, pats gyvenimas, turintis įvairiausių pavidalų – skaitybės, brutalumo, banalumo, grožio, bjaurumo, gašlumo, paprastumo ar rafinuotos ekscentrikos, nusivylimo, pykčio, džiaugsmo, egoizmo, maivymosi ar tikrumo... <...>

  Moters figūra K. Subačiaus paveiksluose traktuojama kaip vyksmas, tekėjimas, kūno ir sielos būtis. Stipri kūno deformacija. Tai viena iš svarbiausių ekspresionistinės pakraipos tapytojų išraiškos priemonių. Ja puikiausiai pasinaudoja ir K. Subačius. Tačiau būtent toks kūno formų perteikimas byloja apie piešėjo sugebėjimus.

  Taiklus teptuko brūkšnys, dažo maišymas tiesiog paveikslo paviršiuje, subtilios faktūros byloja, su kokiu atsidavimu ir atida dailininkas glosto moterų kūnus, suteikdamas joms matomas ir apčiuopiamas formas. Paveikslai kupini jusliškumo, malonumo autentikos. Todėl galima spėti, kad K. Subačiaus paveikslų moterys yra jo asmenybės dalys, kita – moteriškoji – vyro pusė (pagal C. G. Jungą – anima). Tai gal tiesiog realiai neįvykusos, bet iš vidaus besiveržiančios realizuotis asmenybės galimybės. Gal todėl visai suprantamas niekad iki šiol netapiusio žmogaus kūrybinis proveržis. <...>

  Nustebino K. Subačiaus gerai įsisąmoninta tapybos retorika. Paprastai pradedantieji daug dėmesio skiria paveikslų turiniui ir motyvams, o ne plastikai. Šiuokart galime kalbėti apie tapytojo pranašumus. Pirmiausia apie subtilų spalvos pojūtį, kolorito kultūrą, gyvą paveikslo paviršiaus vibraciją. Tai, be abejo, rodo gerą tapybos klasikų, ypač Europos ir Lietuvos, pažinimą. K. Subačiaus paveikslai – erudito, kultūros žmogaus meninė saviraiška. O kartu ir be galo nuoširdžios, pažeidžiamos asmenybės atsivėrimas. Apie tai byloja ryškių spalvų derinių švelnumas, subtilūs atskirų spalvų išsiliejimai iš mažos dėmės į didelę“.

    Aldona Dapkutė „ Moters paveiksle – visas gyvenimas“  Naujoji Romuva, 2003, nr. 2

  „Tai, ką pamačiau, mane nustebino. Nemaniau, kad K. Subačiaus paveiksluose yra tiek profesionalumo“, -  po parodos atidarymo kalbėjo dailininkė ir menotyrininkė juodkrantiškė Kristina Danilevičienė, pabrėždama daugumos paveikslų meistrišką kompoziciją, autoriaus jautrumą spalvai, organiką. <...>

  „Žvelgiant į K. Subačiaus paveikslus, mane ima sveikas pavydas. Nesumeluočiau pasakęs, kad jis yra tikras šiuolaikinis Nidos ekspresionistas, esantis visą galvą aukščiau daugelio profesionalų, kuriuos man teko matyti Sauliaus Kruopio rengiamuose pleneruose Nidoje“, -  mintimis dalijosi nidiškis tapytojas Marius Valančius, kaip privalumą iškėlęs K. Subačiaus paveikslų sodrų koloritą.

  „Visa esmė, kad K. Subačius yra laisvas nuo akademinio mokymo. Laisvas komponuodamas, piešdamas, maišydamas spalvas. Kai niekas nevaržo, galimi labai įdomūs rezultatai“, -  apibendrino skulptorius Albertas Danilevičius. Anot jo, K. Subačiaus tapyba pasižymi fragmentiškumu (jei figūra, tai ne visa) bei kompozicijos laisve. Jis nevengia atvirų spalvų, jų kontrastų. Kitur – atvirkščiai – labai giminingų spalvų deriniai.<...>

  Raimonda Ravaitytė-Meyer „Kūryba – kaip visiškas išsilaisvinimas“ Klaipėda, 2008 balandžio 11