Kasdienybės esencija: Alisos Palavenis tapybos paroda „Nelaboratoriniai eksperimentai“

Lapkričio 24 dieną Vilniaus įgulos karininkų ramovėje yra atidaroma Alisos Palavenis naujausių tapybos darbų paroda. Parodos pavadinimas liudija, kad autorė savo paveiksluose išbandė skirtingus aplinkos meninio matymo būdus. Parodoje pristatomi menininkės paveikslai yra duoklė XX a. vidurio tapyboskryptims, besidriekusioms nuo fovistų, purizmo tapybos iki postmodernistų. Visų šių įtakų darna autorės kūryboje pirmiausia atsiskleidžia Henri Matisse (1869–1954) tapybos įkvėptu grynų atspalvių koloritu. H. Matisse teigė savo paveiksluose vaizduojantis tik tai, kas aplinkoje jam atrodo pozityvu. Šis „pozityvumas“ reiškė, jog tapytojas realybę filtravo pagal savo asmeninį matymą, vaizduodamas necenzūruotą regimosios aplinkos įspūdį. Toks matymas pasireiškė per užaštrintą koloritą – kiekvienas perregimas spalvotos šviesos atšvaitas tapytojui tapdavo sodriu išgyvenimu. Ši spalvinė įtaka yra matoma A. Palavenis paveiksluose „Île Sainte-Marguerite“ (mišri technika, 2019 m.) ir „Natiurmortas“ (aliejus, 2022 m.). Prancūzijoje netoli Kanų esančios salos įvaizdis transformuotas į pagrindines esencijas – tyvuliuojantį vandenį, viską gožiančią eukaliptų žalumą ir karščiu alsuojantį smėlį. Laukinis įspūdis paveiksle perteiktas greita tapymo maniera, kurioje anaiptol nesistengta perteikti realistiškų vietos bruožų, o tik labiausiai reikšmingas jos vertes. Tam pasitelktas užaštrintas smaragdinės žalumos, azuro mėlynos ir geltonos spalvų koloritas, tačiau išnaudota ir potėpių įtaiga. Žaluma perteikta energingais, verdančiais, vanduo – persiliejančiais, lakiais, o smėlis – „biriais“ potėpiais. Paveikslo kompozicija taip pat atskleidžia stichijų hierarchiją – eukaliptai gožia ir apvaldo paveikslo erdvę, tuo tarpu karščiu alsuojantis smėlis atstoja dangų – jo atspalvis drobės viršuje tarnauja kaip kaitrios geltonos saulės indikatorius. Paveiksle „Natiurmortas“ užfiksuotas skaidrioje vazoje pamerktos gėlės raudonumas, atšvaitais išsiliejantis į žiedą supančią mirguliuojančią erdvę už konkretizuoto stalo paviršiaus ribų. Autorė geba šiuos aštrius atspalvius įžvelgti ją supančioje kasdienėje aplinkoje – paveiksle „Palaikomasis natiurmortas“ (aliejus, 2022 m.) akinančios detalės kausto žiūrovo dėmesį ir kontrastuoja su prigesintu kasdienišku fonu.

Fovistinis, užaštrintas koloritas atsispindi kitame autorės paveiksle „Kur mes, kur tu“ (mišri technika, 2022 m.), tačiau šis paveikslas tapytas jau ne kaip reakcija į supančią aplinką, tačiau kaip simboliškas atvaizdas. Koliažo technika išdėstyti paveikslo personažai atspindi autorės pamąstymus ir nuotaikas, tačiau kartu yra ir gerai pažįstami, distiliuoti iki visiems atpažįstamų bei suprantamų archetipų. Toks perteikimas primena XX a. puristų – ypač architekto, teoretiko ir tapytojo Le Corbusier (1887–1965) tapybą. Le Corbusier savo darbuose ir architektūroje mėgo naudoti spalvas, tačiau iš esmės arba tik pagrindines (geltona, raudona, mėlyna), arba elementarias (žalia, odos tono) spalvas. Le Corbusier šios spalvos simbolizavo savotišką raktą arba schemą, pagal kurį susikūrė mūsų pasaulis. Savo architektūroje jis šias pirmines spalvas naudodavo vitražams kartu su iliustratyviais „raktais“, aiškinančiais, kaip šias spalvas skaityti (raudona reiškė saulę, žalia – jūrą, mėlyna reiškė dangų paukščiams skraidyti, o geltona – ryto žvaigždę). Dailininkas savo tapybai ir spalvotai grafikai taip pat rinkdavosi antikos tradicijų įkvėptus „aukso amžiausׅ“ siužetus. Jis dažnai vaizdavo vyrus bei moteris, klasikine maniera apsinuoginusius juos globojančioje gamtoje. Toks siužetinis matymas iš dalies atliepė pirmykštę prieš porą dešimtmečių vyravusio fovizmo dvasią – tačiau svarbiausia mintis puristų paveiksluose buvo atsisakyti perteklinio vaizdavimo bei perdekoravimų. Pasaulį arba idėjas apie pasaulį stengtasi vaizduoti pagrindinėmis jo „sudedamosiomis dalimis“. Panašus principas yra pritaikytas ir A. Palavenis paveiksle „Kur mes, kur tu“, kuriame autorės įspūdžių Graikijoje gausa yra distiliuota į pagrindinius, stereotipiškus būties įvaizdžius ir aiškių, grynų spalvų koloritą. Grynų atspalvių priešpastatymas takiems „marmuro popieriaus“ raštams yra perteiktas ir paveiksle „Arba kadabra“ (mišri technika, 2022 m.). Labiausiai puristų estetiką primena paveikslas „Susitikimo pradžia“, kuriame poros santykių tema yra perteikta per mejozės (biologinio proceso, kurio metu ląstelės besidalindamos dalinai apsikeičia viena kitos ypatybėmis) metaforą. Atskirybė, o kartu santykis tarp vyrų bei moterų yra perteiktas renesansinėmis Mikelandželo „Dovydo“ ir Bartolomeo Ammannati „Cereros“ figūromis. Šios figūros yra klasikiniai tvirto vyriškumo ir motiniško moteriškumo įvaizdžiai, kuriuos tapytoja dar labiau akcentavo odos atspalvio fonu ir besidalinančių ląstelių grafiniu piešiniu. Paveikslas pasakoja apie pirmapradę žmogaus kilmę per meilę bei potraukį. Kartu – be rimtos temos apie mūsų ištakas – paveiksle pradeda ryškėti švelniai ironiškas kontrastas tarp „sausos“ mediciniškos ląstelių diagramos (virstančios gyvybingu piešiniu), ir romantiškos potekstės, kurią teikia praeities meno parafrazės. Rimtumo ir postmodernistiško gebėjimo teikti meta-komentarus derinys yra matomas ir paveiksle „Gedimino Bo“, kuriame Gedimino pilies bokšto panorama mozaikiškais potėpiais yra transformuojama į Lietuvos vėliavą. Galiausiai, paveiksle „Debesėliai“ (2022 m.) yra perpanaudojama siurrealizmo meno parafrazė (René Magritte paveikslo „Juodoji magija“ motyvas). Šie darbai yra koliažiški, siekiantys transformuoti suvokiamąją realybę į visiems atpažįstamas potekstes.

Tačiau postmodernizmo tapybos įtaka autorės kūryboje labiausiai atspindi per nuo nereikalingumų apvalytą realybės filtrą, iš dalies primenantį pop-art tapytojo David Hockney (g. 1937) braižą. Šie lygūs arba faktūriški, bet vis tiek švarūs ir abstrahuoti, kompiuterio grafiką primenantys sienų ar langų paviršiai A. Palavenis darbuose yra priešpastatomi gyvosios gamtos įvaizdžiams – žiedams ar augalams – kaip matoma paveiksluose „Graikijos etiudai #1“ (aliejus, 2022 m.), „Graikijos etiudai #2“ (mišri technika, 2022 m.) ir „Zorro, sekmadienio rytas“ (mišri technika, 2022). Augaliniai motyvai autorės fokuse gali tapti ir dekoratyviu grafiniu piešiniu – kaip paveiksle „Atrask asiliuką“ (aliejus, 2022 m.). Vis dėlto tapytoją pastebimai domina pop-art kūrėjams būdinga stebėtojo perspektyvos analizė. Paveiksle „Zorro, sekmadienio rytas“ atspindžiai lango stikle yra pavaizduoti lygiai taip pat ryškiai kaip ir „tikrieji“ objektai. Taip stebėtojas yra kviečiamas susikoncentruoti į nebe objektyvią realybę, bet savo paties matymą ir jo galimybes. Praeiviai gatvėje dažniausiai visiškai nepastebi juos supančių parduotuvių vitrinų atspindžių, nes jie neatspindi realybės, kurioje jiems reikia veikti ir laviruoti, išvengti kelią pastojančių objektų. Pratimas matyti atspindžius kaip lygiavertę tos pačios realybės regimąją dalį lavina paveikslo suvokėjus nemąstyti suvokimo klišėmis ar objektyviomis kategorijomis, neturėti lūkesčių apie supančios erdvės įprastumą, bet įgyti netikėtą aplinkos matymo perspektyvą. Gerai pažįstama įstiklinto balkono erdvė žvelgiant iš naujos perspektyvos gali pasirodyti visiškai netikėta ir tinkanti netikėtiems susidūrimams – kaip teigia paveikslo pavadinimas. Neįprasta matymo perspektyva akcentuota ir paveiksluose „Kalnų kalnai“ (aliejus, 2022 m.) bei „Graikijos etiudai #3“ (aliejus, 2022 m.). Kalnai dažniausiai tvyro kažkur horizonte, kaip mažyčiai objektai toli nuo stebėtojo matymo lauko, tačiau A. Palavenis paveiksluose jie yra „pritrauktame kadre“. Šis efektas sukuria įspūdį, kad paveikslo suvokėjas tiesiog sklando priešais kalną ore – įspūdis dar labiau sustiprintas į peizažą įterpus dinamišką miniatiūrinę skrendančio lėktuvo figūrėlę. Šiuose paveiksluose perteiktas kitas asmeninės perspektyvos bruožas – gebėjimas savo fantazijoje „pritraukti“ toli matymo lauke esančius objektus ir svajose aplankyti nutolusias nuo mūsų, nepasiekiamas vietas.

Gausybės įtakų įkvėpti A. Palavenis paveikslai Jums papasakos apie modernioje vakarietiškos tapybos tradicijoje nusistovėjusius pasaulio matymo metodus. Autorės dėmesys ją supančioms detalėms liudija, kad kartais ypatingumo reikia ieškoti ne aplinkoje, o pačiame stebėtajame. Ypatingai žvelgiant į detales, visas supantis pasaulis gali pasirodyti vertas meninio patyrimo. Asmeninėmis patirtimis nuspalvinti kasdienybės gabalėliai A. Palavenis paveiksluose papasakos, kaip pasaulį galima matyti per užaštrintą emocionalumą, gebėjimą išskirti jo pagrindinius objektyvius, pirmapradžius ir svarbiausius elementus, perdėlioti įspūdžius per atpažįstamų įvaizdžių prizmę ir atvirkščiai – susitelkti į pasaulio iliuzioriškumą, netikėtumą bei subjektyvias perspektyvas.

Menotyrininkas Gytis Oržikauskas