Iki gegužės 5 d. A. Mončio namuose-muziejuje (S. Daukanto g. 16, Palanga) veikia menininkės Žanetos Jasaitytės personalinė paroda „Euforija“
Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje
Pastaruoju metu Ž. Jasaitytei itin aktualus menininko statusas. Jo santykis su buitimi, kintančiomis gyvenimo sąlygomis ir su pačia kūryba. Ypač tai išryškėja kalbant apie moterį menininkę. Kaip ji keičiasi, kokias transformacijas patiria jos kūnas, jos asmeninis ir kūrybinis gyvenimas. Parodos kūriniuose autorė pirmiausia siekia įvardinti savo jausmus ir potyrius. Tai, kuo ji gyvena dabar, nuolat, kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Parodos idėja išreiškia naujai išgyvenamą ir patiriamą periodą jos asmeniniame gyvenime – motinystę. Su šia patirtimi ji susidūrė prieš devynerius metus, kai laukėsi sūnaus. „Motinystės laikotarpis man buvo staigmena, lig tol niekada negalvojau apie tai. Viskas įvyko staiga ir staiga pasikeitė viskas. Tapti motina – labai didelis išbandymas. Tai – iššūkis kiekvienos gyvenime. Kai tampi moterimi ir motina tu įgauni labai daug atsakomybių, tave tai labai pakeičia. Ir bene labiausiai – kaip menininkę.“
Autorė kalba ne tik apie save, ne tik apie ją užklupusius lig šiol nepatirtus džiaugsmus ir išbandymus. Ji savo apmąstymus universalizuoja, apibendrina iki simbolių ir pateikia kaip išeities taškus, iš kurių išsirutulioja bendražmogiškos pajautos. Ir tada kalbama jau ne tik apie ją, jos šeimą, artimiausią aplinką, bet apie momentus, kurie aktualūs visiems – kiek gali savęs atiduoti kitiems, kad išreikštum savo meilę, bet galutinai savęs neprarastum.
Parodos pavadinimas – daugiaprasmis, talpinantis ne tik moters, bet ir vyro patirtis. Jie abu duoda pradžią naujai gyvybei, todėl parodos objektuose įprasminamas jų abiejų buvimas. Menininkė pasiūlo tam tikras zonas, kurios spalvomis ir formomis simbolizuoja vyrą ir moterį atskirai. Trečia, juos jungianti simbolinė jungtis čia reiškia, kad moteris ir vyras į savo pasaulius įsileido tai, kas yra itin ryšku ir svarbu. Tai – naujo žmogaus gimimas. Ir tai neišvengiamai pakeičia jų gyvenimus ir juos pačius.
Atraktyvus, interaktyvaus pobūdžio kūrinių pateikimas žiūrovui pasiūlo iš pirmo žvilgsnio nerūpestingą žaidimą. Tačiau, kuomet pradedama gilintis į temą, iš po šio žaismingo apvalkalo pradeda ryškėti žymiai gilesni ir jautresni dalykai – ne tokie optimistiški apmąstymai ir naujos, ne visuomet džiuginančios patirtys. Ištisos jų virtinės, kurios traukia į save, verčia jas tyrinėti. Ir tik tada įmanoma pajusti visą realaus gyvenimo spalvų spektrą – nuo naujai patiriamos motinystės laimės ir džiaugsmo iki globėjiško rūpesčio, nerimo ir galiausiai – abejonių.
Menotyrininkė Danguolė Ruškienė
