Trys naujos parodos, nematytos muziejaus erdvės ir 24 val. sutartinių maratonas
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, V. Putvinskio g. 55, Kaune Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus pradeda parodų, renginių ciklą, skirtą tautodailės metams.
Rugpjūčio 14 d. 17 val. atidaromos net 3 parodos: „Kryžių Lietuva“, „Archaika“ bei paroda „Ir žodis tapo reginiu: vaizdiniai pasakojimai XVIII–XX a. lietuvių medžio ir lino raižiniuose“.
Rugpjūčio 15 d. parodoje „Kryžių Lietuva“ vyks sutartinių maratonas „Suburtynė“.
EKSPOZICIJA „ARCHAIKA: LIETUVIŲ LIAUDIES MENAS XVIII–XX A.“
„Baltų, ypač lietuvių, kultūros tradicijoje paradoksaliai dera dvi, atrodytų, priešingos galimybės – nuostabiai išlikęs archajinis palikimas ir ne mažiau nuostabus gebėjimas prie šių archajinių vaizdinių pritaikyti šiuolaikinio gyvenimo turinį.“ – Vladimiras Toporovas, vienas žymiausių pasaulio baltistų.
Ši ekspozicija atveria duris į mūsų tautos XVIII–XX a. kultūrinį palikimą, saugomą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus lietuvių liaudies rinkinyje, kuriame yra daugiau nei 12 000 mūsų etnokultūrinio palikimo liudytojų.
Parodos tema „Archaika“ aiškiai nusako atrankos kriterijus: čia pateko seniausi arba per amžius nepakitusias formas išlaikę kūriniai, nepaliesti miestietiškos kultūros, pramoninės gamybos įtakų. Tai – ritualiniai arba buities daiktai, kurie stebina savo formų, technikų, atlikimo sudėtingumu, tačiau dekoru siekia pirmykščių laikų paprastumą. Brūkšnelis, taškas – išeities elementai, kurie virsta seniausiais ženklais (svastika, kryžiumi, žalčiuku, virvele), naudojamais beveik visoje mūsų planetoje.
Tai – paroda, kurioje nėra etikečių, kuriai nebuvo atliekami specialūs moksliniai tyrimai. Jaunimui apie parodą pasakoja komiksas. Čia svarbiausia yra pojūtis. Atmosferą kuria išdidinti keistų daiktų fragmentai, videoįrašai, garsas, šešėliai. Kiekvienas daiktas pateikiamas kaip neįkainojama vertybė. Jis toks ir yra. Analogų neturinti apeiginė taurė, iš kurios jaunieji gerdavo, tikėdamiesi laimės ir visokeriopos gausos. Nuometas – seniausiais ir iki XX a. vidurio nepakitęs moters galvos apdangalas. Šimtaraštė juosta – juosta, nepasikartojančiais ornamentais, kurianti ypatingą pasakojimą, naudojama tik išskirtiniais gyvenimo momentais. Pagalvių piramidė, arklio ašutų papuošalai, baltos drobulės, kultuvės kuria nepakartojamą tikro baltiško santūrumo, tvaraus pasaulio įvaizdį, kurį kiekvienas jaučiame kažkur giliai tik nebemokame to įvardinti. Tai – paroda, kuri primena kodėl mes, lietuviai mėgstame santūrias spalvas, neperkrautas formas, ritmiškus pasikartojimus, kodėl mes šnekame ramiau ir mąstome ilgiau. Tai mūsų identiteto kodas. Tuo pačiu – tai įkvėpimo šaltinis visiems jauniems dizaineriams, menininkams, bandantiems grįžti prie mūsų ištakų.
Pasibaigus epidemijos grėsmei prie parodos bus atidaryta „Buvimo erdvė“, kurioje bus galima liesti tikrus autentiškus daiktus, dėlioti akmenukų mandalas, iš šimtaraštės juostos ornamentų pasidaryti knygos skirtuką, siuvinėti arba tiesiog būti.
KRYŽDIRBYSTĖS EKSPOZICIJA „KRYŽIŲ LIETUVA“
Paroda įrengta vidiniame muziejaus kiemelyje – niekam iki šiol nematytoje erdvėje.
Lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. 2001 m. Lietuvos kryždirbystė pripažinta UNESCO pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru.
Lietuviui kryžius turi ypatingą reikšmę. Jie kryžius statė pagerbdami mirusiuosius, ieškodami dvasių apsaugos. Spėjama, kad mediniais stulpais – kryžių pirmtakais – pagonybės laikais buvo žymimos svarbios vietos sodyboje, palaidojimai.
Krikščionybė sunkiai skynėsi kelią į žmonių sąmonę – kryžius siejosi su kryžiuočių, kalavijuočių invazijomis. Tačiau antroji christianizacija, kurią XVII a. sėkmingai pradėjo jėzuitų vienuoliai, patraukė kaimo žmones į savo pusę, seniesiems papročiams ir simboliams suteikus naują, krikščionišką prasmę. Pavyzdžiui, baltų naudoti saulės ir mėnulio ženklai pradėti traktuoti kaip Kristaus gimimo iš Švč. Mergelės simbolis.
Palaipsniui koplytėlių, kryžių buvo net tiršta: laukuose, sodybose, pakelėse, miškuose, kryžkelėse, kapinėse, šventose vietose. Būtent jų gausa Lietuvoje yra unikali.
Kryžius – tai prašymo, maldavimo, padėkos, pagarbos ženklas. Kryžiais siekiama permaldauti Dangų, užgriuvus netektims, nelaimėms, ligoms. Tikima, kad kryžius – tai galinga apsauga nuo ligų, gaisrų, karų, okupantų, emidemijų.
Jau statant kryžių prasideda ritualai. Pirmiausia jis pašventinamas. Nešventintas buvo laikomas paprasčiausiu kuolu, todėl toks kryžius žymėtas šiaudų kuokštu ar žolėmis, kad žmogus, neduok Dieve, nepagarbintų tokio kryžiaus, nes tai didelė nuodėmė.
Prie kryžiaus reikėjo sukalbėti tokią maldelę: „Garbiname tave, Jėzau Kristau, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį“ arba bent persižegnoti. Vyrai turėjo nukelti kepurę.
Meldžiamasi vakare dėkojant už gerą dieną, ryte prašant nepagailėti malonės, palengvinti dienos vargą.
Prie kryžiaus kuriama sakrali erdvė – jis aptveriamas, sodinama gėlių.
Geležinės kryžių viršūnės puošė bažnyčias, varpines, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles. Miestų bažnyčių, varpinių bokštai apvainikuoti puošniomis viršūnėmis, sukurtomis kalvių cechuose, kuriuose darbavosi patyrę meistrai. Daugelis didesnių kaimų, dvarų kalvių buvo pasimokę amato pas miestiečius kalvius. Tačiau kaimuose dauguma – savamoksliai meistrai, kurie patys kūrė ir technologijas, ir dekorą.
Kryžius, saulė, mėnulis, žvaigždės, rombai, kvadratai, apskritimai – baltiški ženklai, simbolizuojantys visatos sąrangą, nesibaigiantį judėjimą, pasaulio medį, žemės ir dangaus ryšį. Su krikščionybe palaipsniui ateina bažnytiniai motyvai, kurie XIX–XX a. pr. vieningai susipina su senaisiais ženklais. Tai – Kristaus, Marijos monogramos, taurė, apvaizdos akis, širdis – krikščioniškos meilės ir vilties simbolis.
Čia eksponuojama itin reta koplytėlė, padaryta medžio rąsto, vadinamo baubliu. Šio ąžuolinio tuščiavidurio rąsto vidus buvo išbalintas, ertmės – dailiai užkamšytos moliu: čia stovėjo šventojo skulptūrėlė. Lietuviška krikščioniškoji tradicija baublyje įkurdinti šventąjį siekia pagoniškas šaknis, kai tuščiaviduris seno ąžuolo kamienas buvo garbinamas.
Manoma, kad kryždirbystė suklesti XIX–XX a. pr. Tačiau taip gali atrodyti dėl to, kad tuo metu pradedama juos fiksuoti: piešti, fotografuoti. Galbūt ir dėl to, kad kryžius įgauna ne tik religinio, bet ir tautinio identiteto išraišką. Tai buvo tyli kova prieš okupantus. Carinė Rusijos valdžia draudė kryžių statybą, remontą, drastiškai pjovė, griovė juos, leisdama statyti tik šventoriuose ir kapinėse, o sovietų valdžia su jais elgėsi dar negailestingiau. Tačiau kuo daugiau kryžių naikino, tuo gausiau jie buvo atstatomi. Taip iškilo Kryžių kalnai ir kalneliai. Kryžių meistrai paprastai skulptūrėlių nedarė. Jie dekoruodavo kryžius, o šventuosius droždavo dievdirbiai. XX a. 3 deš. jais labai susidomėjo menininkai, istorikai, muziejininkai, todėl medžiagos apie juos yra nemažai.
Kryždirbiai ir dievdirbiai – tai daugiau nei medžio meistrai. Jie – išskirtinės asmenybės, išradėjai, konstruktoriai, menininkai, kaimo keistuoliai. Jie manė, kad yra Dievo apvaizdos įrankiai. Daugelis dirbo iš pašaukimo, o ne dėl duonos kąsnio. Jie dažniausiai neturėjo nei žemės, nei namų, keliaudavo su savo įrankiais, apsistodami ten, kur jų reikėjo. Tuometiniam valstiečiui žmogus, kuriam nerūpėjo žemė, jau atrodė didelis keistuolis.
Papildomą informaciją apie naujas ekspozicijas teikia: Daina Kamarauskienė tel. 8 68740148
PARODA „IR ŽODIS TAPO REGINIU: VAIZDINIAI PASAKOJIMAI XVIII–XX A. LIETUVIŲ MEDŽIO IR LINO RAIŽINIUOSE“
Parodoje pristatomi XVIII–XX a. lietuvių liaudies ir profesionalių autorių medžio ir lino raižiniai iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Visų eksponuojamų raižinių išeities taškas ‒ žodis, istorija, pasakojimas.
Liaudies raižiniuose tai ‒ Dievo žodis, religiniai pasakojimai, šventųjų gyvenimo istorijos, kurias žinomi ir nežinomi liaudies raižytojai „įvaizdindavo“, išraižydami nešakotų medžių lentose. Raižydavo abi lentos puses. Popieriaus lakštuose atspaustą vaizdą kartais spalvindavo dažais. Didesnių formatų atvaizdai būdavo sudaryti iš keleto atskirai spaustų fragmentų. Kompozicijas pjaustinėdavo peiliukais arba kaldavo kaltukais, o spausdavo primityviu rankiniu būdu, lentą užtepdami dažais, o popierių prispausdami voleliu. Keliaudami į atlaidus, raižytojai neretai pasiimdavo ir klišes bei dažus, kad, pritrūkę atspaudų, galėtų čia pat vietoje jų atsispausti. Parodoje eksponuojama ir vienintelė Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugoma liaudies raižinių klišė – Stepo Kuneikos išraižyta lenta „Nukryžiuotasis“.
Kita parodos dalis ‒ lietuvių literatūros ir tautosakos vaizdinės interpretacijos XX a. profesionalių autorių ir vieno talentingiausių Lietuvos tautodailininkų grafikų R. Krasninkevičiaus raižiniuose. Nors šių raižinių siužetai pasakoja jau visai kito pobūdžio istorijas, nei XVIII–XIX a. religinė liaudies grafika, stilistiškai jie dažnai pastarosios paveikti.
Paroda veikia: 2020 08 14 ‒ 10 18
Informaciją teikia: Vilma Kilinskienė tel. 8 627 07 914
SUTARTINIŲ MARATONAS „SUBURTYNĖ”
Rugpjūčio 15 d. 12.00 – rugpjūčio 16 d. 12.00
Solistė Skaidra Jančaitė inicijavo rekordinį sutartinių maratoną ‒ magiškas 24 valandas ritualinio skambesio. Dalyvauja atlikėjai iš visos Lietuvos. Sutartinės skambės muziejaus naujoje parodoje „Kryžių Lietuva“. Klausytojų kiekis bus ribojamas, siekiant išsaugoti saugų atstumą.
Papildomą informaciją teikia: Skaidra Jančaitė tel. 8 686 10464
