Neringos miško architektūra: rezidencija, tyrimas ir programa

NMK išplėtojo naują tyrimų ir rezidencijų programą, paremtą erdviniais ir medžiagiškais procesais. Neringos miško architektūros rezidencijos dėmesio centre – miškas kaip kultūrinio peizažo formavimo įrankis ir vieta, kurioje materialus auginimo, kirtimo, natūralaus džiovinimo ir medienos apdorojimo ciklas taps rezidencijų ir tyrimų programos pagrindu. 

Kaip tyrėjai ir architektai, 2019 m. Neringos meno stipendininkai Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas savo projektą „Sudėtinės miško dalys“ pradėjo siekdami atverti galimybes įvairioms Kuršių nerijoje veikiančioms institucijoms bendradarbiauti ir į savo veiklas įtraukti meno, dizaino bei tyrimo praktikas. Tęsdami projektą, jie kartu su NMK direktore Egija Inzule inicijavo naują rezidencijų ir tyrimų programą, vyksiančią 2020–2022 m. Ši programa Kuršių nerijos miškus nagrinėja kaip konkretų atvejį platesniame Baltijos–Skandinavijos regiono miškų infrastruktūros kontekste, apimančiame natūralų augimą ir kaitą, politikos formavimą, miškotvarkos ir miškininkystės planavimo bei kontrolės procesus, medienos technologijų ir dizaino inovacijas. 

Materialus vietinės medienos ciklas taps programos pagrindu. Neringos miško architektūros rezidencijos suburs vietinius ir užsienio ekspertus, mokslininkus, dizainerius, architektus, menininkus ir Vilniaus dailės akademijos studentus bei akademinę bendruomenę, kviečiant juos kurti ir įgyvendinti dizaino idėjas. Kaupiami materialūs medienos ištekliai ir technologinė bazė leis projektuoti ir gaminti objektus iš vietinės medienos, pabrėžiant bendradarbiavimą su vietinėmis instituticijomis. 

Neringos miško architektūros rezidencijos prasidėjo supjausčius lentomis 25-is kubinius metrus rąstų, nukirstų Kuršių nerijos miškuose paskutinio miško ruošos sezono metu (2019 lapkritį – 2020 m. vasarį) ir NMK įsigytų iš Valstybinių miškų urėdijos Kretingos padalinio, institucijos, atsakingos už Nerijos miškų kirtimą. Nuo 2020 m. kovo iki gegužės šie rąstai buvo sandėliuojami priekiniame NMK kiemelyje. Gegužę mobili lentpjūvė iš jų išpjovė įvairaus dydžio ir storio lentas. Tęsiant šį procesą, NMK priekinis kiemelis ateinančiais vasaros mėnesiais bus dalinai naudojamas kaip viešos dirbtuvės ir medienos saugykla. Architektai šiuo metu dirba ties medienos laikymo struktūros projektu, leisiančiu ją sandėliuoti ir natūraliai džiovinti vietoje. 

Veikdami kultūros srityje mišką matome kaip aktyvią statybų aikštelę ir materialinį išteklių –derlingą teritoriją, kuri yra vienu metu saugoma, kultivuojama, simuliuojama ir tvarkoma. Neringos miško architektūros rezidencijose miškas sujungia vietines erdvines Kuršių nerijos praktikas – peizažą ir materialinį išteklių – su tarptautiniu diskursu ir dizaino bei architektūros profesionalų tinklu. Utilizuojant unikalias vietinės medienos savybes jungiamos lokalios ir tarptautinės praktikos, taip atveriant Neringą kaip autentišką idėjų erdvę. Projektas plėtos miško kaip kultūrinės infrastruktūros santykį su visuomene, taip kuriant materialiąją ateities kultūrą.

Viešojoje Nidos erdvėje, netoli Thomo Manno muziejaus eksponuojamas „Pušies mėginys“. Jis pristato projektą plačiajai publikai ir pateikia istorinių ir dabartinių šio peizažo formavimo procesų apžvalgą. „Pušies mėginys“ atkeliavo iš Grobšto rezervato, esančio Lietuvos ir Rusijos pasienyje, kuriame 2019 m. Kuršių nerijos nacionalinio parko medkirčiai kirto 30–40 metų senumo savaime pasisėjusias pušis, nuo apaugimo atverdami kopas. Pušis buvo atsargiai iškasta rankomis 2019 m. lapkritį, siekiant išsaugoti kuo vientisesnę jos šaknų sistemą. Išilgai perpjovus kamieną matoma pušies struktūra nuo viršūnės iki pat šaknų. Tarp rievių yra ir sėkla, iš kurios šis medis išaugo. Lydraštį (pdf) su pušies mėginio atvaizdais galite atsisiųsti čia. 

Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas veikia kaip erdvinė praktika, šiuo metu įsikūrusi Vilniuje. Jų architektūros, kuravimo bei tyrimų projektai kuria naujus santykius tarp visuomenių ir jas supančios aplinkos, jų praeities ir ateities, siekiant naujai artikuliuoti architektūrą platesnėje praktikų ekolologijoje.

Daubaraitė ir Žukauskas kuravo parodą „The Baltic Material Assemblies" AA Galerijoje ir RIBA erdvėse Londone (2018 m.), buvo Baltijos paviljono 15-ojoje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje bendrakuratoriai (2016 m.) ir prisidėjo sudarant „The Baltic Atlas“, kurį išleido „Stenberg“ (2016 m.). Šiuo metu jie vykdo kūrybingos žaidimų aikštelės ir sodo projektą Vilniuje ir plėtoja Neringos miško architektūros rezidencijų programą, kuri paremta medienos medžiagos ruošimo ciklu NMK teritorijoje.

NMK norėtų padėkoti Kuršių nerijos nacionalinio parko komandai, ypatingai Gražinai Žemaitienei ir direktorei Aušrai Feser, „Neringos komunalininko“ komandai bei direktorei Danguolei Šešelskytei už jų patarimus ir paramą produkcijos laikotarpiu. Nidos ir Juodkrantės girininkijų miškininkams: Kęstučiui Dikšui, Romui Andrusevičiui ir Viktorui Kolokšanskiui. 

Neringos miško architektūros rezidencijos programą dalinai finansuoja programa „Neringa: Lietuvos kultūros sostinė 2021“ ir „Nordic Culture Point“.

Projektą „Sudėtinės miško dalys“ dalinai finansuoja Neringos savivaldybė.