Dokumentinė kultūros apybraiža „Kultmisijos“ apie kultūros politikos situaciją
Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę kultūros atstovai suvaidino vieną iš lemiamų vaidmenų. Tačiau šiandien politikai, priimdami svarbius sprendimus, tariasi su verslininkais, kultūros žmones dažniausiai palikdami nuošalyje, o pačiai kultūros politikai tenka tik dėmesio likučiai. Kokia šiandien Lietuvoje yra kultūros politikos situacija, aiškinsis dokumentinė kultūros apybraiža „Kultmisijos“.
Nepamatuojama, bet būtina nauda
Kokią kultūros ir meno politiką įsivaizdavo žmonės, kūrę pamatus Lietuvos nepriklausomybei? Prof. Vytautas Landsbergis šypsosi, kad apie kultūrą kaip atskirą reiškinį nei tuomet, nei dabar negalvojo – juk ji yra tiesiog visa apimanti. „Pati geriausia politika – jei valstybė skatina ir remia viską, kas kūrybiška, kas atskleidžia žmonių gerąsias galias, padeda jiems džiaugtis gyvenimu, jausti gyvenimo prasmę, tiek kalbant apskritai, tiek apie gyvenimą būtent čia, šioje šalyje. Nežinau, ar čia reikalingas žodis politika. Tai yra galvosena, nusistatymas, kuris, jei tik yra rimtas, yra įgyvendinamas. Tai yra kūrybiško veikimo pagrindas, siekiant bendrojo gėrio”, – dėsto jis.
Prof. V. Landsbergio nuomone, kultūros, meno žmonės neturėtų likti nuošalyje kuriant Lietuvos politiką: „Šie žmonės yra labai svarbūs ir turi savo minčių, kurios gali būti tiesiog išganingos. Nebūtina juos visus padaryti valstybės vadovais, bet vienas kitas valstybės vadovas iš meno srities, su kitokiu požiūriu, būtų labai sveikas reiškinys“.
Prof. V. Landsbergis, prisimindamas išsivadavimo laikus, pasakoja, kad tuo metu pasirodė daug žmonių su kitokiu požiūriu gyvenimą ir kitokiomis vertybėmis. „Jie jau gyveno geresniame pasaulyje. Dar nebūdami nelaisvoje šalyje jie buvo laisvesni. Jų mintys krypo ne vien į materializmą, jie nebuvo turtingi, bet galvojo apie bendrą naudą, kurios beveik neįmanoma išmatuoti materialiais statistiniais rodikliais. Žinoma, galime pasidžiaugti, kad pakilo mūsų BVP, ar pakilome kokioje reitingų lentelėje, bet reikia nepamiršti galvoti apie dvasinę naudą“, – dokumentinėje kultūros apybraižoje „KULTmisijos“ sako jis.
Profesorius atkreipia dėmesį, kad užsibėgę tarp smulkių rūpesčių dažnai pamirštame pagrindinį tikslą. „Mes turėtumėme galvoti apie ilgalaikę perspektyvą, ar bus Lietuva ir kokia ji bus? Ar tai bus tik žemės pavadinimas, su visai kitais žmonėmis, kurie gal domėsis buvusiais lietuviais ir jų kultūra, o gal jiems tai ir visai nerūpės? Aš manau, kad tai yra prioritetų prioritetas. Pastebiu, kad net mūsų kaimyninės šalys, Estija ir Latvija, dvasiai būtinoms gyvybinėms injekcijoms – menui, kūrybai, švietimui – skiria daug daugiau dėmesio nei Lietuva”, - pasakoja prof. V. Landsbergis.
Trūkstama trečioji grandis
Kultūros istorijos tyrinėtojas dr. Darius Kuolys atvirai sako, kad šiandien Lietuvos politikams trūksta kultūrinio akiračio. „Mūsų politikai neturi gerų draugų tarp meno, kultūros žmonių, intelektualų. Kažkada Valdas Adamkus bandė tuos ryšius megzti, aptardavo su kultūros, meno žmonėmis bendrus visuomenės, tautos, valstybės reikalus. Dabar to vengiama, verslas su politikais yra užmezgęs ryšį, bet nėra to labai svarbaus sando – meno, kultūros žmonių, intelektualų”, – sako jis.
Dr. Darius Kuolys pastebi, kad Lietuvos kultūros politika susiduria su sunkumais ir dėl kompetencijos stokos. „Žmonėms, kurie eina dirbti į Kultūros ministeriją ar kitas institucijas, dažnai trūksta reikalingos kompetencijos. Profesionalios kultūros politikos negalime turėti, kol stinga dialogiškumo. Juk profesionali demokratiška politika turi būti grindžiama dialogu, sprendimo priėmimo viešumu. Priimant sprendimą reikia jį pasverti, aptarti, argumentais pamatuoti poveikį kultūros ir meno raidai. Šitų viešų diskusijų mes labai mažai turime Lietuvoje“, – apgailestauja dr. Darius Kuolys.
Svarbiausia užduotis – padėti netrukdant
Lietuvos kultūros ir meno tarybos pirmininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė pastebi, kad kultūra – labai neprognozuojama ir rizikinga sritis. „Galvoju, kad kalbėdami apie kultūrą, kaip ir apie mediciną, turėtume laikytis holistinio požiūrio. Negalima gydyti vien tik ranką, koją ar kitą dalį nekoordinuojant veiksmų, nes daugelis reiškinių randasi kažkur tarp jų. Kultūros ministerijos ir kitų kultūros srities darbuotojų darbas turėtų būti integruotas su, pavyzdžiui, aplinkos, švietimo ministerijomis ir panašiai. Kol tai priklauso atskirai veiklai - daugelis svarbių, esminių dalykų kažkur dingsta, praslysta pro pirštus“, – svarsto ji dokumentinėje kultūros apybraižoje „KULTmisijos“.
Prof. A. Aleksandravičiūtės nuomone, svarbiausia kultūros darbuotojų užduotis – pastebėti naujus atsirandančius kultūros reiškinius ir asmenybes, o juos pamačius - padėti jiems atsiskleisti ir vystytis. „Aš tikiu stebuklais – tikiu, kad Čiurlionis nebuvo suprogramuotas ir mes jo kryptingomis pastangomis negalime užauginti. Kartais tokie talentai ir reiškiniai tiesiog atsiranda, juos reikia atpažinti, rasti ir padaryti taip, kad buitinės aplinkybės kiek įmanoma mažiau juos slopintų“, - savo požiūrį dėsto profesorė.
Daugiau apie šiandienos kultūros politiką Lietuvoje sužinosite žiūrėdami dokumentinę kultūros apybraižą „Kultmisijos“ penktadienį, gruodžio 11 d. 21 val. per LRT „Kultūrą“. Taip pat kviečiame sekti naujienas socialiniame tinkle www.facebook.com/kultmisijos.
Apybraižos „KULTmisijos“ autoriai – režisierius Gintaras Šeputis, redaktorė Agnė Narušytė ir prodiuserė Daiva Bilinskienė.
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Daugiau informacijos:
Daiva Bilinskienė
8699 63550
