Dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės viešnagė Islandijoje: nuo teatro premjeros iki poezijos

Dramaturgė ir poetė Gabrielė Labanauskaitė spalio pradžioje apsilankė Islandijoje, kur jos kūryba buvo pristatyta trijuose renginiuose. Reikjaviko Mengi centre vyko poezijos rinkinio „Lūpų tapetai“ pristatymas, ten pat vietos rašytojai dalyvavo Gabrielės kūrybinio rašymo dirbtuvėse, o Akureyri teatre įvyko jos pjesės „NT Drama“ premjera. Į Lietuvą sugrįžusi menininkė dalijasi viešnagės įspūdžiais ir pasakoja apie lietuvių literatūros sklaidą Islandijoje.

Kaip susiklostė aplinkybės, kad Islandijoje įvyko net trys Jūsų kūrybą pristatantys renginiai?

Neretai keli procesai vyksta lygiagrečiai. Šį rudenį buvo planuojama išleisti mano poezijos rinkinį „Lūpų tapetai“ kartu su leidykla „kitos knygos“, tuo pat metu jau žinojau, kad spalio 9 d. Akureyri teatre įvyks mano pjesės „NT Drama“ premjera (rež. Adolf Smári Unnarsson). Norėjosi suderinti šias dvi progas ir, kadangi vis tiek ketinau vykti į Islandiją, būtent ten surengti ir pirmąjį tarptautinį poezijos rinkinio pristatymą. Islandija man asocijuojasi su poezija – tiek dėl savo gamtos, tiek dėl stiprios literatūrinės kultūros. Turbūt pagal gyventojų skaičių ir koncentraciją tai viena labiausiai rašančių tautų pasaulyje.

Be to, Islandijoje lankiausi jau prieš maždaug dešimt metų – tuomet su grupe „Avaspo“ per Reikjaviko kultūros naktis pristatėme savo koncertinę programą. Pamažu pastebiu, kad mano ryšys su šia šalimi mezgasi jau ne vienerius metus. Kai buvo suplanuotas „Lūpų tapetų“ pristatymas Reikjaviko Mengi centre, rašytojų organizacija Reykjavík Bókmenntaborg UNESCO pasiūlė surengti ir kūrybinio rašymo dirbtuves. Jas skyriau šiemet savo tyrinėjamai Orlando temai.

Gal galite plačiau papasakoti apie Orlando temą, kurią šiuo metu tyrinėjate?

Lietuvoje jau surengiau dvi diskusijas „Orlanda klausia“. Gavusi Lietuvos kultūros tarybos individualią menininkės stipendiją, norėjau ne tik rašyti pjesę Orlando tema, remdamasi Virginijos Woolf romanu, bet ir patyrinėti, kuo šiandien gyvena Lietuvos menininkės, kokios temos joms rūpi ir su kokiais iššūkiais susiduria rašančios moterys. Pagalvojau, kad Islandija taip pat galėtų būti puiki vieta šiems tyrinėjimams tęsti. Norėjosi susipažinti su vietos rašančiųjų bendruomene, pasidalinti savo patirtimi ir kūrybinio rašymo dirbtuvėmis taip atsidėkojant šaliai, kurioje pristatoma mano kūryba.

Kartu tai buvo galimybė pažvelgti į Orlando temą iš dar įvairesnių perspektyvų. Dirbtuves vedžiau anglų kalba, o jų užduotis kūriau remdamasi Orlandui svarbiomis transformacijų ir metamorfozių temomis. Reikjavike susirinko labai įvairi grupė – skirtingų tautybių, nuo japonės iki škoto, amžiaus ir lyčių žmonės. Buvo įdomu stebėti, kaip skirtingos patirtys atsispindi jų tekstuose, ir kartu aptarti atliktas užduotis per visiškai kitokią prizmę. Labai džiaugiuosi, kad dirbtuvės sudomino dalyvius, paskatino juos atsiverti ir leido patirti kūrybinį rašymą kaip individualų procesą, bet ir kuriame susitinka ir konkreti tema.

Kaip Islandijoje buvo sutikta „NT Drama“ premjera? Pjesė jau pristatyta ir kitose šalyse – kuo išsiskyrė Islandijos žiūrovų reakcija?

Premjera praėjo be galo sėkmingai – žiūrovai plojo po kiekvienos scenos, daug juokėsi, bet kartu suvokė ir rimtesnį pjesės sluoksnį. Po humoru slypi kapitalizmo tragedija: šiandien atrodo, kad už pinigus galima nusipirkti beveik viską, tačiau būstas, jei mąstant archetipiškai – vienas esminių žmogaus gyvenimo pagrindų – tampa vis sunkiau įperkama svajone. Iš pradžių maniau, kad Islandijoje ši tema galbūt nėra tokia svarbi kaip Lietuvoje. Panašiai nustebau ir tuomet, kai pjesė laimėjo Heidelbergo pjesių festivalio konkursą Vokietijoje. Vokiečiams labai patiko konkretūs skaičiai ir detalės. Nors daugelis jų būstą nuomojasi, tačiau nuosavų namų, žemės ir vietos, kurią galėtum vadinti sava, idėja jiems ne mažiau svarbi nei lietuviams.

Pasirodo, Islandijoje būsto tema šiuo metu itin aktuali, nekilnojamojo turto kainos kyla neįtikėtinu greičiu ir būstas tampa vis sunkiau pasiekiamas. Viena Islandijos dramaturgė pasakojo, kad jos tėvai juokavo, jog vienas iš jų turėtų mirti, kad ji kada nors galėtų turėti nuosavą būstą. Anksčiau nebūčiau pagalvojusi, kad per lietuvišką pjesę pavyks prabilti ir apie Islandijos žmonėms rūpimus dalykus. Tai parodo, kad nors gyvename skirtingose šalyse, susiduriame su labai panašiomis problemomis.

O kaip Reikjavike islandai priėmė poezijos knygą? Ar ji buvo pristatoma lietuvių kalba, ar ji buvo išversta į anglų kalbą?

Poezijos rinkinys „Lūpų tapetai“ išleistas lietuvių kalba, tačiau yra parengtas ir atskiras poezijos zinas, sudarytas iš 16 eilėraščių, Aleksandro Bondarevo išverstų į anglų kalbą, o Vilde Bjerke Torset, remdamasi šiais vertimais, padėjo perteikti jų poetinį skambesį ir ritmą. Pats pristatymas vyko dvejomis kalbomis – skaičiau eilėraščius ir lietuviškai, ir angliškai. Susirinko įvairių tautybių žmonės: buvo ir islandų, nesuprantančių lietuviškai, ir Islandijoje gyvenančių lietuvių. Svarbu, kad klausytojai galėjo išgirsti poeziją originalo kalba ir kartu susipažinti su jos vertimais, leidžiančiais geriau suprasti tekstų prasmę.

Esu labai dėkinga renginį organizavusiai ir moderavusiai Giedrei Gudaitei. Ji tapo tarpininke tarp Lietuvos ir Islandijos – surado tinkamą erdvę pristatymui Mengi centre, subūrė žmones ir padėjo skleisti žinią apie lietuvių poeziją. Tokių renginių Islandijoje kol kas vyksta nedaug. Kaip pasakoja ten gyvenantys lietuviai, lietuviškos kultūros sklaidos šioje šalyje labai trūksta. Neturime Lietuvos kultūros atašė, o į islandų kalbą išversta tik nedidelė dalis lietuvių literatūros, todėl šis renginys man atrodo ypač svarbus – jis parodė, kad lietuvių literatūra Islandijoje gali sudominti žmones ir kad tokiems susitikimams tikrai yra potencialo.

Kuo islandų kasdienybė ir kultūra jums pasirodė kitokia nei lietuvių?

Man susidarė įspūdis, kad islandams ypač svarbi šeima plačiąja, netradicine prasme – šeima gali būti įvairių lyčių ir tapatybių žmonių bendruomenė, kuri telkia, jungia ir palaiko vieni kitus. Islandijoje gyvena apie keturi šimtai tūkstančių žmonių, todėl tarpusavio ryšiai čia labai glaudūs. Pavyzdžiui, net ir pjesėje vaizduojama situacija, kai sukčiai apsimeta parduodantys būstą, pasiima užstatą ir dingsta, vietinių teigimu, Islandijoje būtų sunkiai įsivaizduojama, nes žmonės gerai žino, kam kas priklauso ir kas su kuo susijęs.  Žinoma, visur yra visokių žmonių, o man tiesiog pasisekė sutikti ypač šiltų ir svetingų.

Vis dėlto labai ryškiai pajutau, kaip natūraliai islandai įtraukia kitus į savo bendruomenę. Pavyzdžiui, mane sužavėjo Islandijos nacionalinio teatro kasdienybė. Teatras turi savo kavinę, kurioje už simbolinę kainą kartu pietauja aktoriai, technikai ir kiti darbuotojai. Tad nuo 12 iki 12.30 val. jie susitinka bendroje erdvėje ir leidžia laiką drauge, net jei ne visi sėdi prie vieno stalo. Taip pat įrengtos jaukios erdvės užkandžiams ir susitikimams, kur galima rasti po pietų likusių desertų, vaisių, uogų, o kava visą dieną nemokama. Atrodo, smulkmenos, tačiau jos labai prisideda prie bendruomeniškumo, socializavimosi, o Lietuvoje tokios sąlygos ne visuose teatruose savaime suprantamos. Islandams būdingas noras kurti aplinką, kurioje žmonės natūraliai susitinka: prisėda prie vieno stalo, išgeria kavos, užkanda, pasikalba - tai kuria gerą ir pozityvią atmosferą.

Kuo jums pasirodė kitoks teatrų gyvenimas Islandijoje, palyginti su Lietuva?

Kalbant apie profesinę pusę, mane nustebino, kiek daug laiko aktoriai ir režisieriai turėjo sau prieš generalinę repeticiją ir premjerą. Lietuvoje dažnai repeticijos ir korekcijos vyksta iki paskutinės minutės, tvyro įtampa, stresas, o mintys sukasi tik apie artėjantį spektaklį. Islandijoje viskas atrodė kitaip: prieš premjerą su visa kūrybine komanda nuėjome ankstyvos vakarienės į nuostabų restoraną, premjeros dieną aktorės išėjo pasivaikščioti į mišką, o režisierius aprodė man Akureyri miestelį. Lietuvoje tokį scenarijų įsivaizduoti būtų sunku, nes visi paprastai būna be galo užsiėmę, o net ir atsiradus laisvai minutei mintys vis tiek sukasi tik apie premjerą. Nors islandai ne visiškai tapatina save su skandinavais, man šis darbo modelis pasirodė artimas skandinaviškai kultūrai.

Panašų įspūdį buvau susidariusi anksčiau, kai Švedijoje buvo statoma viena pirmųjų mano pjesių „Skaudžiausia 2“. Tuomet atrodė, kad žmonės beveik nedirba – vis geria kavą, daro vieną pertrauką po kitos... Tačiau iš tiesų toks darbo ritmas prioritetizuoja žmogaus sveikatą, poilsį ir žmogaus gyvenimą, o ne patį meną kaip tokį, todėl stengiamasi neperkrauti darbo grafiko ir palikti erdvės atsikvėpti. Kuo toliau, tuo labiau man pačiai toks požiūris priimtinas. Ypač dabar, kai tiek daug kalbame apie perdegimą ir pervargimą.

Su kokiais jausmais ir mintimis grįžtate iš Islandijos?

Jaučiuosi labai pakylėta, įvertinta ir šiltai priimta. Tą jausmą kūrė Reikjavike sutikti žmonės ir visa Akureyri teatro komanda – direktorius Berguras, aktoriai, režisierius Adolfas bei dramaturgė Julija. Islandijoje mane nustebino dėmesys ne tik mano kūrybai, bet ir lietuvių kultūrai bei situacijai Lietuvoje. Atrodo, kad islandai į mūsų kultūrą ir kalbą žvelgia smalsiai ir pagarbiai. Nors esame skirtingi, turime ir daug bendro – meilę kultūrai, menui, literatūrai, norą puoselėti savo kalbą ir išsaugoti tai, kuo mes išskirtiniai. Tiek lietuviai, tiek islandai supranta, kad esame nedidelės tautos ir kartais gali atrodyti, kad tai, kas mums svarbu, pasaulio kontekste tėra mažas lašas jūroje. Tačiau Islandija yra puikus pavyzdys, kad tai neturėtų mūsų gąsdinti. Šalyje, kurioje tiek daug rašančių žmonių ir menininkų, kūryba apima įvairias sritis, o kalba ir kultūra aktyviai puoselėjamos. Tai įkvepia ir mums rodo puikų pavyzdį, kad net ir nedaugeliui pasaulio žmonių kalbant tavo kalba, ją galima puoselėti, saugoti ir skleisti už savo šalies ribų. Per šią savaitę patyriau daugybę gražių akimirkų ir nuoširdaus bendravimo. Nors nuo namų skiria maždaug penkių valandų skrydis, Islandijoje tikrai jaučiausi kaip namuose.

Kokie Jūsų ateities planai?

Nežinau, kaip viskas klostysis ateityje, tačiau jau užsimezgė gražių draugysčių, profesinių ryšių ir bičiulysčių. Jau dabar svarstome, kaip galėtume sugrįžti ir tęsti šią draugystę, nes, atrodo, radome bendrą kalbą ir vieni kitus supratome. Tai pajutau ir iš žmonių reakcijų tiek poezijos pristatyme, tiek per pjesės premjerą. Žiūrovai emociškai atliepė kūrybą – juokėsi iš panašių dalykų, jautė tas pačias temas, o kai kurios akimirkos juos sugraudino. Man tai parodė, kad, nepaisant kultūrinių skirtumų ir geografinio atstumo, tam tikrais aspektais panašiai suvokiame pasaulį. Ir tas jausmas man buvo labai artimas. Tikiuosi, kad lietuvių kultūra Islandijoje bus pristatoma ir toliau. Galbūt tam dar trūksta nuoseklios kultūros sklaidos strategijos, tačiau tikiu, kad ir pavienių menininkų iniciatyvos gali tapti pradžia bendradarbiavimui.