Trys vienos šeimos žvilgsniai: Jacovskių kūrybos sugrįžimas į Šiaulių „Laiptų“ galeriją

Šiaulių kultūros centro galerijoje „Laiptai“ rugsėjo 9 dieną atidaryta ekspozicija, suvienijusi tris ryškius vienos šeimos kūrėjus. Aleksandros Jacovskytės fotografijos bei piešiniai ir Adomo bei Marijaus Jacovskių tapyba kviečia žiūrovą į gilų dialogą apie žmogų, laiką, atmintį ir vidines žmogaus būsenas.

Šis renginys, tapęs Šiaulių regiono ciklo „Kultūrinis litvakų peizažas“ dalimi, siūlo retą galimybę išvysti žymių menininkų darbus vienoje erdvėje. Nors trijų menininkų darbai iš pirmo žvilgsnio nepanašūs vieni į kitus, ekspozicijoje išryškėja juos vienijantys ryšiai. Be gilios žmogaus egzistencijos refleksijos, visų trijų autorių kūryba pasižymi minimaliomis, itin taupiomis raiškos priemonėmis. Jiems taipogi svetimas literatūriškumas, nepaisant to, kad pastarojo galima būtų tikėtis žinant, jog Aleksandra, Adomas ir Marijus yra teatro scenografai, kurių teatro darbe be literatūros pagrindo išsiversti neįmanoma. Nė vienas jų nepasakoja jokių istorijų, o visus juos vienijantį žmogaus atvaizdą menininkai paverčia grynu filosofinių apmąstymų ženklu.

Aleksandra Jacovskytė savo piešiniais įtraukia į akimirkos dramaturgiją – per jautrų, dokumentišką ir kartu poetišką, kiek šmaikštų, bet labai akylą žmonių fiksavimą fotografijoje ir jų intertpretaciją piešiniuose. Tam, kad ji įtaigiai išreikštų visiškai nelauktą vaizduojamos figūros charakterio niuansą, jai neprireikia nei spalvos, nei formos modeliavimo. Grafiniai jos piešinių veikėjų siluetai yra nepaprastai tikslūs: tą niuansą išreiškia taiklūs linijos posūkiai, galintys perteikti judesius, keisti proporcijas, byloti apie svarbias figūrą apibūdinančias detales. Kadangi nors ir taupiai naudojamos detalės kūriniuose yra reikšmingos, tad nenuostabu, kad Aleksandros piešiniai yra maži. Miniatiūrinis jų formatas sukuria ne tik artimo, beveik asmeniško ryšio su žiūrovu prielaidas, bet drauge priverčia  tas smulkias detales pamatyti. Netenka abejoti, kad Aleksandros gebėjimas tarytum akimirksniu suteikti figūrai charakterį ir emociją yra jos įdirbio teatro kostiumo srityje rezultatas.

Aleksandros ir Marijaus nuopelnai teatre už spektaklio „Visada tavo. Ana Frank“ vizualinę kalbą 2009 m. buvo įvertinti aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi. Šis bendras šeimyninis triumfas scenoje parodo, koks glaudus kūrybinis dialogas sieja parodos autorius. Sykį klausiama, kaip vyksta jų bendradarbiavimas, Aleksandra atsakė, kad jie puikiai supranta vieni kitus ir be žodžių. Ir tai nėra vien profesinis susiklausymas, o veikiau – bendras dvasinis kodas, kurį yra minėjęs meno filosofas ir estetikos tyrėjas Hippolyte Taine’as, kuris teigė, kad joks talentas negimsta vakuume. Kūrėją ir jo vaizduotę suformuoja trys nedalomi dėmenys: istorinis momentas, kultūrinė rasė ir aplinka. Aplinką Taine'as prilygino dvasiniam klimatui, kuriame bręsta talentas, o artimiausia giminės, šeimos ir namų erdvė, jo akimis, veikia kaip pati stipriausia kūrybingumą skatinanti jėga, kurioje talentas nemėgdžioja kito, o jį papildo ir jo dėka prasiskleidžia.

Adomas Jacovskis, kuris už indėlį į mūsų kultūros aukso fondą yra apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija bei Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 1983m. įvertintas Prahos scenografijos kvadrienalės diplomu, 1985 m. Pabaltijo scenografijos trienalės I premija, parodoje eksponuoja tapybą, dvelkiančią bibliniu, beveik mitiniu, sulėtėjusio laiko pojūčiu. Jį grindžia tai, kad paveiksluose esantys žmonių veidai ar figūros neturi jokių laiką liudijančių pagalbinių elementų, jokių aplinkos, kurioje jie įkomponuoti detalių, bylojančių apie jų būties epochą. Aplinkos ir istorinio konteksto eliminavimas paverčia drobių veikėjus universaliais žmogiškosios prigimties archetipais. Nieko neteigiančiais apie save, išskyrus pačią savo egzistenciją, kurioje vis dėlto esama subtilaus, rėksmingai nedeklaruojamo tragizmo bei melancholijos. Šias būsenas suvokiame puikiai dailininko valdomų spalvinių kontrastų dėka ir dėka veidų bei figūrų vienišumo paveiksluose. Neretai padidintomis galvomis, plaštakomis ir pėdomis nuogos, apibendrintų formų  figūros kiek primena teatro kaukes, nors pats Adomas ir neigia teatro patirties ir savos tapybos ryšį.

Ryšio su Adomo tapyba problema – aktualus klausimas Marijui Jacovskiui. Marijus, Adomo sūnus, kuris mokėsi scenografijos Vilniaus dailės akademijoje, mokomas tėvo,  paveiksluose taip pat imasi žmogaus temos, jo veidą paversdamas svarbiausiuoju ir vieninteliu kūrinio motyvu.  Vis dėlto į šį kūrybinį bežodį šeimos dialogą sūnus stoja kaip jau visiškai subrendęs ir šalies kultūros lauke įsitvirtinęs kūrėjas. Jo išskirtinis, žmogaus gyvenimą įkūnijantis teatro erdvės pajautimas pelnė jam ne tik kolegų pripažinimą, bet ir aukščiausius įvertinimus: du Auksinius scenos kryžius, Kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ bei valstybinį apdovanojimą – 2025 m. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių. Nors parodos atidarymo metu Marijus juokaudamas ir minėjo pavojų būti panašiam į tėvą ir nors abu menininkai yra susitelkę į žmogaus atvaizdą, net ir bėglus žvilgsnis į parodos eksponatus atskleidžia individualų, autonomišką Marijaus santykį su motyvu, spalva ir plastika. Jo tapyba tarytum atidengia gyvą, pulsuojančią vidinę žmogaus būklę, kurios pati vaizduojamo veido išraiška tiesiogiai nedemonstruoja. Beveik monochrominiai, apimtis modeliuojantys potėpiai čia yra jautriai niuansuoti, tirpstantys vienas kitame. Tai suteikia vaizdui gyvybingos vibracijos, kurią žiūrovo žvilgsnis konvertuoja į labai artimo, intymaus santykio su atvaizdu pojūtį. Marijaus drobėse esantis laikas – tai dvasinis žmogaus laikas, kuriame rodoma akimirka trunka be galo ilgai – tarytum visą amžinybę. Didžiuliai paveikslų formatai ir kone visą drobės plotą užimantys veidai priverčia žiūrovą pajusti galingą Marijaus tapybos jėgą, kuri žiūrinčiojo santykį su kūriniu paverčia paties žiūrovo introspekcija, keliančia sau tuos klausimus, kuriuos formuluoja ir Marijaus tapyba: koks esu aš? Kas esu aš?

 Jacovskiai parodoje sukuria tylią, bet neįtikėtinai galingą, vizualiai įtaigaujančią apmąstymų erdvę. Paroda yra išskirtinis indėlis į Šiaulių regiono ciklą „Kultūrinis litvakų peizažas“, primenantis, kad giliausi meno vandenys teka ten, kur žmogus lieka vienas prieš amžinybę, užduodamas sau esminius savosios egzistencijos klausimus.