Kas mato, kas yra matomas: žiūrėjimo architektūra kaip galios forma

Šiuolaikinėje kultūroje architektūra dažnai suvokiama kaip neutralus fonas, kuriame vyksta socialiniai ir kultūriniai procesai, tačiau ši neutralumo iliuzija yra viena iš stipriausių galios formų. Pastatai, salės, koridoriai ir sėdimų vietų planai ne tik talpina kūnus – jie organizuoja juos, nustato jų tarpusavio santykius, lemia matomumą ir prieigą. Menininko Deniso Kolomyckio projektas „Pirate of the Capital“ prasideda būtent šioje vietoje: ten, kur architektūra tampa socialine erdve.

Šių metų pradžioje, Putignano mieste, pietų Italijoje atidaryta menininko Deniso Kolomyckio paroda „Pirate of the Capital“, kurioje skirtingų operos teatrų architektūra yra pristatoma ne kaip estetinis objektas, tačiau kaip galios struktūra, viena iš labiausiai įkūnytų Vakarų kultūros hierarchinių erdvių. Parodoje, menininkas materializuoja skirtį tarp centro ir periferijos, tarp privilegijos ir atskirties. Žiūrovų salės planas tapyboje atspindimas kaip socialinės tvarkos diagrama: kas sėdi priekyje? Kas aukščiau? Kas mato viską, o kas matomas visų?

Parodoje, žiūrovų salės planai tampa pradiniu atspirties tašku, nusidriekiančiu nuo La Scala (Milanas), Opéra Garnier (Paryžius) ir Royal Opera House (Londonas) teatrų schemų, atimant iš jų funkciją. Kai planas nebėra skirtas žiūrovams susodinti, jis tampa gryna struktūra – geometrija, santykių tinklu, vizualine logika – todėl menininkas įveda alternatyvią sistemą: žaidimą. Tapybos darbuose vaizduojami „Kryžiukai/nuliukai“, „Tetris“, „Laivų mūšis“ žiūrovų salėje ir vietose – tai sistemos, kuriose taisyklės taikomos visiems vienodai. Jos neatsižvelgia į turtą, kilmę ar kultūrinį statusą. Kai operos teatro planas perrašomas kaip žaidimo lenta, jis praranda savo socialinį determinizmą ir tai, kas anksčiau buvo fiksuota, tampa kintama. „Man svarbu ne kritikuoti operą kaip kultūros formą,“ – teigia menininkas. „Mane domina jos architektūra kaip vienas iš galimų būdų organizuoti žiūrėjimą, klausymąsi ir buvimą kartu. Paversdamas šias struktūras žaidimo sistemomis, aš bandau įsivaizduoti, kaip jos galėtų veikti kitaip – atviriau, lanksčiau ir labiau orientuotos į dalyvavimą.“

Šioje vietoje atsiranda „pirato“ figūra, kaip judėjimo tarp sistemų metafora. Menininko parodos pavadinime minimas „piratas“ naviguoja tarp jų, perkelia reikšmes, išbando ribas ir atveria alternatyvias trajektorijas. Pavadinime „Pirate of the Capital“ žodis „capital“ veikia dvigubai: jis reiškia ir kapitalą kaip simbolinių, ekonominių ir kultūrinių vertybių kaupimą, ir sostinę – centrą, iš kurio šios vertės yra administruojamos ir paskirstomos. Kolomyckio darbas vyksta būtent šioje sankirtoje: kitaip nei konvencionalus „piratas“, jis ne „užgrobia“ kultūrinį kapitalą, bet jį perstato, ištraukdamas prestižinių institucijų architektūrines struktūras iš jų centro ir perkeldamas jas į kitą kontekstą, kur jos gali būti perskaitytos, peržaistos ir įsivaizduotos iš naujo. Parodos kuratorė Erika Lastovskytė šį gestą apibūdina kaip erdvinę kritiką: „Deniso Kolomyckio darbuose architektūra praranda savo autoritetą. Ji tampa žaidimo lauku. Tai labai radikalus gestas, nes jis ne kritikuoja instituciją iš išorės, bet perima jos vidinę logiką ir ją išardo.“ Skulptūriniai objektai parodoje dar labiau sustiprina šį išardymo procesą. Jie primena architektūros liekanas – medinėse plokštumose atkartojami teatrų balkonų fragmentai, išdidinti ir sugrupuoti taisyklinga simetrija, tampa struktūromis, kurios prarado funkciją, bet išsaugojo formą.

„Pirate of the Capital“ yra jau antroji Deniso Kolomyckio paroda Italijoje per pastarąjį pusmetį. 2025 metų vasarą Cisternino mieste kūriniai buvo pristatyti parodoje „SUPERHOST“, kuruoti kuratorių tandemo „Like a Little Disaster“, kurioje menininkas tyrinėjo turizmo ekonomiką ir miestą kaip nuolat perrašomą erdvę. Abu projektai yra sujungti bendra menininko strategija: naudoti architektūrą kaip socialinių, ekonominių ir kultūrinių procesų diagramą, refleksijos lauku. Cisternino „SUPERHOST“ analizavo miestą kaip nekilnojamojo turto, mobilumo ir turizmo struktūrą, tuo tarpu Putignano „Pirate of the Capital“ persikelia į kitą kultūrinės galios lygmenį – institucines architektūras, kurios formuoja, kas laikoma „aukštąja“ kultūra ir kam jai priklauso. Abu projektai kalba apie miestą kaip sistemą, kuri nuolat perskirsto vertę, matomumą ir teisę būti.

Šioje trajektorijoje svarbus ir dar vienas sluoksnis – Vilnius. Nors menininko parodos vyksta skirtingose Europos vietose, jo meninis mąstymas nuosekliai grįžta prie Vilniaus kaip konceptualaus atskaitos taško. Menininkas Vilnių traktuoja ne tik kaip gimtąjį miestą, bet kaip modelį, per kurį galima mąstyti apie kultūros, kapitalo ir miesto santykius. „Vilnius man yra tarsi laboratorija. Tai miestas, kuriame labai aiškiai matosi, kaip kultūra, nekilnojamasis turtas, istorija ir naujos ambicijos susikerta vienoje erdvėje. Net kai dirbu Paryžiuje ar Milane, aš vis tiek galvoju iš Vilniaus perspektyvos.“ Tiek „SUPERHOST“, tiek „Pirate of the Capital“ gali būti skaitomi kaip Vilniaus patirties eksporto formos. Vienu atveju tai yra miestas, veikiamas platforminio kapitalizmo ir turizmo; kitu – miestas kaip kultūrinės reprezentacijos ir prestižo architektūra. Deniso darbuose Vilnius tampa tarsi nematomu žemėlapiu, per kurį interpretuojamos kitos Europos sostinės ir kultūros centrai. Ši perspektyva suteikia menininko kūrybai savitą poziciją šiuolaikiniame Europos mene, nes jis nekalba iš centro – iš Paryžiaus ar Londono – bet taip pat nekalba ir iš periferijos. Vietoj to jis kuria mobilų žvilgsnį, kuris juda tarp Vilniaus, pietų Italijos, Paryžiaus ir didžiųjų kultūros sostinių, nuolat lygindamas, perstatydamas ir permąstydamas tai, kas laikoma kultūrine norma.