„Kalėdžiaus pagrobimas“ Nacionalinėje filharmonijoje

Ar mums svarbu, ką rodome savo vaikams, su kokiomis meno rūšimis juos supažindiname, kokio profesionalumo meną jiems pristatome?  Man svarbu.Tikiu, kad ne mažiau svarbu ir kitiems, todėl po sausio 11 d. koncerto Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pajutau poreikį pasidalinti savo įžvalgomis ir pasidžiaugti, kad, nors ir šiek tiek pavėluotai, mus pasiekė nuostabus kalėdinis muzikinis spektaklis visai šeimai „Kalėdžiaus pagrobimas“. Ieškodama daugiau informacijos apie šį kūrinį supratau, jog premjera įvyko kur kas anksčiau, dar lapkričio mėnesį, Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro repeticijų salėje. Vis tik Lietuvos nacionalinės filharmonijos repertuare šio renginio pavadinimas atrodo kur kas solidžiau ir vilioja kur kas labiau. Užbėgdama įvykiams už akių pastebėsiu, kad sausio 18 d. koncertas vyks Kauno valstybiniame lėlių teatre ir laisvų vietų kol kas nors vežimu vežk. Manau, jog renginiui pasirodžius Kauno valstybinės filharmonijos repertuare, bilietai būtų jau seniai išparduoti. Na, bet yra kaip yra, visi šie organizavimo, rinkodaros, reklamos ir vadybos dalykai dažniausiai atsiremia į finansus, vienaip ar kitaip kišančius pagalius į ratus net ir turint aukštos kokybės meninį produktą.

Grįžkime prie paties kūrinio. Daugelis žinome istoriją apie Ozo šalies burtininką, tačiau tikriausiai retas kuris girdėjo to paties amerikiečių rašytojo Lymano Franko Baumo 1902 m. sukurtą „Tikrąją Kalėdų senelio istoriją“, pernai pirmą kartą pasirodžiusią lietuvių kalba. Nepasakosiu pasakos turinio, kuris galbūt turi panašumų į visiems gerai žinomą istoriją apie Grinčą. Dukra prasitarė, kad ši istorija yra Grinčo kopija, tačiau turėjau ją nuvilti paaiškindama, kad galėtų būti nebent atvirkščiai, nes Grinčas atsirado visa puse šimtmečio vėliau.

Muzikinį rūbą „Kalėdžiaus pagrobimo“ istorijai bei scenarijų ir nuostabias miuziklines dainas, kuriose skamba aukštos prabos poezija, sukūrė kompozitorius Laimis Vilkončius. Visgi tai nebuvo koncertas ar muzikinė pasaka, atlikta Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro, kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio paskaičius renginio aprašymą, kuriame dalyvauja vienui viena aktorė. Ieva Stašelytė pranoko visus mano lūkesčius. Kaip pati prisipažino, skurti ir įkūnyti baltosios lapės personažą aktorei buvo nemenkas iššūkis, tačiau „turint tokį užnugarį ir kūrėjus šalia, viskas tapo įmanoma“. Manyčiau, turint tokį potencialą ir talentą tikrai viskas įmanoma. Istorijoje personažų buvo ne vienas ir ne du: baltoji lapė, mažieji Kalėdžiaus pagalbininkai Ramuolis, Lėpausis, Ristukas ir Fėjukė, piktieji nelabošiai Pavydorijus, Kaprizijus, Apgailestonas. Apie juos visus Ieva Stašelytė ne tik papasakojo, ji įkūnijo juos plastiškais kūno judesiais, šiuolaikinio šokio elementais, pasitelktais minimaliais rekvizitais. Savo išraiškingu balsu ji padainavo kiekvieno jų ariją, tobulai perteikdama skirtingus charakterius, kad neliko nieko kito, tik ploti po kiekvienos jos padainuotos dainos. Tai buvo tikras teatras, papildytas puikia Laimio Vilkončiaus pučiamųjų orkestro muzika, vietomis skambančia kaip fonas pasakojimui, vietomis padedančia sukurti reikiamą atmosferą, ir, žinoma, pristatomą kaip lygiavertę partnerę solistei. O kūrinio pabaigoje suskambėjusi šauniai sukomponuota kalėdinių kūrinių mozaika paskleidė šventinę nuotaiką.

Kūrinį pristatant nedidelėse, teatrui nepritaikytose scenose, pagyrimų vertas režisierės Sigitos Mikalauskaitės bei dailininkės Indrės Pačėsaitės darbas. Senio besmegenio kamuolius paversti Kalėdžiaus pagalbininkais, prikaustančiais vaikų dėmesį, tikrai puiki mintis. Baltomis žiemiškomis beretėmis pasipuošę orkestro muzikantai smagiai įsiliejo į visos istorijos tėkmę, visą filharmonijos sceną užpildę profesionalų valdomi tviskantys pučiamieji instrumentai skambėjo darniai ir leido vaikams gėrėtis bei po truputį nuo mažų dienų pažindintis su orkestro specifika ir instrumentų įvairove. Na o orkestro dirigentas ir kompozitorius Tadas Šileika vertas atskiro pagiriamojo žodžio. Būtent tokį Kalėdų senelį aš įsivaizduoju. Jis ne tik dalija dovanas, visada yra linksmas, bet ir nepasiduoda jokioms blogio įtakoms. Jis ne tik valdo orkestrą, ne tik užsimaukšlina ar nusimeta Kalėdų senelio barzdą bei kepurę, bet tiesiog savo buvimu ir charizma įkūnija tą gėrio dvasią, kurią piktieji nelabošiai trokšta sunaikinti. Dainuojantis dirigentas – tai žmogus, kuriame gyvena Kalėdų senelio dvasia!

Labai linkiu, kad Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro atliekamą muzikinę pasaką pamatytų kuo daugiau Lietuvos vaikų, nes ji ne tik suteiks daug džiaugsmo, primins, kaip svarbu yra viskuo dalytis, rūpintis artimaisiais, padės suprasti, jog visa tai svarbu žmonijos ateičiai ir dabarčiai, bet ir įtrauks į išties užburiantį, magišką profesionalios muzikos bei aktorinio meistriškumo pasaulį. O Lietuvos koncertų salėms palinkėsiu pačioms kviesti šį šventišką, nuotaikingą, pamokantį muzikinį spektaklį ir džiuginti savo miestų vaikus.