Čiurlionio 150-mečiui – pluoštas natų gyvam skambesiui
Pasitikdamas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines, Lietuvos muzikos informacijos centras kviečia šventę patirti ne tik klausantis, bet ir patiems prisiliečiant prie jo kūrybos – aktyviai muzikuojant. Internetinėje parduotuvėje musiclithuania.com pristatomi nauji natų leidiniai: dvi simfoninės poemos „Miške“ transkripcijos fortepijonui keturioms rankoms, parengtos pianistų Sonatos ir Roko Zubovų bei „Piano Phase Project“ pianisčių Monikos Lozinskienės ir Annos Szałuckos. Taip pat čia galima rasti šiais metais perleistas Joanos Daunytės aranžuotes arfai, Roko Jurkaus parengtas aranžuotes gitarai, Vilmantės Kaziulytės ir Kristinos Ivanauskaitės-Čiurilienės aranžuotes fleitai ir fortepijonui, Roko Zubovo kūrinių fortepijonui rinktinę bei prof. Vytauto Landsbergio natų leidinį „Mažoji sonata / Mūsų dainelės“.
Miško magija
Čiurlionis simfoninę poemą „Miške“ sukūrė 1900 m., dalyvaudamas grafo Michało Zamoiskio kompozicijų konkurse. Nors kūrinys premijos nelaimėjo, buvo įvertintas žiuri, o vėliau įtrauktas į Varšuvos filharmonijos programą. Tačiau jis taip ir nenuskambėjo – kompozitorius niekada neišgirdo orkestro gyvai atliekamo savo opuso. Pats autorius laiške Petrui Markevičiui apie šį kūrinį rašė: „Įdomu, ar pameni bent ką nors iš tos kompozicijos. Man rodosi, kad ištraukas Tau skambinau, pameni? Prasideda tyliais ir plačiais akordais, kaip tylus ir platus yra mūsų Lietuvos pušų šnabždesys.“
„Miške“ fortepijoninėje transkripcijoje keturioms rankoms Rokas ir Sonata Zubovai stengėsi išsaugoti autentiškas Čiurlionio tempo, dinamikos ir artikuliacijos nuorodas ir kuo mažiau nukrypti nuo originalios kompozicijos. Tuo tarpu M. Lozinskienė ir A. Szałucka siekė perteikti orkestro spalvingumą ir dvasinį kūrinio charakterį per intymų fortepijono skambesį, papildydamos jį solo kadencijomis bei nauja dramatine pabaiga. Čiurlionio muziką jos mato kaip tiltą tarp muzikos, poezijos, vizualiųjų menų ir jo gilaus ryšio su gamta.
Nauji Čiurlionio muzikos balsai
Čiurlionis buvo visapusiškas menininkas, iš kurio kūrybos nuolat semiamės įkvėpimo. Jo menas gilus, paveikus ir neblėstantis, tad natūralu, kad kyla noras dalintis juo su kitais. Jaunojo R. Jurkaus iniciatyva pirmą kartą Lietuvos ir pasaulio gitaristai gali prisiliesti prie Čiurlionio muzikos – išleistas specialus aranžuočių leidinys gitarai. Jame pateikiamos solo, duo ir trio aranžuotės apima platų kompozitoriaus kūrybos spektrą – nuo ankstyvųjų postimpresionistinių kūrinių iki vėlyvojo laikotarpio opusų. Redaguojant remtasi prof. Vytauto Landsbergio parengta redakcija. Leidinio rengimui talkino italų gitaristai Carlo Marchione ir Chrisas Ruebensas, o garso pavyzdžiuose, skelbiamuose Lietuvos muzikos informacijos centro „YouTube“ kanale, aranžuotes kartu su autoriumi atliko gitaristai Sebas Canardas ir Milda Orvydaitė.
Kitas natų leidinys – tai muzikantės J. Daunytės parengtas rinkinys „Čiurlionis arfos stygomis“. Dar studijų metais užsienyje, ilgėdamasi Lietuvos, J. Daunytė pradėjo aranžuoti fortepijoninius kompozitoriaus kūrinius arfai. Kaip pati sako, „svajojau, kad kompozitoriaus repertuare atsirastų kūrinių ir arfai, tačiau šio instrumento menas Lietuvoje pradėjo rastis tik praėjus keliems dešimtmečiams po kompozitoriaus mirties.“ Iki šiol oficialių aranžuočių arfai nebuvo, o Čiurlionio kūriniuose arfos instrumentas pasirodo tik epizodiškai: simfoninėse poemose „Jūra“ ir „Miške“ suskamba glissando, akordų junginiai, o instrumento kontūras šmėkšteli keliuose tapybos darbuose. Tad pagarbiai prisiliesdama prie fortepijoninės Čiurlionio muzikos ir suteikdama jai kitokią spalvą, J. Daunytė ne tik praplėtė arfos muzikos repertuarą, bet ir atvėrė kompozitoriaus kūrybą naujam skambesiui.
Fleitininkės V. Kaziulytės ir pianistės K. Ivanauskaitės-Čiurilienės parengtos aranžuotės fleitai ir fortepijonui „Lakštingala“ apima aštuonių Čiurlionio miniatiūrų ciklą, praturtintą ansambliniu skambesiu, fleitos ir fortepijono tembriniais dialogais bei kanonu. Idėja gimė 2015 m., kai, Kristinai klausant Čiurlionio „Lakštingalos“ atlikimo, už lango suskambėjo tikroji giesmininkė – šis įspūdis paskatino sujungti fleitą ir fortepijoną į vientisą muzikinį audinį. Kamerinio ansamblio „Duo FluPia“ suburtos muzikės, remdamosi Jadvygos Čiurlionytės, V. Landsbergio ir Dariaus Kučinsko parengtais leidiniais, sukūrė dramaturgiškai vientisą pjesių ciklą, pirmąkart pristatytą 2015 m. tarptautiniame M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje Vilniuje. Šios aranžuotės skirtos ne tik fleitai, bet ir smuikui su fortepijonu; jas gali atlikti vyresnių klasių moksleiviai, studentai ir profesionalūs ansambliai, norintys praplėsti savo repertuarą Čiurlionio kūrybos spalvomis.
Žanro klasika
„Fortepijonas buvo pagrindinis Čiurlionio muzikinės saviraiškos instrumentas. Jo muzika fortepijonui – tai tarsi menininko kūrybinė laboratorija, kurioje gimė drąsiausios jo muzikinės vizijos, kartais nelabai betelpančios į vienos meninės saviraiškos rėmus.“ – teigia pianistas R. Zubovas, kuris dar 2020 m. parengė Kūrinių fortepijonui rinktinę. Ji apima visus Čiurlionio kūrybinius periodus – nuo aknstyvojo, pripildyto pastorališkų, kontempliacinių nuotaikų, iki vėlyvojo, pasižyminčiu daugiasluoksniškumu, chromatizuota harmonine kalba bei intensyviu daugiabalsumu. Šiame leidinyje redaktorius siekė išlaikyti kiek įmanoma autentiškesnį autoriaus tekstą.
Prof. V. Landsbergis – žymus Čiurlionio muzikos ekspertas, kurio redakcijos ir tyrimai prisideda prie kompozitoriaus palikimo sklaidos. Bendradarbiaujant su profesoriumi Lietuvos muzikos informacijos centras parengė natų leidinį „Mažoji sonata / Mūsų dainelės“, kurį šiais metais perleido nauju tiražu. Šiame leidinyje pateiktus kūrinius prof. V. Landsbergis pats skambino koncertuose ir tokiu būdu nuolat redagavo bei tobulino. Nenuostabu, nes labai dažnai Čiurlionis savo kūrinių nepabaigdavo, o palikdavo tik eskizus. Natose galima rasti „Mažosios sonatos“ rekonstrukciją bei liaudies dainų aranžuotes fortepijonui.
Natų leidinių dizainą kūrė Laura Grigaliūnaitė ir Edita Gužaitė, natografijos darbus atliko Robertas Budrys ir Liutauras Stancikas, leidinio vadovės Lina Aselskytė ir Sigita Einikienė, finansavo Lietuvos kultūros taryba.
