In memoriam aktoriui Povilui Stankui (1939–2025)

Lietuvos teatro padangėje – netektis. Eidamas 87-uosius metus rugpjūčio 23-ąją mirė teatro ir kino aktorius Povilas Stankus.

Gimęs Rietave 1939 metų gegužės 1-ąją, 1962 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Kurso vadovės Irenos Vaišytės dėka gavęs teatrinių žinių bei pasisėmęs aktorinių paslapčių iškart po studijų vienerius metus dirbo diktoriumi Lietuvos radijuje ir televizijoje. 1963-aisiais atvykęs dirbti į Klaipėdą, tapo dramos teatro trupės nariu ir uostamiesčio scenoje džiugino žiūrovus iki 2007-ųjų. Per šiuos metus aktorius teatro scenoje sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų, iš kurių svarbiausi Deramas („Karalius Elnias“), Daumantas („Mindaugas“), Vyskupas Masalskis („Katedra“), Tulas Aufidijus („Koriolanas“), Leonatas („Daug triukšmo dėl nieko“), Švitrigaila („Milžino paunksmė“), Čičinskas („Čičinskas“), Bubnovas („Dugne“), Motiejus Valančius („Žemaičių piemuo“), Herkus Mantas („Herkus Mantas“), Valteris („Sukultas ąsotis“), Nikas („Geriausias gyvenimo laikas“), Glagoljevas („Nebaigta pjesė“), Vilfredas Bondas („Kvartetas“).

P. Stankus filmavosi ir kine, kur sukūrė tokius vaidmenis kaip Edvardas („Vyrų vasara“), Doveika („Miškais ateina ruduo“), Piotras Sergejevičius („Amžinoji šviesa“), Sergejus Petrovičius („Bilietas iki Tadž Mahalo“), Dominykas Mileris („Edeno sodas“), Kasparas („Kita tylos pusė“), Petras („Žemės keleiviai“), Tėvas („Vienui vieni“).

2009 metais, minėdamas 70-ąjį jubiliejų, aktorius prisiminė savo studijas bei atvykimą į Klaipėdą: „Baimės įvarė. Kai stojau – nieko nebijojau, bet ką galėjau paskaityti, padainuoti. O paskui pradedi bijoti scenos, bijai meluoti scenoje. Vis dėlto Vaišytės kursas buvo geras. Mano bendrakursiai Remigijus Adomaitis, Antanas Šurna gana daug pasiekė. Jie po studijų iš karto veržėsi į teatrą dirbti, išvyko į tuometinį Kapsuką. Kiti pasiliko Vilniuje. Aš – taip pat, įsidarbinau diktoriumi Lietuvos radijuje. Nesiveržiau į teatrą. Atsimenu, su bendrakursiais žiūrėjome „Hamletą“ akademiniame teatre. Henrikas Kurauskas nuostabiai vaidino, man iki šiol jis liko aktoriaus idealas, o žiūrovų buvo gal dvylika salėje. Tuo metu, šeštame dešimtmetyje, Lietuvoje buvo vienintelis stiprus teatras – tai Lietuvos rusų dramos teatras. Ten buvo stiprūs aktoriai, režisieriai. Kartą susitikau Vilniuje režisierių Povilą Gaidį su žmona. Jis pakvietė mane į Klaipėdos teatrą atvažiuoti. Iš pradžių atsisakiau, bet per porą valandų persigalvojau ir atvažiavau.“[1]

P. Stankus yra minėjęs, kad vaidmens pajautimas yra svarbus dalykas: „Tik perskaitęs pjesę, vaidmenį arba pajauti, arba ne. Jeigu aš vaidmenį pajusdavau – galėdavau eiti į sceną net nemokėdamas teksto, savo žodžiais vaidinti. O jei nejauti – niekas nepadės. Taip man būdavo. Kitų aktorių priėjimas prie vaidmens kitoks, – jiems reikėdavo ilgai kapstytis, gilintis. P. Gaidys prinešdavo įvairių knygų, studijuodavome tą laikmetį. Visa tai įdomu, tačiau mane tos ilgos repeticijos vargindavo. Nemėgdavau jų. Kiekvieną rytą atsikėlus pirma mintis būdavo – nenoriu į repeticiją. Todėl man kine vaidinti labiau patiko. Gaila, kad nebuvau toks populiarus kino aktorius kaip Adomaitis, Budraitis, Banionis, Masiulis. Kine viskas vyksta greitai. Žodžius pramokai, nufilmavai, – kitą dieną nusispjovei. Todėl dabar kino žodžių neprisimenu, o teatro tekstai giliai įstrigę.“[2]

Tačiau P. Stankus niekuomet nesigailėjo metų praleistų teatre: „Būdamas aktorius turėjau galimybę pažinti daug nuostabių žmonių. Kvailystes žmonės kalba, kad atsukę laiką atgal, elgtųsi kitaip. Jeigu būčiau jaunas – vėl viską taip pat daryčiau. <...> Tada smagu būdavo, kai Vancevičius, pamatęs spektaklį, pagirdavo, kai Kazys Saja po „Žemaičių piemens“ pasakė „Gerai grajinat“. Didžiuodavausi, kai žiūrovai prie kasos klausdavo, kuris aktorius – P. Stankus ar Vytautas Kancleris vaidina Čičinską, ir pasirinkdavo spektaklį, kuriame aš vaidinu.“[3]

Prieš 18 metų pasitraukęs iš teatro aktorius nuo jo nutolo, tačiau nenustojo domėtis teatru bei literatūra: „Aš – vienišius. Man visada vienatvė patiko. Būdamas vaikas su dviračiu važiuodavau į mišką. Atsisėsdavau prie skruzdėlyno ir stebėdavau skruzdėlių gyvenimą. Miškas man – geriausias draugas ir knyga. Dabar labai daug skaitau. Neseniai perskaičiau Dostojevskio dukros atsiminimus apie tėvą. Skaitau iš naujo knygas, kurias jau buvau skaitęs. Skaitau Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“ ir po to miegoti bijau. Štai kur talentas rašytojo! Ir niekaip negaliu įveikti M. Prusto...“[4]

Aktorius palaidotas Klaipėdos miesto Lėbartų kapinėse.