Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Kęstučio Macijausko netekus

Kovo 12-ąją Lietuvos teatro bendruomenė neteko teatro ir kino aktoriaus, režisieriaus, rašytojo ir dramaturgo Kęstučio Macijausko (1955–2025).

Gimęs 1955-ųjų lapkričio 5-ąją tremtinių šeimoje Irkutsko srityje, Artiomovske (Rusija), būdamas trejų aktorius su šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno ant Jūros upės kranto Tauragėje. Baigęs vidurinę mokyklą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių pedagoginiame institute, lankė Šiaulių teatro dramos studiją, kuriai vadovavo režisierė Nataša Ogaj.

2005 metais, prieš 50-mečio minėjimą, aktorius pasakojo: „Šiauliuose praleidau porą gražių savo jaunystės metų. Tą miestą visada prisimenu su nostalgija. Baigęs du lietuvių kalbos ir literatūros kursus, atvažiavau į Klaipėdą. Uostamiesčio Dramos teatro vyriausiasis režisierius Povilas Gaidys rinko kursą savo teatrui. Pavyko įstoti. Priimtųjų sąraše buvau tryliktas. Iki šiol nežinau, ar šis skaičius man laimingas...“[1]

1980 metais baigė Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą ir iškart įsiliejo į uostamiesčio teatralų gretas. Pirmieji trys aktoriaus vaidmenys – diplominių spektaklių perkėlimas į dramos teatro sceną. Tai kurso vadovo P. Gaidžio režisuoti V. Šekspyro „Du veroniečiai“, A. Arbuzovo „Neatsargūs žaidimai“ ir kompozicija „Paskui mėlynąją paukštę“, kuri buvo pirmasis Kęstučio literatūrinis kūrinys, vėliau pakeitęs pavidalą ir virtęs žiūrovų gausiai lankomais „Linksmaisiais žmogeliukais“.

Bėgant metams aktoriaus biografiją papildė šiandien jau legendiniais tapę spektakliai tokie kaip „Proletarinis laimės malūnas“ (Stepanas Bobylis, rež. P. Gaidys, 1982 m.), „Belaukiant Godo“ (Estragonas, rež. K. Žilinskas, 1982 m.), „Vasa Železnova“ (Pavlas Železnovas, rež. P. Gaidys, 1982 m.), „Sirano de Beržerakas“ (Brisajis, rež. P. Gaidys, 1983 m.), „Sename dvare“ (Jonavičius, rež. K. Kymantaitė, 1983 m.), „Skirgaila“ (Henrikas Mazovietis, rež. A. Ragauskaitė, 1986 m.), „Žemaičių piemuo“ (Eligijus Montvila; Poručikas, rež. P. Gaidys, 1988 m.), „Tėvas“ (Daktaras Estermarkas, rež. P. Gaidys, 1989 m.), „Geras žmogus iš Sezuano“ (Jang Sunas, rež. A. Ragauskaitė, 1991 m.), „Išdavystė“ (Robertas, rež. P. Gaidys, 1991 m.), „Venecijos pirklys“ (Šailokas, rež. P. Gaidys, 1992 m.), „Kuprelis“ (Olesis, rež. K. Macijauskas, 2004 m.), „Raganius“ (Jankelis, rež. K. Macijauskas, 2004 m.), „Banketas“ (Alberas, rež. P. Gaidys, 2005 m.), „Iš miglos išniro angelas“ (Ilja, rež. R. Rimeikis, 2009 m.), „Paprastos beprotybės istorijos“ (Tėvas (už šį vaidmenį įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi), rež. D. Rabašauskas, 2014 m.), „Laukinė antis“ (Jalmaras Ekdalis, rež. R. Rimeikis, 2015 m.), „Elzės žemė“ (Vasilijus, rež. P. Gaidys, 2017 m.), „Naktis“ (Juvelyras (paskutinis aktoriaus darbas teatre), rež. A. Jankevičius, 2017 m.)

Ilgus metus Klaipėdos dramos teatre dirbusi ir jo veiklą užrašinėjusi Stefa Galkauskaitė apie aktorių rašė: „Tarp įspūdingiausių V.Šekspyro komedijos „Du veroniečiai“ vaidmenų buvo K. Macijausko sukurtas Milano Hercogas. Groteskiška Hercogo ekscentriada buvo vienas iš daugelio šauniausių atradimų šiame valiūkiškame P.Gaidžio pastatyme. <...> Nepamirštamas ir E.Jonesko „Belaukiant Godo“ Estragonas. <...> Manoma, kad Kęstučio Estragonas buvo labiausiai priartėjęs prie Beketo pjesės dvasinės atmosferos. <...> H.Pinterio „Išdavystėje“ Kęstučio ir jo partnerių <...> sukurti vaidmenys, pasak teatro kritikų, buvo pasigėrėtini švelniu prisilietimu prie intymiausios gyvenimo sferos. Kitokiomis aktorinėmis spalvomis įsiminė gobšuolis Šailokas (V.Šekspyro „Venecijos pirklys“), groteskiškasis teismo raštininkas Lichtas (H. von Kleisto „Sukultas ąsotis“), enzistencialistas Liusjenas (Ž.Anujo „Romeo ir Žaneta“). Taip pat komiškai „grėsmingas“ kolūkio pirmininkas Kuricinas atnaujintame legendiniame P. Gaidžio režisuotame A.Kopkovo „Dramblyje“, ponas Smitas, ironiškai, kandžiai atskleidęs tuštybės ir subanalėjimo persunktą būtį (E.Jonesko „Plikagalvė dainininkė“)“[2].

Greta darbo teatre K. Macijauskas filmavosi kine bei televizijoje. Pirmasis debiutas įvyko dar studijuojant, 1978 metais režisieriaus A. Aramino juostoje „Pasigailėk mūsų“. Vėliau aktoriaus biografiją papildė „Čia mūsų namai“ (Ožaliokas, rež. S. Vosylius, 1984 m.), „Žalčio karūna“ (Klebonas, rež. B. Talačka, 1986 m.), „Vilius Karalius“ (Pranas, rež. V. Bačiulis, 1988 m.), „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (Partizanas, rež. A. Puipa, 1991 m.), „Elzė iš Gilijos“ (Pirklys, rež. A. Puipa, 2000 m.), „Naisių vasara“ (Algimantas, rež. R. Banionis, 2011-2014 m.), „Ana Karenina“ (Šventikas, rež. Ch. Duguay, 2013 m.), „Muzika lede“ (Pirklys, rež. J. Vasiljev, 2014 m.), „Sistema“ (Mokyklos sargas, rež. A. Eimulis, 2020 m.) ir „Rytogs vartai“ (Liudvikas Stankevičius, rež. R. Vitkaitis, 2023 m.)

K. Macijauskas aktyviai reiškėsi ir kaip dramaturgas bei rašytojas. Klaipėdos dramos teatre parašė inscenizacijas spektakliams pagal Vinco Krėvės „Raganių“, Igno Šeiniaus „Kuprelį“, Louiso Carroll‘o „Alisą Stebuklų šalyje“, Hanso Christiano Anderseno „Sniego karalienę“, V. Jerofejevo „Maskva – Petuškai“, pjeses vaikams „Paskui mėlynąją paukštę“, „Linksmieji žmogeliukai“, „Atrastas lobis“ ir „Nutikimai Smaližių šalyje“, visus spektaklius režisavo pats. Vienas ilgiausiai repertuare išsilaikiusių K. Macijausko spektaklių – Žemaitės „Trys mylimos“. Režisavo spektaklius Klaipėdos jaunimo teatre „Aušra“, Vokietijos Elmshorno Ditchenbiunės teatre bei Šilutės miesto teatre, 2020 metais aktorius išleido novelių knygą „Debesų žuvys“, kurios pirmoje dalyje autorius pasakoja apie praėjusias dienas – vaikystę, viltį pažinti pasaulį, o antroje – publikuojamos trumpos istorijos, impresijos, pabirusios mintys, autoriaus jausmų atspalviai.

Apmaudu, kad aktorius paliko šį pasaulį savo jubiliejiniais metais, nespėjus jo pasveikinti ištikimiems žiūrovams.