7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Lietuvos teatro ledlaužis

Režisieriui Jonui Vaitkui – 80

Daiva Šabasevičienė
Nr. 21 (1513), 2024-05-24
Kronika
Jonas Vaitkus. D. Matvejevo nuotr.
Jonas Vaitkus. D. Matvejevo nuotr.

Šiandien didžioji dauguma Lietuvos teatro bendruomenės kartu su režisieriumi Jonu Vaitkumi švenčia jo 80 metų jubiliejų. Režisierius gimė 1944 gegužės 20 d. Armonų kaime (Raseinių raj.) 1969–1974 studijavo Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute (dabar – Sankt Peterburgo valstybinė teatro akademija), 1974–1975 dirbo Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, 1975–1978 – Kauno valstybinio akademinio dramos teatro režisieriumi, o 1980–1988 – šio teatro vyriausiuoju režisieriumi. 1988 atvykęs į Vilnių, Vaitkus iki 1995 buvo Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – nacionalinio) dramos teatro meno vadovas, o 2008–2018 vadovavo Lietuvos rusų dramos (dabar – Vilniaus senajam) teatrui.

Daugiausia spektaklių Vaitkus sukūrė Kauno ir Vilniaus scenose, taip pat dirbo Šiauliuose, Klaipėdoje, Panevėžyje, keletą spektaklių pastatė užsienyje – Bostono, Stokholmo, Kopenhagos, Oslo, Tokijo teatruose.

Sukūręs daugiau kaip šimtą spektaklių, kiekvienu darbu Vaitkus iki šiol turtina ne tik savo teatro įvaizdį, bet ir aktoriaus meno, scenografijos, teatro muzikos sritis. Kurdamas eksperimentinio pobūdžio spektaklius, jis siekia ne tik išplėsti teatro ribas, bet, remdamasis klasikinio teatro pagrindais, naudodamas klasikinės teatro mokyklos metodus, kuo giliau prasiskverbti į kuriamo spektaklio turinį.

Vaitkaus spektakliai stilistiškai labai skirtingi, režisūrinius sumanymus jis įprasmina rinkdamasis pačią įvairiausią dramaturgiją. Visi jo spektakliai pasižymi raiškia koncepcija ir išradingomis formomis, nemažiau svarbi vieta tenka ir aktoriniams darbams. Tai byloja Vaitkaus režisūros modelių – politinio, socialinio, poetinio – įvairovę.

Vaitkus – aktyvus meninės traukos centras. Nuo pat kūrybinės veiklos pradžios jis mokėdavo teatru užkrėsti daugelį žmonių, jo dėka teatre vaidinti pradėjo žinomas Lietuvos kino aktorius Juozas Budraitis. Dirbant Kauno teatre, Vaitkui buvo leista surinkti aktorių kursą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Nuo 1981-ųjų Vaitkus paruošė devynis aktorių kursus. Vaitkus yra ir dramos režisūros specialybės Lietuvoje iniciatorius, parengęs du (1988–1993; 1999–2003) režisierių kursus. Pirmojo režisierių kurso diplomantai Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas sėkmingai dirba Lietuvos teatruose. Pastaruoju metu nemažai kuria ir antrosios Vaitkaus režisierių laidos absolventai Agnius Jankevičius ir Albertas Vidžiūnas. Visi Vaitkaus mokiniai jau tapo savo mokytojo partneriais ir varžovais, be jų kūrybos neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinės Lietuvos teatro panoramos.

Nuo 1991 m. Vaitkus kaip pedagogas dirbo ir užsienyje – yra buvęs Emersono koledžo (Masačūsetsas, JAV) Atlikėjų meno fakulteto vizituojančiu vaidybos dėstytoju. Nuo 1992 m. su pertraukomis dėstė Skandinavijoje, buvo Oslo valstybinės aukštosios teatro mokyklos (Staten Teater Högskole) vizituojantis vaidybos dėstytojas (1992–2002), taip pat dėstė Helsinkio valstybinėje aukštojoje teatro mokykloje (2000), Kopenhagos nacionalinėje teatro mokykloje (2005), Krokuvos teatro akademijoje (2005) ir kt.

Jonui Vaitkui visais laikas rūpėjo ugdyti menininką-asmenybę. Tai ryšku žvelgiant ne tik į mokinių režisierių darbus, bet ir į aktorių vaidybą – dauguma jo paruoštų aktorių pasižymi puikia fizine forma, geba dainuoti, šokti, groti įvairiais muzikos instrumentais, linkę į aktyvų savo ir kuriamo personažo dialogą. Tad teatro pedagogikos srityje Joną Vaitkų taip pat galima laikyti reformatoriumi. Jis išplėtė aktorinės mokyklos sampratą ir visam Lietuvos teatrui atvėrė galimybes žengti į naujojo teatro erdvę.

 

Režisieriaus Oskaras Koršunovas:

Nors Jonas Vaitkus studijavo Rusijoje pas profesorių Zinovijų Korogodskį, iš principo jis kūrė modernų teatrą. Lietuvoje jis suformavo modernų režisūrinį, vakarietišką teatrą. Jo legendinis spektaklis „Karalius Ūbas“ (1977), kuriame tuo metu nuskambėjo politiškai labai aštri frazė „Aplinkui – vieni rusai“, ir apskritai, visa kultūrinė oazė, kurią sukūrė Vaitkus Kaune, buvo daugiau negu teatras. Tai buvo atsvara tiek politinei, tiek kultūrinei sovietų įtakai, rusiškam pasauliui, kalbant šiuolaikiniais terminais. Tai yra Vaitkaus nuopelnas. Jeigu mes dabar pripažįstame, kad mūsų teatras yra kitoks, kad aštuntajame–devintajame dešimtmečiais jis buvo vakarietiškas, ir kad šiandien jis yra šiuolaikiškas, tai viso to šaknys – būtent Vaitkaus teatre. Vaitkaus ir Miltinio! Vaitkus, beje, dirbo Juozo Miltinio asistentu statant „Mirties šokį“ (1973). Vakarietiškas lietuvių teatras formavosi per Vaitkų ir jo mokinius.

Mums studijuojant pas Vaitkų, Stanislavskis buvo visiškai eliminuotas, o kartu su Stanislavskiu – ir visa rusiško teatro mokykla. Vaitkus ėjo savo keliu, ir eiti tuo keliu buvo sunku. Vaitkus rėmėsi vakarietiškais autoriais, ryškiausias – Antoninas Artaud. Jis visą laiką ieškojo kitokio teatro.

Vaitkaus įtaka Lietuvos teatrui – labai didelė. Jis turbūt vienintelis iš didžiųjų režisierių akivaizdžiai priešinosi sovietinei sistemai. Jo teatras anuo metu buvo tikra kultūrinė, dvasinė ir estetinė rezistencija. Privalu suvokti, kad Vaitkaus Kauno laikotarpis ir yra lietuviško teatrinio fenomeno sukūrimas. Net ir faktas, kad Teatro dienos proga vyko rungtynės, kuriose Kauno dramos teatras krepšinį žaidė su „Žalgiriu“! Tai buvo viso miesto šventė, nes tuo metu Vaitkaus teatras ir „Žalgiris“ buvo du tokie reiškiniai, per kuriuos vyko dvasinis, kultūrinis ir politinis pasipriešinimas.

Vaitkus kūrė savo sistemą, remdamasis įvairiais šaltiniais, ir ta sistema buvo sąmoningai kitokia. Tarkim, su mūsų kursu jis norėjo sukurti „Eglę žalčių karalienę“, kaip ką nors ypatingo, lietuviško. Prie viso to, jis sugebėdavo gilintis į kūrinių esmę. Modernistinis pamatas, gylis, net postdraminės apraiškos, prisimenant spektaklį „Strazdas – žalias paukštis“ ir kitus, užgimė būtent jo teatre. O vėliau tai tęsėsi jo laboratorijoje, kuri vyko su studentais. Ir tai yra labai svarbu, nes tik tokioje terpėje galėjo atsirasti tokie spektakliai, kaip „Ten būti čia“, „Senė“ ir kiti. Galėjau atsirasti ir aš su savo spektakliais, su ta laisve, kurią jis davė savo mokiniams.

Asmeniškai iš jo išmokau labai daug. Mes, aišku, turėjome ir konfliktų. Jis yra labai reiklus sau ir kitiems, jo pažiūros dažnai radikalios. Dėl šių savybių jis visais laikais kentėjo. Vaitkus, kaip ir Artaud, Jerzy Grotowski, yra absoliučiai teatro žmogus. Teatrui jis atidavė visą savo gyvenimą – šimtą dvidešimt procentų ir daugiau. Jis sukūrė savo mokyklą. Jo mokiniai – tiek režisieriai, ir ypač aktoriai; be jų, be to Vaitkaus palikimo tiesiog neįsivaizduojamas lietuviškas teatras toks, koks yra dabar apskritai.

Vaitkus – didis režisierius ir mokytojas, nepritapęs jokiais laikais, nei anais, nei šiais. Toks jis yra.

 

Aktorius Vytautas Anužis:

Jonas Vaitkus – vienas iš nedaugelio režisierių, kuris ir moka, ir gali dirbti su aktoriumi. Jis išmano, žino, yra profesionalas. Tokių yra labai nedaug. Dauguma – nori ir negali, tiesiog nežino aktorinės prigimties. Ir, galų gale, daugumai tai nerūpi, dėl to, kad labai dažnai pagal spektaklio koncepciją aktorius atlieka tik funkciją, o ne kuria visavertį vaidmenį. Vaitkus visada yra su aktoriumi, kai kuriamas vaidmuo, jis niekada jo nepalieka. Vaitkus – unikalus režisierius. Jis dažnai sako: „Man toks jausmas, kad...“ arba: „Ar tau nėra tokio jausmo, kad šitoje vietoje reikėtų...“ Iš pradžių atrodo, kad tai yra elementari frazė, o paskui pradedi galvoti apie kelią, kuriuo režisierius eina, ieškodamas spektaklio sprendimo arba vaidmens koncepcijos. Nes tai, ką Vaitkus pasako arba pasiūlo aktoriui, visada būdamas šalia vaidmens kūrimo metu, visą laiką nustebina. Procesui besitęsiant galvoji, kaip jis iki šito priėjo, kodėl aš pats iki to nepriėjau, kodėl aš neatradau. Tai stebino ir tebestebina. Bet Vaitkus neatsiskleidžia. Manau, kad tie unikalūs Vaitkaus atradimai yra dėl to, kad jisai pirmiausia remiasi ne protu, o jausmu, ieškodamas, pažindamas, vertindamas. Jis pasikliauja intuityviuoju pradu. Ir šiuos atradimus Vaitkus vertina kaip įrodymą, jo tikėjimo teisingumą. Tikėjimo teatru, gyvenimu, žmogumi, Kūrėju iš didžiosios raidės. Nes Vaitkus yra tikintis žmogus. Jo visų vidinių kelionių negali įminti, jis nepasipasakos. Iš pradžių gali pagalvoti, kad jis saugo, bijo prarasti, ką brangaus sukūrė arba ką iš Dievo gavo, o dabar aš galvoju, kad jo vidiniai praradimai arba atradimai yra labai intensyvūs ir besikeičiantys. Jis jų nefiksuoja ir linkęs juos pažinti jausmu. O jausmą apsakyti galima tik būnant poetu. O Vaitkus – ne poetas, o režisierius. Jis negali tobulai apsakyti jausmo. Tada jisai tyli. Jis visą laiką yra pasaulio pažinime, vidiniame vertinime per jausmą.

Vaitkus – labai geras aktorius. Aktorius – kaip aktorius, ir aktorius – kaip režisierius. Kaip puikų aktorių mes prisimename jo Lopachiną „Vyšnių sode“, kurį režisavo Kristianas Smedsas. Per savo gyvenimą teatre sutikau labai daug režisierių – kelias dešimtis, bet tų, kurie galėjo mane išmokyti, buvo trys ar keturi. O Vaitkaus pamokos man nuo 1994 metų, kai susitikom repetuojant Williamo Saroyano „Geriausią gyvenimo laiką“, tęsiasi iki dabar. Pažindamas aktoriaus prigimtį Vaitkus gali jį mokyti. Didžiausias įrodymas – tai Vilniaus senojo teatro trupė, kuri jam vadovaujant buvo pati stipriausia.

Į Vilnių mane pakvietė Vaitkus. Prikalbino. Lyras – svarbiausias darbas, sukurtas kartu su Vaitkumi. „Karalių Lyrą“ (2014) jis pastatė per pusantro mėnesio. Darbas buvo be galo intensyvus. Tekstą mokiausi visą vasarą, o rudenį viską jau mokėjau neblogai ir pamačiau laimingą Vaitkų, besidžiaugiantį mano tokiu pasiruošimu. Tuomet aš kaip su sparnais pradėjau lakstyti. Ir Vaitkus mane nusodino: paaiškino, kad esu sportininkas, kad Lyrui reikalingas amžius. Aš, aišku, prieštaravau, bet galiausiai pasenau per šį vaidmenį. Galvodamas apie Vaitkų šiame kontekste, tarp savo popierių atradau jo repeticijų mintis. Nustebau, kokios jos tikslios, kaip raiškiai išdėliota visa dramaturginė eiga. Su kokiais atradimais jis ateidavo į repeticijas! Kartais koncepcijos keičiasi darbo eigoje, o šiuo atveju keitėsi labai mažai. Šį geriausią Vaitkaus spektaklį mes vaidinome dešimt metų. „Karalius Lyras“ man priminė Miltinio svajonę, kurią jis buvo pasakęs studijokams per užsiėmimus. Gana tiksliai atsimenu: „Norėčiau, kad scenoje būtų tuščia, tik žmogus – žodis ir dvasia – idėja.“ Tada buvo jo „Mirties šokio“ repeticijų pradžia. Tada Miltiniui rūpėjo tikras, švarus, grynas teatras.

Didžiulė laimė vaidinti Floriano Zellerio „Tėtį“. Gera jausti Vaitkaus jėgą ir tikėjimą per repeticijas, ir per spektaklius dabar. Paties Vaitkaus sukurti spektakliai jam rūpi, jis jų neapleidžia. Tai irgi savybė, kuri būdinga ne daugeliui. Ir jo spektaklių aktoriai jam yra brangūs, jis jais rūpinasi. Jo aktoriai taip pat jį labai vertina ir irgi juo rūpinasi.

 

Aktorė Dalia Michelevičiūtė:

Režisierius Jonas Vaitkus – viena ryškiausių XX a. figūrų Lietuvos teatre. Šios epochos teatro veidą formavo keletas asmenybių – Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, jų darbai transformavo ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio teatro veidą. Kita vertus, tuo metu jie tikrai ėjo prieš srovę, meno kalba kalbėjo apie tuos dalykus, kurie viešai buvo nesvarstomi. Geriausias pavyzdys – Vaitkaus mokinių pirmasis dešimtuko spektaklis „Literatūros pamokos“ (1985), dėl kurio režisierius buvo kviečiamas aiškintis pas tuometinį Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorių Lionginą Šepetį.

Vaitkus aktorių labai taikliai užveda ant kelio. Taip yra ir dėl to, kad jis yra puikus aktorius. Jis gali suvaidinti bet ką. Ir kartais, pavyzdžiui, jei jis duoda personažo užuominą, tai tuomet gali atrasti personažo esmę ir tada jau gali kurti pats. Jis skatina aktorių peržengti savo ribas. Ir jeigu ne jo reiklumas, aš nebūčiau sukūrusi tokio daugiabriaunio vaidmens, kaip Elžbieta I (Friedricho Schillerio „Marija Stiuart“, 2004), už tai aš esu labai jam dėkinga.

Jis mane priėmė į antrą kursą, kuris buvo rinktas kartu su režisieriais, ir mes turėjome galimybę dirbti kartu ir su juo, ir su jaunaisiais režisieriais. Vaitkus visą laiką reikalavo maksimumo, per repeticijas nebuvo sąlygų pasimuliuoti, pasisaugoti ar pasitaupyti. Tik kiekvieną kartą bandant peržengti savo galimybių ribas įmanoma sukurti tikrą personažą, o ne dar kartą save. Todėl visi pirmieji spektakliai – „Dar kartą apie tą patį“, „Antosė ir varnėnas“, „Elektra“, kuri dėl prasidėjusio pučo taip ir neišvydo dienos šviesos, dabar – „Didysis kelias“ – man svarbūs. Tarp jų man svarbiausias – „Marija Stiuart“. Vaidindama Elžbietą I galėjau pajusti, ką reiškia kalbėti poetine, sudėtinga kalba. Vaitkus visą laiką siūlo gerą literatūrą, sudėtingus tekstus. Jo spektakliai mane visada brandina, formuoja kaip asmenybę.

Vaitkaus mokiniai ir jo mokinių mokiniai išsiskiria ypatingu darbštumu ir nuolankumu. Jie yra neišpuikę. Nežinau, kokią ugdymo mokyklą esame praėję, bet reikėjo paminti savo ego ir puikybę. Iš tikrųjų mes esame apgenėti teatro darbo žmonės. Mes išmokome daryti daug „nepatogių“ dalykų, dirbti netausodami jėgų, bet tik taip ir įmanoma sukurti ką nors įstabaus.

 

Aktorius Arūnas Sakalauskas:

Vaitkus yra mūsų mokytojas. Jis mus atvedė į teatrą, supažindino su juo, ilgą laiką kartu dirbome. Jis yra autoritetas. Niekada nesikreipiau į jį vardu, kaip dažnai tenka išgirsti iš aplinkinių, nes nuo pat pradžių išlaikiau mokinio ir mokytojo atstumą. Jis buvo atsakingas už mus. Vaitkus niekada nebuvo ramus, jis – prieštaringa asmenybė. Su kokiais demonais jis kovoja, aš nežinau, bet su jais jis kovoja. Kartais elgiasi kaip aktorius: stovi vienišas nuošaly... Bet mane vis dažniau aplanko jausmas, kad dabar aš atsakingas už jį. Kai kalbama apie Vaitkų, jaučiuosi, lyg kalbėtų apie mano šeimą. Aš darausi atsakingas už savo mokytoją. Kažkada jis buvo atsakingas už savo mokinius, dabar mokiniai atsakingi už jį. Vaidmenys susikeitė vietomis.

Vaitkus mus išmokė patiems kurti vaidmenis. Pagrindinė mintis, kurią jis mums kartojo: „Galvokite savo galva, nes labai retai dirbsite su gerais režisieriais, galinčiais jums padėti.“

 

Aktorius Vytautas Rumšas:

Prisiminus visą Jono Vaitkaus kūrybą – ir teatre, ir kine, atkreipiant dėmesį į jo paties muzikinius sugebėjimus, – jis groja ne tik saksofonu, bet ir gitara, o jaunystėje norėjo tapti dainininku, – mūsų teatro visa padangė be jo sunkiai įsivaizduojama. Turiu omeny ir ankstyvąjį Vaitkaus periodą, ir dabartinį. Jo kūriniai niekada neleido ne tik žiūrovams, bet ir aktoriams ramiai snausti malonioje atmosferoje, gerame ore, šiltame vandeny... Vaitkus neleidžia žmogui likti ankančioje kūdroje. Vaitkui svarbu, kad žiūrėtume į priekį. Mums visada labai lengva atrasti sau patogią padėtį ir joje ramiai būti. Žmogus nuolat apsidraudžia, siekdamas atsargiai gyventi. Jonas Vaitkus to neleidžia – nei žiūrovams, nei partijoms, nei artistams, – niekam. Šis jo „užsispyrimas“ – unikalus. Vaitkaus energija – begalinė. Ji liejasi labai tikslingai. Dėl to jį labai gerbiu.

Jo didžioji meilė – teatras. Ši meilė labai individuali, kaip ir Nekrošiaus ar Koršunovo. Vaitkaus meilė teatrui – negailestinga. Jis nepripažįsta veblenimo, minkštakūniškumo. Jis buvo aštrus, o dabar dar labiau tuo išsiskiria. Buvo ir yra labai drąsus. Per paskutinius porą dešimtmečių tenka stebėti jį kaip įdomų, aštrų filosofą.

Teatrą Vaitkus visada laikė opozicija valdžiai. Taip ir turi būti. Teatras visą laiką turi sugebėti analizuoti tą idėją, kuri čia ir dabar kybo virš žmonių galvų. O Jonas Vaitkus šitą gebėjimą turi. Nedaug kas tuo apdovanotas. Reikia turėti nuojautą, kad suprastum, apie ką šiandien reikia kabėti žmogui. Vaitkui svarbu ne tik išjudinti žmogų, bet ir jį vesti. O tai galima daryti tik remiantis gera dramaturgija. Svarbu ir tai, kad šis režisierius moka ją tiksliai perskaityti.

Man patinka Vaitkaus vienišumas, o tai susiję su tuo, kad jis visada yra „nepatogus“. Linkiu, kad Jonas Vaitkus ir toliau išliktų teatro ledlaužiu.

 

Aktorė Birutė Mar:

Teatras – tai, kas tikra, kas veda į gelmę. Tokį suvokimą dar mokyklos metais man suformavo Jono Vaitkaus spektakliai Kaune. Jo scenos metaforų pasaulis atvedė ir prie poezijos rašymo. Dar žavėjo drąsa – Vaitkaus kūryba buvo tikra rezistencija sovietinio sąstingio metais – „Strazdas žalias paukštis“, „Karalius Ūbas“, „Literatūros pamokos“. Ne vieną sykį juos žiūrėdama, išgyvenau tai, kas vadinama katarsiu, teatro stebuklu. Mokiausi pas jį studijoje, vėliau Leningrado teatro, muzikos ir kino institute (kur režisūros mokslus baigė Vaitkus). Jis priėmė į LNDT trupę. Kaip daugelis aktorių, svajojau apie didelius vaidmenis Vaitkaus spektakliuose, bet visuomet gaudavau tokius, kokių nė neįsivaizdavau – keistuolius, tylinčius, žvelgiančius tarsi iš šalies, stebinčius. Ir tas „buvimas“ būdavo nelengva, bet neįtikėtina patirtis – Matriošos siela „Demonuose“, sukanti raudonų siūlų kamuolį. Visados besišypsantis kvailelis Falalėjus „Stepančikovo dvare“. Beždžionėlė ir Dievo ranka „Didžiajam kely“. Per šiuos vaidmenis scenoje išmokau veikti energija, dvasia. Suvokiau, jog Vaitkui reikia tavo spinduliavimo, ilgesio, švelnumo ar žiaurumo. Kiekvienas spektaklis, kuriamas kartu su juo – sykiu ir žmogiška, abipusių suvokimų kelionė. Tarsi suokalbis. Patsai režisierius – lyg vulkanas, galintis ilgai repeticijų metu tylėti, o paskui staiga išsiveržti, pratrūkti. Kuomet jau puikiai žino, kaip viskas turi būti – jis gali suvaidinti visus vaidmenis kaip genialus aktorius. Ir kiek džiaugsmo, juoko repeticijose! Giliausi žmogaus klodai, jo atveriami spektakliuose, sukrečia ir žiūrovą, ir mus, aktorius. Man Vaitkaus teatras asocijuojasi su Dostojevskio literatūra. Jo pasaulį vieni mėgsta, kiti ne, tačiau tai patirti – tarsi pažvelgti gilyn, į šulinį. Ir į save.

Nepamirštamos „Didžiojo kelio“ repeticijos. Tuo keistuoju kovido laiku, kai aplink kaukės, baimės, susipriešinimas, jis mums padovanojo kūrybos prasmę, sukauptį, bendrumo džiaugsmą. Su kokia aistra jis skaitė Vytauto Rumšo monologus per repeticijas, lyg tai būtų jo alter ego. Ir kiek energijos! Regis, laikas jį aplenkia, jo dvasia tokia stipri ir jauna. Ilgiausių kūrybos metų, brangus režisieriau!

Jonas Vaitkus. D. Matvejevo nuotr.
Jonas Vaitkus. D. Matvejevo nuotr.