Atsitinka nebūtų dalykų. Pirmą kartą surengta senosios muzikos edukacijos konferencija

Vilniuje, šalies kultūros ir mokslo renginių sostinėje, dažnai atsitinka nebūtų dalykų. Tai ypač mėgstama pabrėžti renginių viešinimo kampanijų metu. Žodžiai „Lietuvoje pirmą kartą koncertuos“, „vyks premjera“, „debiutuos“, „pirmą kartą mūsų šalyje rengiamas“, „dar nematytas“, „išskirtinis“ ar „vienintelis“ dažnai šmėžuoja kultūros įvykių anonsuose.

Senosios muzikos lauke pirmi kartai nutinka nuolat. Tai, beje, yra viena šios srities siekiamybių – atlikti seniai pamirštus kūrinius, rasti nežinomų kompozitorių vardų, atkurti plataus atgarsio sulaukusius muzikos renginius, iššifruoti sunkiai perskaitomus muzikos raštus ir visa tai iš naujo, lyg pirmą kartą, įterpti į šiandienos kultūrą. O kai Vakarų Europos „meinstrymu“ buvę istorinės muzikos formatai mūsų šalyje įvyksta pirmąsyk, apima tam tikras džiaugsmingas sąmyšis, kad pagaliau įvyko, kartu ir nuostaba, kad įvyko tik dabar.

Lapkričio 25 d. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vyko pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje senajai muzikai skirta konferencija. Renginio dėmesio centre atsidūrė senosios muzikos edukacija. Tarptautinio edukacinio Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalio (jo vadovė – Beatričė Baltrušaitytė) iniciatyva buvo pakviesti Lietuvos ir užsienio senosios muzikos edukacijos ekspertai apžvelgti, kas nuveikta, pasidalyti savo patirtimi bei diskutuoti apie edukacijos poveikį visuomenei. Festivalio organizatoriai nekėlė tikslo suburti vien moteris. Tačiau kviesdami edukacijos lauke veikiančius profesionalus – muziejų, meno mokyklų, mokslo, ansamblių ir nevyriausybinių organizacijų atstovus – pastebėjo moterišką persvarą. Konferencijos metu moterų indėlis į senosios muzikos švietimo raidą Lietuvoje, ypač meno veiklų vadybą ir organizavimą, tapo dar akivaizdesnis.

Viduramžių, Renesanso ir Baroko muzikos edukacijai skirtoje konferencijoje pranešimus skaitė įvairios lektorės: Ieva Baublytė – „Senosios muzikos edukacija muziejuje. Edukacinio Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalio pradžia“, Beatričė Baltrušaitytė – „Senosios muzikos edukacija muziejuje II. Edukacinis Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalis šiandien“, Romualda Butkevičienė – „Senoji muzika Biržų pilies rūmuose“, Renata Dubinskaitė – „Tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ edukacinės veiklos vaikams“, Indrė Kučinskaitė ir Emilė Ribokaitė – „Protų ir širdžių harmonizavimas: senosios muzikos studijos „Schola Cantorum Basiliensis“, Viktorija Silenkovaitė – „Ansamblio „In campo aperto“ edukacinės programos“, Živilė Stonytė-Tamaševičienė – „Trys dešimtmečiai su grigališkuoju choralu“, Aleksandra Pister – „Kas pamiršta – vėl jauna. Senoji muzika Lietuvoje“, Cristina Alis Raurich – „Fantazija, meninė dvasia ir Viduramžių muzikos palikimas“, Rūta Vosyliūtė – „Baroko opera muzikiniame ugdyme Lietuvoje (2018–2024)“.

Senosios muzikos edukacijos pradžią Valdovų rūmuose 2010-aisiais priminė Šv. Cecilijos festivalio iniciatorė ir pirmoji meno vadovė, žinoma Lietuvos senosios muzikos atlikėja Ieva Baublytė. Tuo metu muziejuje vyko statybos darbai, rūmų sienas ir grindis dengė apsauginės medžio drožlių plokštės. Tokioje aplinkoje vyko pirmieji festivalio edukaciniai renginiai. Pirminė šių renginių siekiamybė buvo muzikos mokyklų mokinius, muzikuojančias šeimas, senosios muzikos iki tol neišmėginusius profesionalius atlikėjus paskatinti groti senąją muziką ir nebijoti klysti, eksperimentuoti.

Konferenciją inicijavusi dabartinė Šv. Cecilijos festivalio meno vadovė Beatričė Baltrušaitytė dalijosi inspiracijomis iš studijų Bazelyje, Šveicarijoje, laikų. Didelį įspūdį jai paliko vaikų kartu su muzikos profesionalais rengiami senosios muzikos koncertai. Šis formatas dabar – viena svarbiausių festivalio ašių. Festivalis kasmet yra aikštelė šalies jaunimui – čia jie gali semtis žinių, tobulėti, o kartu su senosios muzikos profesionalais paruošti ir atlikti koncertų programas.

Tarptautinio senosios muzikos festivalio Biržuose edukacinių programų vadovė Romualda Butkevičienė priminė įdomų istorijos faktą. 1618 m. etmonas Kristupas Radvila sudarė sutartį su Rygos vargonų meistru Mauricijumi. Jam užsakė prabangius, gintarais dekoruotus vargonėlius ir šachmatų stalą, ant kurio turėjo stovėti vargonėliai. Senosios muzikos edukacijos Biržuose pradėtos 2007 m., ten pirmą kartą buvo įsigytas klavesinas. Dabar, prisimenant biržietiškos istorinės muzikos ištakas, pilyje galima išmėginti ir Radvilų vargonėlių kopiją.

Apie senąją muziką kūrybingai ir plačiai visuomenę informuoja senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“. Per intensyvios koncertinės veiklos dešimtmetį jis parengė daugiau kaip 60 edukacinių programų. Jas apžvelgė dainininkė, ansamblio spiritus movens Renata Dubinskaitė. Ansamblio dėka skirtingų miestų mokinių dėmesio centre atsidūrė seniausi Lietuvos vargonai. Dailės mokyklų mokiniai skatinami stebėti bei rasti Renesanso ir Baroko dailės ir muzikos sąsajas, taip pat piešti koncerto metu. Su senąja muzika buvo supažindinami Lietuvos ir užsienio mokiniai, grojantys ir fortepijonu, ir elektrine gitara. Pasak pranešėjos, jei Johanno Sebastiano Bacho laikais būtų buvęs išrastas fortepijonas, kompozitorius tikrai būtų pasinaudojęs šio instrumento galimybėmis.

Žinomoje senosios muzikos akademijoje „Schola Cantorum Basiliensis“ studijuojančios Indrė Kučinskaitė ir Emilė Ribokaitė pristatė studijų programą ir čia įgyjamas patirtis. Į tarptautinius vandenis neriančios Lietuvos atlikėjos taip pat kalbėjo apie šios akademijos atsiradimo aplinkybes. 1933 m. ją įkūrė Šveicarijos muzikos mecenatas, milijardierius Paulas Sacheris. Šiuo metu valstybinę aukštąją mokyklą toliau dosniai remia privatūs rėmėjai. Ji turi šimtus originalių senųjų instrumentų ar jų kopijų ir samdo šioje srityje geriausius dėstytojus.

Viktorija Silenkovaitė su ansambliu „In campo aperto“ gieda Viduramžių muziką. Jos patirtis rodo, kad priešmokyklinio amžiaus vaikams nėra per anksti susipažinti su lotyniškomis giesmėmis. Viktorija žinių sėmėsi iš garsių Prancūzijos grigališkojo choralo ekspertų ir per grigališkojo choralo savaites, kurias daug metų organizuoja „Schola Gregoriana Vilnensis“. Šios studijos vadovė Živilė Stonytė-Tamaševičienė priminė jos veiklos pradžią 1989-aisiais, kai Vilniaus arkikatedra bazilika buvo grąžinta tikintiesiems, o Lietuvoje sovietmečiu nutrūkusią tradiciją teko rekonstruoti keliaujant į Solemo vienuolyną Prancūzijoje. Tad Lietuvoje giedamas grigališkasis choralas turi prancūziškų gijų.

Tyrimų ir muzikologijos svarbą Viduramžių muzikoje pabrėžė festivalio viešnia iš Ispanijos Christina Alisa Raurich, grojanti XIII a. nešiojamaisiais vargonais. Jos manymu, apie Viduramžiais skambėjusią muziką dažniau klausiama žinomų atlikėjų, tačiau patikimesnių žinių turi socialiniuose burbuluose mažiau matomi tyrėjai. Tas, kuris iš tiesų siekia pažinti epochą, vis dėlto susiranda istorinės muzikos tyrėjus. Atlikėja taip pat kalbėjo apie skirtingus mokinių polinkius: vieni seka garsiais ansambliais ir juos mėgdžioja, kiti nori interpretuoti. Viduramžiška muzika palieka daug erdvės vaizduotei, nes 1000 metų senumo repertuare tebėra daug nežinomųjų. Vienam tai yra iššūkis, o kitam – galimybė.

Šio straipsnio autorė apžvelgė senosios muzikos atgimimo judėjimą Lietuvoje. Pirmosios koncertų programos „Senoji Lietuvos muzika“ Vilniuje skambėjo stebėtinai anksti – 1968–1969 metais. Kaip tik septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje  Vakarų Europoje kilo dinamiška senosios muzikos Renesanso banga. Tuo metu Lietuvoje, kai, rodos, žinių mainus dar blokavo geležinė uždanga, senosios muzikos koncertų recenzijose jau buvo rašoma apie kertines idėjas: autentiškumą, improvizavimą, ornamentavimą, laisvę rinktis instrumentus.

Apie senosios muzikos dabartį aukštajame muzikiniame ugdyme kalbėjo dainininkė, dėstytoja Rūta Vosyliūtė. Ji pristatė su Baroko opera susijusius kūrybinius projektus, kol kas Lietuvoje vienintelius, kuriamus specializuotų magistrantūros studijų programos rėmuose nuo 2020-ųjų. Ilgalaikį edukacijos poveikį senosios muzikos plėtotei Lietuvoje pabrėžė konferencijos pranešėjos diskusijos metu. Šviečiant esamą ir būsimą šalies kultūros bendruomenę negalima tikėtis greitų rezultatų. Tačiau edukacija iš tiesų yra vienintelis tvarus veikimo būdas.

Po konferencijos įvykęs paskutinis festivalio koncertas rodė edukacijos kuriamą poveikį. Senosios muzikos ansamblis „Acacia“ (Lietuva, Čekija, Šveicarija) bei muzikos meistriškumo kursų dalyviai, vedami ansamblio narių, atliko Renesanso ir ankstyvojo Baroko vokalinių ir instrumentinių kūrinių. Šiame koncerte galima buvo jausti žavią atmosferą: stebėti mokinių patiriamą nuostabą, besiskleidžiant jų pačių meistrystei, augantį pasitikėjimą, kūrinius atliekant su šios muzikos žinovais. Taip pat žavėtis tuo, kaip ansamblio atlikėjai nuoširdžiai palaiko savo mokinius ir juos pirmi pasveikina plojimais.

Daugiau festivalio renginių akimirkų galite rasti čia.