Aktorė Viola Klimčiauskaitė: vaidindama galiu išsivalyti pati

Kailis, pūkai, čiaudulys ir bendrystė, teatro trupės susitikimai šeštą ryto stoties rajone, jautrūs režisieriaus asmeniniai atsivėrimai – ryškiausiais atsiminimais apie visus, buvusius ir esamus, Keistuolių teatro etapus dalinasi aktorė Viola Klimčiauskaitė.

 

Kokie būtų ryškiausi įvykiai, atsiminimai, etapai, apibrėžiantys buvimą drauge su Keistuolių teatru?

 

Etapai siejasi su spektaklių statymais. Vienas – „Karalius Elnias“, ryškiausias ir nuo dabarties arčiausias – „Vasarotojai“, prieš tai – patys pirmieji metai ir pirmieji įvedimai į spektaklius.

 

Taip pat ir gastrolių etapas, kai teatrai dar važiuodavo į ilgas gastroles, tarkime, savaitėmis.  Dabar gastrolės yra pasikeitusios, dažnai grįžtame tą pačią dieną. Tada būdavo, net atsimenu jausmą – gastrolės iš didžiosios raidės... Važiuodavome ir dirbti, ir atostogauti.

 

O kaip apibūdintume kiekvieną tų etapų? Su kokiomis emocijomis, įvykiais, pavyzdžiui, asocijuosi „Vasarotojai“ ar kiti spektakliai?

 

Tie apibūdinimai yra susiję su tuo, apie ką spektaklis, su kokiais žmonėmis dirbau ir pan. Spektaklyje „Karalius Elnias“ aš ne tik vaidinau, bet ir su kostiumų dailininke Ramune Skrebūnaite siuvau kailines dekoracijas. Pirmiausiai, mažus kailio gabaliukus susiuvau į didesnius gabalus, o vėliau ir visas teatras prisijungė juos siūti į visumą. Todėl ir „Karalius Elnias“ asocijuojasi ne vien su repeticijomis, bet ir su kailiu, pūkais, čiauduliu bei bendryste.

 

„Vasarotojai“ asocijuojasi su žmonių kaita, šokiu, saule, judėjimu, vasariškais gelsvai balkšvais tonais, tokia truputį seniena. Lyg fotografija su sepija pigmentu, lyg prisiminimas – judantis, bet truputį negyvas.

 

Spektaklyje „Taisyklė nr. 1 arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“ mūsų su aktore Ilona Balsyte vienas iš vaidmenų buvo paauglės, todėl su Ilona vaikščiojome po klubus ir fiksavome, kaip jaunos merginos elgiasi, kalba, kokius naudoja judesius, kaip dažo lūpas tais blizgiais... Prisimenu, važiavome į Saulėtekį, Ilona turėjo automobilį ir mus atvežė. Mes tuo metu jautėmės tokios kietos. Juk tais laikais mažai studentų turėjo mašiną, o mes va atvažiuojame...

 

Apskritai, šiame etape labai daug vaikščiojome. Pavyzdžiui, šeštą ryto ėjome į stotį ir stebėjome, kaip laisvo elgesio merginos stovi ant gatvės, kaip benamiai renka visokias šiukšles ir t.t.

 

Iš pasiruošimo spektakliui „Škac, mirtie, visados škac“  į amtintį yra ryškiai įsirėžęs „užstalinis“ darbas su kūrybine komanda bei režisieriumi Algirdu Latėnu. Aš vaidinau Liuką Kaminskaitę, o Aurimas Meliešius – Andrių Šatą. Mums reikėjo išsiaiškinti ir suprasti dviejų jaunuolių santykius, jų pirmąją meilę. Juk rašytojas Saulius Šaltenis parašė lietuvišką Romeo ir Džuljetos istoriją. Režisierius Latėnas atsivėrė, iš asmeninės patirties papasakodamas apie vaikinų brendimo laikotarpį. Taigi ir asocijuojasi su atsivėrimu, pokalbiais, pasitikėjimu. Taip galėčiau plėstis apie kiekvieną spektaklį...

 

O jei pakeistume žvilgsnio perspektyvą ir atsigręžtume į dabartį – kaip dabar matote Keistuolių teatrą? Ar galima sakyti, kad teatras yra visiškai kitoks nei buvo?

 

Teatras yra žmonės. Aišku, aš pasakysiu, kad jis yra kitoks nei buvo prieš dvidešimt metų, bet jis ir negali būti toks pats. Tada kūrėme mes, dabar yra visai kita karta ir jie daro kitaip.

 

Kita vertus, nežinau, ar teatras, koks jis buvo tada, man pačiai dabar patiktų. Juk aš irgi pasikeičiau. Nors gal ir nemanau, kad teatras yra esmiškai pasikeitęs, tik mes linkę nostalgiškai kalbėti apie buvusius laikus.

 

Norėtųsi pakalbėti ir apie praėjusio sezono premjerą „Čia ir dabar“. Ar šis spektaklis bendrai, o gal įkūnytas vaidmuo konkrečiai išsiskiria iš iki tol vaidintų spektaklių?

 

Visų pirma, kai mane pakvietė vaidinti šiame spektaklyje aš, net nežinodama apie ką yra pjesė, iš karto sutikau. Šiuo metu nedaug vaidinu, todėl vien tai, kad mane pakvietė man yra smagu.

 

Su spektaklio režisieriumi Agniumi Jankevičiumi esu dirbusi spektaklyje „A. – visai kita“, todėl jau žinojau, kad su Agniumi bus ir žiauriai įdomu, ir žiauriai sunku dirbti. Jis yra neeilinio talento asmenybė, todėl iš jo gali daug išmokti.

 

Pavyzdžiui, jis sugeba aktoriams ypatingai tiksliai susakyti pastabas. Aišku, dėl laiko ar patirties trūkumo gali ir nepavykti išpildyti, ko jis nori. Repeticijų metu juokavome, kad „Čia ir dabar“ reikėtų statyti kaip monospektaklį, o Agnius jame tobulai viską suvaidintų.

 

O kalbant apie vaidmenį, pradėsiu nuo truputį kitur. Vieną sykį pietavome Kaune su aktore Kristina Savickyte ir pro duris įžengė dvi moteriškės. Joms atėjus, iš karto matosi, kad jos aktorės...

 

O kaip matosi?

 

Iš jų elgesio, atvirumo, noro bendrauti. Aš joms netgi pasakiau komplimentą: „jūs taip gražiai atrodote.“ Kai išsikalbėjome, pasitvirtino, kad jos aktorės. Vienai 86-eri, kitai 87-eri. Paskui Kristinai sakiau, kad norėčiau taip jaustis būdama tokio amžiaus. Pradėjau galvoti, kodėl, sako, kad aktorių amžiaus nesimato. Prisiminiau skaitytą mintį, jog teatras yra kaip terapija.

 

Spektaklyje „Čia ir dabar“ mano vaidmuo yra Ilzė, moteris, kuriai viskas yra blogai, vyras jos nemyli, toks nervų kamuolys. Vaidindama galiu pabūti tokiu žmogumi, sudėti visus savo išgyvenimus ir taip tarsi išsivalyti pati. Kitaip tariant, vaidinant yra suteikiama proga išgyventi daug gyvenimų, pabūti įvairiose situacijose, skirtingai jas spręsti. Teatras yra gyvas menas. Jei dar užsimezga ryšys su žiūrovais, tai kartu ir pasikrauni energijos. Mes, aktoriai, esame vampyriukai...

 

Dabar bekalbant supratau, kad iki šio vaidmens nesu vaidinusi neigiamo personažo. Visada vaidindavau herojus, romantikus, nepelnytai nuskriaustus... O čia tokia tikrai nemaloni moteriškė. Nenorėčiau tokia būti.

 

Grįžtant prie spektaklio, pati pjesė irgi yra išskirtinė: surašyta poetiniu tekstu, nors nerimuotai, primena baltas eiles. Dramaturgas domisi laiko dimensijomis, todėl ir kūrinys sukonstruotas ne vienu sluoksniu, nėra lengvai perprantamas. Protas nori linijinio, aiškaus naratyvo, o čia – rebusas, lyg Rubiko kubas. Įdomu bandyti jį suprasti.

 

Manau, kad Agniui pavyko tą perkelti į spektaklį ir gavosi įdomus darbas – neramus, prisotintas, aštrus, švelnus, garsus, tylus, visoks.  Žinoma, bent toks jausmas yra būnant spektaklio viduje, įdomu būtų pamatyti, kaip spektaklis atrodo iš šono.

 

Klausimas, kurį užduosiu, šiek tiek paradoksalus, juk kaip ir pati sakote, aktorius nemato kūrinio iš šalies, bet visgi smalsu sužinoti jūsų nuomonę – kokiam žiūrovui šis spektaklis gali būti įdomus? Ar tai būtų tipinis Keistuolių teatro žiūrovas, jei toks, apskritai, yra?

 

Jei šio klausimo būtumei paklausus prieš penkiolika metų, pasakyčiau: ne, Keistuolių teatro žiūrovas galbūt truputį kitoks. Bet dabar, manau, žiūrovas yra stipriai pasikeitęs ir, apskritai, nėra ribos, pagal kurią galėtume brėžti – čia tiktų, o čia jau nebe.

 

O kas, jūsų nuomone, galėtų būti aktualu žiūrinčiajam?

 

Vienos kolegės, psichologės, klausiau ar neprailgo spektaklis. Ji atsakė, kad spektaklio metu turėjo laiko ir pagalvoti, ir paverkti, ir tiesiog pabūti.

 

Aš tada supratau, kad žiūrovas turi galimybę čia ir dabar reflektuoti savo potyrius. Akimirka sustabdoma, o tu tik pabūk, nuobodžiaujantis, besipiktinantis, prisimink, kaip mylėjai ir kaip tave išdavė, pabūk su tuo jausmu.

 

Tai yra kitoks buvimas nei mes esame įpratę: ekrano paviršiumi braukiame pirštu tai į kairę, tai į dešinę, renkamės patiko ar nepatiko. Kitoks laiko praleidimas  yra svarbus. Taip yra legalizuojamas neskubėjimas. Tik dabar pajutau, kaip pasiilgau šito spektaklio...

 

Parengė Gretė Binkauskaitė.