Svarus muzikos mokslo dvitomis

Gegužės 4 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vyko Gražinos Daunoravičienės dvitomės mokslo studijos „Muzikos genotipo teorinis modelis“ ir „Lietuvių muzikos kultūros raida (1970–2020) genotipo požiūriu: nuo deformacijos iki naujųjų fenomenų“ sutiktuvės. Šios dvi monumentalios muzikos studijos – nuo 2019 m. vykdyto Mokslo tarybos finansuoto projekto rezultatas ir vaisius. Neabejotina, jog šiuos dvitomius suformavo ilgametė Gražinos Daunoravičienės patirtis ir įžvalgos tiriant lietuvių muzikos teorinius kontekstus.

Vienas ryškesnių, didelės apimties darbų apibrėžiantis domėjimosi periferijas – „Lietuvių modernistinės tapatybės žvalgymas“ (2016), kuriame nuodugniai atidengiama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro, Broniaus Kutavičiaus, Ryčio Mažulio muzikinė kūryba, lietuvių kompozitorių mokyklų genealogija. Dauguma autorės darbų yra puikiai pažįstami, lengvai identifikuojamas rašymo stilius, vizionieriškos, konceptualios idėjos. Šiame autorės tyrime siekiama atskleisti lietuvių muziką genotipo teoriniu atžvilgiu. Toks fundamentalus, novatoriškas darbas praturtina ne tik retą išsamių muzikos teorinių studijų kontekstą Lietuvoje, bet taip pat ne ką mažiau nusileidžia aktualumu tarptautiniame atitinkamų tyrimų lauke. Šiose dviejose studijose skaitytojas įžvelgs pamatinę, svarbiausią konsideraciją: dviejų muzikinių darybinių krypčių, Vakarai ir Rytai, sujungimą muzikos genotipo teoriniu modeliu. Tiesą sakant, tai viena sunkiausių užduočių kurias galėtų išsikelti muzikologas, juk ypač Vakaruose remiamasi reprezentacijų sistema, kuri pertraukia, slopina spontaniškų schematizmų, mimezės pasireiškimą. Vyrauja absoliuti loginė tikrovė. Pasitelkus genotipo muzikoje sukurtą koncepciją, viso tyrimo metu stengiamasi sistemingai atskleisti dalų muzikos žanro vienalytiškumą, sisteminę jo prigimtį.

Genotipas muzikoje – Gražinos Daunoravičienės siūloma sąvoka, kaip teorinė idėja. Šis terminas daugumai pažįstamas: graikiškai genos – giminė arba kilmė, typos – atspaudas. Kaip genetikoje, taip ir šiame tyrime siekiama atskleisti tam tikrų struktūrų paveldimumą, padėtį ir sąveiką, kurių derinys galimai nulemia konkrečią muzikinio kompozicinio objekto ypatybę, požymį, t. y. fenotipą.

Pirmasis tomas „Muzikos genotipo teorinis modelis“ – tyrime taikomos teorijos reprezentacija, išsami teorinė studija apjungianti absoliučiosios ir mimezinės muzikos kryptis. Tokių priešybių jungimą, kuris XXI a. kūryboje natūralus, prikeliant naujam gyvenimui naujinamą žanro koncepciją, autorė sąlyginai pradeda nuo Boecijaus De institutione musica (491–492) ir derina su įvairių amžių muzikos raštais, pasiekdama šių dienų aktualiuosius šaltinius, refleksijas. Gan plačiai telkiamasi bendroji sistemų teorija, mėginama atskleisti esmines muzikos genotipo ontines ypatybes, tuo remiantis jas interpretuoti: savi-organizaciją, elemento ir sistemos izomorfizmą, kismo procesų izomorfiškumą, dinamizmą ir t. t. Tokiu būdu įprasminama natūrali kūrinių giminystė, kaip tradicijų saistoma muzikos raidai būdinga sąlyga. Atitinkamai pasiūlomos žanrą atnaujinančios sąvokos: senosios tradicijos monožanras, poližanras, laisvasis žanras, naujosios tradicijos monožanras ar įvairūs tarpiniai jų variantai.

Antrasis tomas „Lietuvių muzikos kultūros raida (1970–2020) genotipo požiūriu: nuo deformacijos iki naujųjų fenomenų“ – sukurtos teorinės sistemos taikymas, iliustravimas ir detalusis įrodymas lietuvių muzikos pavyzdžiais. Čia atrasime autorės jau nuodugniai tirtus kompozitorius – Balakauską, Bajorą, Barkauską, Mažulį, Vytautą Laurušą, Julių Juzeliūną, Algirdą Martinaitį, Vytautą Bacevičių, Onutę Narbutaitę, Vidmantą Bartulį, – o taip pat ir jaunesnius kūrėjus: Ritą Mačiliūnaitę–Dočkuvienę, Andrių Maslekovą, Justę Janulytę, Raimondą Žiūkaitę, Agnę Mažulienę. Antrą dalį išsamiai, nuodugniai vainikuoja fluxus judėjimas, akcijos, hepiningai, instaliacijos ir t. t. Visame muzikos tyrimo kontekste muzikos genotipo atžvilgiu įrodoma, kad lietuvių kompozitorių kūryba žengia koja kojon su vis likusia Europine muzikos tradicija.

Dvitomis labai ambicingas savo apimtimi, literatūros, muzikinių pavyzdžių gausa, įvairove. Tai tikriausiai vienas iš svarbiausiųjų būdingųjų Gražinos Daunoravičienės mokslo darbų bruožų. Kita vertus, toks nuodugnus teorinių šaltinių reflektavimas, iš pirmo žvilgsnio, skaitytojui gali sudaryti nuomonę, kad dar esama daug nepaminėtų traktatų, tyrimų. Labai tikėtina, jog visa tai sąlygota numatytų darbo apimčių.

Žvelgiant iš kitos pusės, autorės darbas puikiai įrodo, kad dvitomyje nagrinėjami žanro transformaciniai reiškiniai atsparūs dichotominėms charakteristikoms, t. y. struktūrinė sanglauda atskleidžia ir simetriškų terminų heterogeniškumą, ir lemiamą asimetrinių terminų heterogeniškumą – iškraipymą, moduliaciją. Tai suponuoja, jog žanras tampa sąveikų visuma, kurios forma turi savybę priešintis analizei, yra nesuderinama su nuosekliuoju racionalizmu, kas reikštų: neįmanoma paaiškinti žanro koncepcijos ypatybių tinkamai neįsisavinus veiksnių tarpusavio priklausomybės.

Neabejotinai, kiekvienas skaitytojas liks sužavėtas autorės atsidavimu lietuvių muzikai, ją pristatyti plačiajai visuomenei, telkiant muzikos teorinius įrankius įrodyti neabejotiną objektyvią jų muzikinę, kultūrinę vertę ne tik lietuviškajame, bet ir tarptautiniame kontekste.