Vera Talerko apie Oslo operos pokylį

Nesuklysiu mėgindama atspėti, kad kiekvienas klasikinio operos teatro lankytojas nors kartą gyvenime susimąstė: „O jeigu scenoje būčiau aš?“. Praėjusių epochų puotų stilius, rafinuota muzika, manieringi šokiai, ištaigingi kostiumai ir paslaptingos kaukės – tai galima stebėti ne tik iš parterio ar balkono, bet ir iš arčiau, tai galima patirti ir tapti puotos dalimi. Deja, kol kas ne Lietuvoje. Tarptautinėse scenose kylančiam sopranui Verai Talerko, dainavimo meną studijavusiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Astros Krikščiūnaitės klasėje), šių metų vasario 4 d. teko galimybė prisidėti prie ryškios, jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvuojančios operos pokylio arba vadinamos Operaball tradicijos, gyvos šiaurietiškoje Norvegijoje, Osle.

1986 m. gimęs reiškinys prasidėjo Oslo universiteto studento iniciatyva – Mozarto muzikos gerbėjas Bjørnas Einaras Sakseidas pakvietė apie 50 bičiulių į pasirodymą Nacionalinėje operoje. Po metų svečių išaugo penkiagubai, bet jų daugumą vis dar sudarė universiteto bendruomenė. Pokylio vietos keitėsi, tačiau ašis išliko ta pati – Mozarto operos ir kita jo vokalinė muzika. Ilgainiui susiformavo ir kitos tradicijos: išsiplėtė skambančios operinės muzikos repertuaras, svečiai pradėjo puoštis Mozarto laikų kostiumais, pokylio metu ėmė vykti įvairių senųjų šokių pamokos, gimė kameriniai koncertai. Galiausiai, prie pokylio prisijungė ir Oslo simfoninis orkestras, įgalinęs renginio koncepciją kreipti ne tik operos, bet ir senųjų šokių linkme, tokiu būdu suteikdami renginiui nacionalinę vertę.         

Šiandien Oslo operos pokylis yra tarptautinių operos žvaigždžių traukos vieta, kurioje teko pabuvoti ir Verai Talerko. Sopranas renginyje ne tik dainavo, bet buvo viena iš organizatorių. Plačiau apie renginio įspūdžius – mūsų pokalbyje.

Kada ir kaip atsirado galimybė prisidėti prie šio Norvegijos muzikinei kultūrai svarbaus įvykio?

Pakvietimo tapti šio renginio meno vadove sulaukiau praėjusių metų pavasarį. Būtent tada susitikome su naująja menine komanda, išgryninome viziją ir pradėjome dirbti.   

Kokios buvo Jūsų pareigos, organizuojant pokylį?

Pirmiausia, renginiui turėjau atrinkti ir pakviesti dainininkus bei pianistus. Labai norėjau, kad pokylyje skambėtų pilnos operų dalys, siekiant suteikti publikai galimybę pasimėgauti atlikėjų vaidyba ir netgi patiems tapti operos solistais. Todėl, siekdama užtikrinti renginio kokybę, sudariau pokylyje dalyvavusių dainininkų repertuarą.

Kokia muzika skambėjo?

Muzika labai įvairi. Pokylis vyko dvare „Gamle Logen“ („Senoji ložė“), garsiame savo koncertais bei kitais meniniais pasirodymais. Pasinaudodami dvaro išplanavimo galimybėmis išdėstėme vakaro programą per du aukštus. Pirmame aukšte vyko „intymūs“ koncertai (jie taip vadinami, kadangi patalpos nėra didelės ir publika tiesiogine prasme buvo scenos dalimi). Skambėjo pirmieji Gioacchino Rossini operos „Pelenė“ bei Giacomo Puccini operos „Bohema“ veiksmai, taip pat ištraukos iš Rossini „Sevilijos kirpėjo“, portugalų kompozitoriaus Waldemaro Henrique dainos ir Roberto Schumanno fortepijoninis ciklas „Karnavalas“. Įdomu, jog pirmame dvaro aukšte vyko šokių pamokos, kurių metu publika galėjo išmokti tokius šokius kaip tarantela, troika, galopas ir kitus. O antrame aukšte esančioje salėje visą vakarą grojo orkestras. Jo programa buvo taip pat orientuota į šokius, tik kiek kitokius: polonezą, menuetą, valsą. Kiekvienas, atėjęs pasiklausyti orkestro, šoko, nesvarbu, ar buvo atėjęs su pora ar be; visi rado, su kuo šokti (šypsosi).

O ar pati radote laiko šokiams?

Deja, neturėjau laiko pasimėgauti šokiais, nes renginio programa labai koncentruota, reikėjo visur suspėti. Bet girdėjau atsiliepimų iš publikos, kad apsilankiusieji tikrai pasijuto teatro dalimi.

Kokie atlikėjai pasirodė pokylyje?

Oslo operos pokylis turi jau daugiau nei trisdešimties metų tradiciją. Paprastai jame dalyvaudavo vietiniai atlikėjai, taip pat buvo gana pastovi ir publika. Šiais metais renginys įgavo tarptautinį mastą. Man pavyko pakviesti puikius dainininkus iš visiškai skirtingų pasaulio pusių: tai Vigdis Unsgård (sopranas, Norvegija), Jeanas Carlosas Gorgesas (kontratenoras, Brazilija), Arthuras Espiritu (tenoras, Filipinai/JAV), Yohanas Johnas Ji (baritonas, Pietų Korėja) ir aš, Vera Talerko. Visi jie yra sulaukę tarptautinio pripažinimo, nekilo nė menkiausia dvejonė dėl jų profesionalumo, man buvo garbė dainuoti kartu. Pokylyje pasirodė ir pianistai, kurie tapo staigmena Norvegijos publikai: Cesaris Canonas (Kolumbija), Dorina Komani (Albanija/Italija) ir Gintarė Elena Macijauskaitė (Lietuva), kuri solo paskambino Schumanno „Karnavalą“.  

Apart ištaigingų kostiumų, įdomios muzikos ir šokių bei tarptautinių solistų, kuo dar šis pokylis ypatingas?

Šis renginys ypatingas ir tuo, kad visi svečiai turi dėvėti kaukę, kuri ne visada leidžia atpažinti, kas gi už jos slepiasi (šypsosi). Mes tikrai stengėmės sukurti įsimintiną šventę savo svečiams. Pagrindinis šio renginio tikslas yra leisti žmonėms pasinerti į kitą epochą, neįprastą aplinką. Į pokylį susirinko beveik 600 svečių, kuriuos, atvėrus dvaro duris, pasitiko ugnies pasirodymas (atlikėja Gabriela Cristea, Rumunija), vėliau visi buvo vaišinami šampanu, supažindinami su programa, pokylio erdve. Svečiams susirinkus, jie buvo suskirstyti poromis ir polonezo žingsniu palydėti į didžiąją salę, kurioje grojo orkestras ir dainavo visi solistai. Vakaro eigoje kiekvienas galėjo pasirinkti sau patinkančią programą, nes rinktis tikrai buvo iš ko. Tikriausiai įspūdingiausia vakaro akimirka įvyko vidurnaktį, per kaukių nusiėmimo ceremoniją – visiems vienu metu nusiėmus kaukes, salės apšvietimas iš auksinės spalvos pasikeitė į tamsiai mėlyną, skambant „Šampano“ polkai iš Johanno Stausso operetės „Šikšnosparnis“. 

Dėkoju už pokalbį ir tikiuosi, kad šią gražią tradiciją atvešite ir į Lietuvą.