7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

In memoriam Juzefai Čeičytei

1922 05 19 – 2022 04 13

LDS inf.
Nr. 15 (1422), 2022-04-15
Kronika
Juzefa Čeičytė, be pavadinimo. 2007 m. MO muziejaus kolekcija.
Juzefa Čeičytė, be pavadinimo. 2007 m. MO muziejaus kolekcija.

Su liūdesiu pranešame, kad balandžio 13 d. Anapilin išėjo ilgametė Lietuvos dailininkų sąjungos narė, talentinga tapytoja, scenografė, poetė Juzefa Čeičytė.

 

Menininkė gimė 1922 m. Juodupės valsčiuje, Rokiškio apskrityje. 1942–1948 m. studijavo tapybą LTSR valstybiniame dailės institute, iš kurio pašalinama ištrėmus šeimą į Sibirą. Nuo 1945 m. dirbo scenografe, vyr. dailininke Lietuvos teatruose. 1953 m. eksternu apgynė Teatro dekoracijos studijas. 1962–1978 metais dirbo Lietuvos kino studijos dailininke. Nuo 1955 m. dalyvauja teatro dailininkų parodose. 1998 m. apdovanota Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija.

 

Nuo 1954 m. menininkė dalyvauja tapybos ir scenografijos parodose Lietuvoje ir užsienyje (JAV, Rusijoje, Lenkijoje, Latvijoje); surengė eilę individualių parodų Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Rokiškyje. Menininkės kūrinių įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Rokiškio krašto muziejus, MO muziejus Vilniuje. Juzefos Čeičytės kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

 

Menininkė sukūrusi konceptualių lakoniškų formų scenovaizdžių apie 60 spektaklių (C. Goldoni Ištikimas draugas 1952, W. Shakespeare’o Dvyliktoji naktis 1954, Otelas 1960, Molière’o Tartiufas 1955, Gydytojas per prievartą 1956, E. L. Voynich Gylys 1959, Just. Marcinkevičiaus Kraujas ir pelenai 1961), dekoracijų ir kostiumų kino filmams (Laiptai į dangų 1966, Birželis, vasaros pradžia 1969, abiejų režisierius R. Vabalas, Surask mane 1967, Ilga kelionė prie jūros 1975, abiejų režisierius A. Araminas). Sukūrė abstrakcionistinių tapybos (Kažkas tokio 1960, Vėjas 1965, Hirosima 1975, Laikas 1980, Paskutinė giesmė 1994), grafikos, keramikos kūrinių. Jie griežtos kompozicijos, ekspresyvios tapysenos; būdinga šiltų ir šaltų spalvų, faktūros ir plokštumos jungtis. Parašė eilėraščių (Sakymai 1997, Šlamėjimas 2002, Akmens svajonės 2006), parengė piešinių knygų.

 

Lemiamas Juzefos kūrybos eigai ir likimui buvo istorinis laikas – vienas kitą keitę karai, po jų įsigalėjęs režimas išblaškė šeimą, pasmerkė ją persekiojimams. Galiausiai dailininkė užuovėją rado teatre, o paskui daug pasireiškė ir kine kaip scenovaizdžio ir kostiumo dailininkė. Čia ji susilaukė pripažinimo, dažnai buvo minima recenzijose, tačiau kaip pati sako: „Tapyba buvo viso mano gyvenimo ilgesys ir sopė. Kad ir ką dirbdavau, ji būdavo mano mintyse ir sieloje. [...] O tapyboje visada buvau vienišė. Galvojau, jaučiau, dariau. Amžina disidentė, atsiribojusi.”

 

Čeičytė paraleliai rašė eiles, bet savo rašymą vertina santūriai: „Poezija aš žaidžiu”, tačiau kūrybos visumos geriau neskaidyti, nes anot dailininkės: „mano visą gyvenimą galima atsekti pagal tapybos darbus ir poeziją.” Skaidyti, ko gero, ir neįmanoma, nes jos poezijoje egzistuoja kino kadrai, čia eilėraštis gali būti užbaigiamas: „Kamera palydi”. Eilėse su spalvomis ji elgiasi kaip tapyboje, pvz. „Įbrėšiu skausmo liniją/Raudonas purpuras sudrebės” arba „Ūžkliūvu už baltos linijos/ir griūvu į tamsą.” Ten veikia teptukai, drobės baltumas, o Vincentą [van Goghą] ji kviečia išgert vyno. Eilėse ir teatro scena, ir šokis. Yra ir auksinė migla, kuri užkrenta, visai kaip būna jos paveiksluose.

 

O tapyboje labai daug sietino su teatru. Visų pirma erdviškumo suvokimas ir šviesos svarba. Jos darbų paviršiai sudaryti iš sluoksnių. Sluoksniai iš spalvų ir medžiagų, kurias formuojant dažnai artėjama prie skulptūros (horeljefo). Auksas ir sidabras nugulęs faktūrose ir klostėse „tyli” arba galingai „laimina” priklausomai nuo apšvietimo. Tai daugiaveidė, laike ir erdvėje judri struktūra. „Jutos abstrakcijos – tai visai ne tos abstrakcijos, kurios kuriamos susikaupus ties formaliais elementais. Tai jos gyvenimas fiksuotas būsenos pavidalu, tai jos savijauta laike ir pasaulyje.” – pažymi Gražina Kliaugienė.

 

Čeičytės tapybos atstūmimas lėmė ir didžiulę laisvę jai. Tai intymioji buveinė. Gal todėl paveikslai man primena daugiasluoksnius apsauginius kiautus sudėtus iš gyvenimo brangenybių (žiūrėjimas į žvaigždes su tėvu vaikystėje) ir sužeisto pasaulio slaugymas drobės tvarsčiais (darbai su prisiūtomis skiautėmis). Menininkė pasižymėjo visose srityse, kur tik teko įsitraukti, greičiausiai todėl, kad kūryba buvo didžioji užuovėja nelengvame gyvenime. Ji sako, kad: „Paveikslas kaip malda, jį reikia sukalbėti kaip maldą”.

 

Monika Krikštopaitytė

(tekstas rengtas MO muziejaus interneto svetainei)

 

Lietuvos dailininkų sąjungos vardu reiškiame nuoširdžią užuojautą menininkės artimiesiems, draugams ir bendraminčiams.

Atsisveikinimas su menininke vyks šiandien (balandžio 14 d.) nuo 16 val. Vilniaus (Olandų) laidojimo rūmų I-oje salėje (Olandų g. 22, Vilnius).

Išlydėjimas iš Vilniaus laidojimo rūmų rytoj (balandžio 15 d.) 14 val. Laidotuvės vyks Rokantiškių kapinėse.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Juzefa Čeičytė, be pavadinimo. 2007 m. MO muziejaus kolekcija.
Juzefa Čeičytė, be pavadinimo. 2007 m. MO muziejaus kolekcija.
Juzefa Čeičytė
Juzefa Čeičytė