Apdovanoti 14–ojo festivalio „Nepatogus kinas“ filmai – nugalėtojai

Šiemet į virtualią salę persikėlęs tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ žiūrovams visoje Lietuvoje pasiūlė daugiau nei 50 filmų. Sekmadienio vakarą vykusiame virtualiame festivalio uždaryme buvo paskelbti dviejų žiuri – konkursinės programos  ir „Jaunimo balso“ komisijos – apdovanojimai. Žiūrovai, taip pat vertinę jiems labiausiai patikusius filmus, išrinko žiūroviškiausią filmą.

Šiemetinės konkursinės „Nepatogaus kino“ programos žiuri geriausiu išrinko režisierių Amel Alzakout ir Khaledo Abdulwahedo filmą „Purpurinė jūra“. Jo žiūrovai 67 minutes praleidžia kartu su Viduržemio jūroje skęstančiais pabėgėliais, kurių valtis apsiverčia prie Lesbo salos jiems plaukiant iš Turkijos į Graikiją.

„Filmas nukelia jus į vietą, kur nenorite vykti. Priverčia matyti tai, ko nenorite. Priverčia girdėti, ko nenorite. Tesinori iš ten ištrūkti. Vėl kvėpuoti. Bet niekas jūsų išgelbėti negali. Tai – šokas. Geriausia šio žodžio prasme. Vienintelis išsigelbėjimas – jaunos moters balsas. Kinematografiškai radikaliai, bet kartu poetiškai Amel Alzakout ir jos bendrarežisieris Khaledas Abdulwahedas panaudojo Amel medžiagą, nufilmuotą egzistencinę jos gyvenimo akimirką – Viduržemio jūros viduryje, nuskendus jos mažam laiveliui. Beveik sapniško vaizdo ir garso montažo dėka jie sukuria intensyvų ir siurrealų pasaulį, išgyvenamą akistatoje su mirtimi. O žiūrovui – pasaulio suvokimą keičiančią patirtį“, – sakė konkursinės programos žiuri narė, montažo režisierė ir „ESoDoc“ tyrimų vadovė Sabine Bubeck-Paaz.

Specialaus paminėjimo prizas šiemet atiteko net dviems „Nepatogaus kino“ festivalyje rodytiems filmams. Konkursinės programos žiuri nariai išskyrė režisierės Sandros Beerends filmą „Jie vadina mane Babu“, pasakojantį apie iš Indonezijos kilusias aukles, dirbusias olandų šeimose. „Už atskleistas nutylėtas moterų istorijas ir naują kritinį žvilgsnį į kolonijinę praeitį. Kūrybiškai panaudojant archyvinius vaizdus, filme sukuriamas stiprus emocinis pjūvis, leidžiantis mums suprasti istorijos sudėtingumą per patirtį, ne tik per faktus. „Jie vadina mane Babu“ - stipri praeities refleksija, pateikta iš kolonizuotųjų perspektyvos, kuri, deja, vis dar dažnai pamirštama“, – sakė konkursinės programos žiuri narys, kino teoretikas Lukas Brašiškis.

Dar vieną specialaus paminėjimo prizą konkursinės programos žiuri paskyrė režiseriaus Oskaro Alegria filmui „Zumiriki“, pasakojančiam filmo kūrėjo potyrius, keturiems mėnesiams atsiskyrus nuo civilizacijos ir kino kamera fiksuojant bei perkuriant savo kasdienybę. „Už „Fluxus“ laboratoriją primenantį filmą, už magišką laiko panaudojimą ir už sumanią bei šmaikščią žaismę kino priemonėmis ir sluoksniais, taip sukuriant nuostabų kinematografijos kūrinį“, – sakė žiuri narė, LRT kultūros turinio vyriausioji redaktorė Agnė Biliūnaitė. Konkursinės programos filmus taip pat vertino kino festivalio „Šiaurės pašvaistė“ vadovė ir prodiuserė Volia Chajkouskaya.

Nuo festivalio pradžios žiūrovai balsavo, vertino filmus. Žiūroviškiausiu šiemet tapo režisieriaus Sébastieno Lifshitzo filmas „Mergaitė“ apie berniuko kūne gimusią Sashą, kuri kartu su šeima kasdien kovoja už jos teisę būti suprasta ir priimta.

Šiemet jau antrą kartą „Nepatogiame kine“ savo žodį taip pat tarė jaunimo žiuri. Pagrindiniu prizu jie šiemet apdovanojo režisieriaus Feras Fayyad filmą „Požemis“. Specialaus paminėjimo prizu apdovanota Andrejaus Griazevo „Pamatų duobė“.