Tytuvėnų vasaros festivalio apžvalga

Orams vėstant ir rudenėjant norisi prisiminti malonias vasaros akimirkas, susumuoti kiek spėta knygų perskaityti, kiek braškių suvalgyta, koncertų aplankyta. Vasarą muzikinių festivalių Lietuvoje gausu – kiekvieną savaitgalį koncertų ir renginių pasiūla didžiulė, o jų konkurencija su sodo ir daržo darbais kartais pralaimi nelygioje kovoje. Tad paskaičiuokime.

Kasmet Šiaurės Lietuvoje praūžiančiame tarptautiniame Tytuvėnų vasaros festivalyje pristatyta vienuolika koncertų šešiuose miestuose ir miesteliuose. Dažniausiai koncertų programoms pasirinkta barokinė, klasicistinė ar romantizmo laikotarpio muzika. Tai geriausiai klausytojų pažįstama, jau puikiai žinomų ir girdėtų kompozitorių kūryba. Vos du, trys koncertai skirti praėjusio šimtmečio ar artimesnei mūsų laikams muzikai. Žinoma, pažintį su klasikine muzika tikrai verta pradėti nuo šaknų, tačiau yra be galo puikios XX a. muzikos prie kurios taip pat vertėtų klausytojus pratinti. Arba žvelgiant iš kitos pusės, senoji bažnytinė muzika skambėtų išties didingai iš už Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos altoriaus choro. Galbūt tik šių metų programoje sudėti žinomiausi kompozitoriai ir visų niūniuojami kūriniai, o ir mokslininkų įrodyta, kad girdint pažįstamą kūrinį išsiskiria laimės hormonai, tačiau norisi daugiau įvairovės. Per šešioliką vasarų klausytojai priprato prie festivalio ir vargu ar ištikimiausius atbaidytų mažiau žinoma ar negirdėtai skambanti muzika. Žinoma, yra tradicijų, kurių organizatoriai laikosi, viena jų – koncertas kunigui Ričardui Mikutavičiui atminti, Tytuvėnuose kunigavusiam ir sovietmečio pabaigoje sleidusiam visame krašte poeziją. Tokiu būdu festivalis kasmet skiria dėmesio, pagerbia žinomą kultūros veikėją ir skatina mecenatystę, ne tokią dažną ir populiarią Lietuvoje. Koncertai chorinei, fortepijoninei muzikai taip pat rengiami kasmet. Kita tradicija – pasikviesti svečių iš užsienio šalių. Dėl šios aplinkybės pavadinime figūruoja žodis „tarptautinis“, kurį kalbėdami apie festivalį lokaliai dažnai nutylime. Šiais metais kviestiniai dalyviai iš užsienio savo talentu dalinosi šešiuose koncertuose: nuo klavesinu grojusios Alinos Rotaru iš Rumunijos Kelmės dvaro sodyboje iki klezmerio ansamblio „Klezjazz“ iš Vokietijos šokdinusio klausytojus Dabikinės dvare. Dar vienas būdingas bruožas festivaliui – plati geografija. Nors koncertų pabarsytmas po regioną skatina kultūrinį turizmą, vietiniai tytuvėniškiai ne visada džiaugiasi kai reikia važiuoti į koncertus pas kaimynus. Juk kainuoja ir toli. O štai melomanai iš didžiųjų miestų neskaičiuoja kilometrų ir džiaugiasi susipažindami su naujomis nelankytomis vietovėmis. Už tai kitą savaitgalį vėl atvykus į Tytvėnus paklausyti koncerto, sodai švarūs, gelynai žydi – viesiems naudos yra.

Kalbant apie geografiją, mūsų krašte, kad ir kur pasisuksi, apstu įvairiausių dvarų. Jei Kelmės ar Baisogalos dvarai žinomi visoje Lietuvoje, tai Dabikinė buvo atradimas. Prieš porą metų koncertas festivalio metu šiame dvare jau rengtas. Jame nebuvusiems – jau minėtas klezmeris Dabikinės dvare buvo šios vasaros naujiena. Abu stebinantys, tik kiekvienas savaip. Klezmeris – ne kiekvienam girdėtas, tačiau jau seną istoriją turintis muzikos žanras. Dvaras – klasicistinių bruožų turintis statinys, reikalaujantis remonto ir priežiūros. Kita vertus, sodas ir lokacija (šalia Akmenės) suteikia galimybių eksperimentuoti. Kol interjeras prašosi renovacijos, geru oru dvaro terasoje galėtų vykti gyvo garso koncertai ar net šokių vakarai – aplinka puikiai tam tinka. Su trupučiu finansų ir iniciatyvos ši vieta gali virsti patraukliu traukos tašku turizmui ir bendruomenei bei imti skambėti garsiai, kaip ir kiti regiono dvarai.

Vasaros mėnesiai be muzikinių savaitgalių turi ir svarbių religinių ir valstybinių švenčių. Birželį Joninių savaitgalį šokinėjome per laužus ir maudėmės rytinėje rasoje patys dainuodami ir šokdami. Liepos 6 d. minėjome Mindaugo karūnavimo dieną koncertu Šeduvos renesansinėje Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, klausydami vargonų ir skambaus Liudo Norvaišos boso. Rugpjūčio 13 d., prieš pat Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę, dar žinomą Žolonės vardu, Šiluvos bažnyčioje skambėjo choro „Polifonija“ giedami Juozo Naujalio, Vaclovo Augustino ir Vytauto Miškinio kūriniai. Festivalis baigtas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro ir boso, vengro Krisztian Cser atliekamų ištraukų iš žinomiausių operų. Visi šie koncertai padėjo paminėti svarbias datas ir pakiliai atšvęsti šventes.

Vasara pripildė Lietuvą muzikos ir jau užleido vietą rudens festivaliams. Nuo festivalių atsikvėpti tikrai nebus kada. Aprims tik regionai, laukdami muzikų savo bažnyčiose, dvaruose ir salėse. Iki kitų metų didžiųjų turistų ir melomanų antplūdžių savivaldybės galėtų pasirūpinti turimų pastatų būkle ir instrumentų kokybe: vargonus reikia derinti, fortepijonus atnaujinti. Kai kasmet į Šiaurės Lietuvą suplūsta profesionalios muzikos, naujų įspūdžių ieškantys žmonės ir aukščiausio lygio mūsų šalies bei užsienio muzikai, mažų mažiausiai vertėtų užtikrinti instrumentų kokybę. Negalime apsimesti, kad galime neraudonuodami kviesti geriausius atlikėjus groti mūsų apleistose salėse su prastos būklės instrumentais. Tokia realybė visoje šalyje, neišskiriant vieno ar kito festivalio ar koncerto, nes juk ne organizatorių kaltė, kad nėra sąlygų geros kokybės koncertams. Faktas, kad tvarkyti reikia ne tik nacionalinio lygio koncertų sales, jei savo festivaliuose norime matyti aukšto lygio profesionalus. Atsispiriant nuo žinomų dalykų, būtų pats laikas imtis realių veiksmų. Iki ateinančios vasaros liko devyni mėnesiai, per kuriuos galima spėti daug nuveikti infrastruktūros ir instrumentų kokybės labui.