Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras tarptautiniame „Cello Cēsis“ festivalyje Latvijoje

Pirmasis tarptautinis violončelės muzikos violončelei festivalis Cėsyje nuskambėjo ankstyvą 2015 m. rudenį. Šis kasmetinis renginys inspiruotas atsiradus nuostabiai Vidžemės koncertų ir renginių salei „Cēsis“. Prabangia akustika bei modernumu išsiskiriančios salės projektavimą ir statybą 2014 m. didžia dalimi rėmė Europos sąjunga, o Tarptautinio violončelės festivalio steigėjas – žymus Australijoje gimęs latvių kilmės violončelininkas Janis Laursas.   

Šiemet, rugsėjo 14 d., jau penktojo festivalio koncerte, su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo Robertas Šervenikas, muzikavo pasaulyje gerai žinomi atlikėjai – seserys Margarita (violončelė) ir Kristīne (smuikas) Balanas bei Lietuvos muzikams pažįstamas vokiečių-japonų violončelininkas Danjulo Ishizaka, kažkada kūrybiškai bendradarbiavęs su pačiu Mstislavu Rostropovičiumi. Programoje skambėjo Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ uvertiūra ir virtuoziniai kūriniai violončelei: minimalisto Philipo Glasso Dvigubas koncertas smuikui, violončelei ir orkestrui bei, ko gero, techniškai sudėtingiausias violončelės repertuaro kūrinys – Sergejaus Prokofjevo Concertante violončelei ir orkestrui.

Wagnerio uvertiūros atlikimas buvo skirtas šiais metais Anapilin iškeliavusio žymaus latvių dirigento Andrejaus Žagaro atminimui. Maestro 2013 m. mūsų Nacionaliniame operos ir baleto teatre statė šį didingą sceninį veikalą, sulaukusį didžiulio pasisekimo. Puikioje Vidžemės salės akustikoje kūrinys skambėjo jautriai, raiškiai ir pakiliai.

Violončelininko Danjulo Ishizakos muzikavimas kėlė nuostabą ne vien violončelininkams. Neribotos atlikėjo techninės galimybes stebino net ir patyrusius orkestro artistus. Šios atlikėjo iš Vokietijos pasirodymas paliko stulbinantį įspūdį. Repetuojant kūrinį solistui nutruko styga, koncerto metu – dar viena, tačiau dėl šių netikėtumų meninis atlikimo įspūdis tapo tik dar stipresnis.

Antroje koncerto dalyje Kristīne ir Margarita Balanas atliko Glasso Dvigubą koncertą smuikui violončelei ir orkestrui. Labai maloniai nustebino sesučių iš Latvijos muzikavimas. Ilgaplaukės gražuolės turi ne tik puikų sceninį įvaizdį (į sceną išėjo pasipuošusios Rytų dvasia alsuojančiais apdarais). Jų muzikavimas – tiesiog nepriekaištingas! Rugsėjo 18 ir 19 dienomis Tel Avive jos atliko Johanneso Brahmso Dvigubą koncertą smuikui, violončelei ir styginių sekstetui a-mol, op. 102. Pasitelkę modernias technologijas, per repeticijų pertrauką trumpai pabendravome su šauniomis atlikėjomis. Pasirodo, jų senelis gimė Lietuvoje, Mažeikiuose ir profesionaliai skambino mandolina. Tėtis komponavo dainas ir grojo gitara, tad prieš pradėdamos klasikinės muzikos mokslus, mergaitės keliavo po Latviją, kitas Baltijos šalis dainuodamos populiariąją muziką. Ne kartą koncertavo Palangos festivaliuose. Pirmoji Kristīnes smuiko mokytoja – Dobelės pedagogė Olita Melder, vėliau žymus Rygos pedagogas Romanas Šnē. Violončelininkė Margarita studijavo Rygoje, lietuviško kraujo turinčio Arvido Tareilos ir latvių violončelės legendos Mārio Villerušso klasėse. Atlikėjų jaunesnysis brolis – taip pat jau žymus smuikininkas, komponuojantis kūrinius ir aranžuotes smuikui. Visi jie dabar gyvena Londone. 

Cėsio koncerte jau pirmieji dueto garsai atskleidė idealų susiklausymą. Talentingos seserys išdainuodamos net smulkiausias nateles, kartu nepriekaištingai komponavo ryškius muzikinius vaizdus. Vibracijos intensyvumas kruopščiai surepetuotas ir suvienodintas. O ką jau kalbėti apie frazavimą, štrichus. Puiki smuiko ir violončelės atlikimo technika, subtili kūrinio stiliaus pajauta formavo estetiškai vertingą dueto skambesį, tad šiuolaikinė muzika aidėjo gyvybingai, žaismingai ir patraukliai. Toks ansamblis galimas tik tarp dviejų talentingų, kasdienine muzika gyvenančių šeimos narių.

Publika nepaprastai šiltai priėmė Glasso kūrinį, tad sesutėms teko atlikti bisą. Tai buvo violončelininkės Margaritos puikiai smuikui ir violončelei aranžuota Antonio Vivaldi „Žiema“. Sul ponticelo (prie atramėlės) atliekami pirmieji akordai ryškiai vaizdavo šalčiu alsuojančius žiemos paveikslus, o tolimesnė muzika atskleidė ne tik atlikėjų meistriškumą, bet ir violončelininkės aranžavimo talentą. Vieno biso vakaro auditorijai (ir orkestrui) nepakako. Po audringų ovacijų sesutės atliko kitą to paties kompozitoriaus koncerto dalį – „Vasarą“. Kūrinys tiesiog žaižaravo nepriekaištingai atliekamais stygininkių pasažais, raiškiai pateikiamais Vivaldi koncerto muzikiniais vaizdais. Publika džiaugsmingai dėkojo solistėms, o orkestrui pakilus nusilenkti ir palikti sceną, salė tiesiog ūžavo, visiems audringai išreikšdama susižavėjimą, pagarbą ir dėkingumą.