7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės ir muzikos jungtys „Šiaulių Monmartro respublikoje“

Danutė Zovienė
Nr. 29 (1308), 2019-09-20
Kronika
Čiurlionio kvartetas ir Dovilė Kazonaitė Joniškio Raudonojoje sinagogoje. D. Ančerevičiaus nuotr.
Čiurlionio kvartetas ir Dovilė Kazonaitė Joniškio Raudonojoje sinagogoje. D. Ančerevičiaus nuotr.

Rugpjūčio 7–11 d. Šiauliuose vyko 17-tas tarptautinis dailės ir muzikos festivalis „Šiaulių Monmartro respublika“, kurį kasmet rengia miesto „Laiptų galerija“. Šiemet festivalis įtrauktas į prestižinių miesto renginių programą.

 

Bendravimas su menu ir per meną yra pagrindinis „Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalio sumanytojos –„Laiptų galerijos“ vadovės Janinos Ališauskienės ir jos bendraminčių siekis. Monmartro įvaizdis buvo pasirinktas neatsitiktinai, nors pradžioje sulaukė ir kiek skeptiškų vertinimų: koks čia Monmartras Šiauliuose? Tačiau festivalio pavadinimas - tai ne geografinė nuoroda, o kūrybinė dvasia, tvyranti kelias rugpjūčio dienas. Šiauliuose, kaip ir ant Monmartro kalvos Paryžiuje, skamba muzika, dailininkai kuria stebimi žiūrovų, vyksta betarpiškas kūrėjų ir žiūrovų bendravimas.

 

Kasmet vis turtėjančią festivalio programą tradiciškai sudaro dviejų meno sričių – dailės ir muzikos jungtis: vaizduojamojo meno kūrėjai dalyvauja viešame plenere, rengiama kviestinio dailininko paroda, vyksta koncertai, muzikiniai vakarai, susitikimai. Per beveik du dešimtmečius išsiplėtė ir „Šiaulių Monmartro respublikos“ teritorija. Jau keleri metai festivalio renginiai iš miesto „Laiptų galerijos“ erdvių ir greta esančio Pelikso Bugailiškio sodo, pasklinda po Šiaulių regioną – šiemet jie pasiekė Joniškį ir Žagarę. Taigi festivalio rengėjų indėlis į profesionaliosios kultūros sklaidą periferijoje yra neįkainojamas – atokesnių miestelių gyventojams dailė ir muzika atvyksta „tiesiog į namus“ ir suburia bendravimui su menu.

 

Pleneras

 

„Šiaulių Monmartro respublikoje“ per visą jos gyvavimo istoriją jau dalyvavo 200 dailininkų, o kai kurie ir po kelis kartus tapo šios kelias dienas gyvuojančios meno valstybės piliečiais. Į 17-tą „Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalį buvo pakviesti 24 dailininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Olandijos, Ukrainos. Daugelis šiųmetinio plenero, kurio šaukinys buvo „Mėlyna ir kitos dvi spalvos“,Žymė dalyvių su „Laiptų galerija“ yra susiję kūrybiniais ryšiais – surengę čia personalinių parodų arba dalyvavę bendruose galerijos projektuose. Daugiausia tapytojų atvyko iš Vilniaus – Ričardas Bartkevičius, Ilona Daujotaitė-Janulienė, Živilė Jasutytė, Dalia Kasčiūnaitė, Lilija Puipienė, Giedrė Riškutė, Marius Strolia, Loreta ir Ričardas Zdanavičiai. Ištikimi plenero dalyviai yra šiauliečiai Gražina Arlauskaitė-Vingrienė, Irena ir Vilius Šliuželiai, Vita Žabarauskaitė. Derėtų pažymėti, jog dauguma jų – brandūs menininkai, dėstantys įvairiose aukštosiose ar specializuotose meno mokyklose, surengę įsimintinų parodų, pelnę svarbių profesinių įvertinimų.

 

Šiųmetinis festivalio pasididžiavimas – dailininkas Matvei Vaisberg, atvykęs iš Ukrainos su kolegomis dailininku ir istoriku Oleg Prontenko bei menotyrininke Iryna Žmuliukina. M. Vaisberg, kilęs iš žinomos Ukrainos menininkų šeimos, šiandien gyvena tarp Kijevo ir Niujorko. 1985 m. jis baigė Ivano Fiodorovo grafikos institutą (Ukrainos grafikos akademija) nuo 1988-ųjų pradėjo dalyvauti parodose. Menininkas kuria tapybos ir grafikos srityse, iliustruoja ir projektuoja knygas (yra sukūręs iliustracijas Grigorijaus Kanovičiaus prozą), jo kūrinių yra įsigiję Kijevo, Vilniaus Čikagos, Berlyno muziejai, privatūs kolekcininkai visame pasaulyje. Ypatingo susidomėjimo sulaukė M. Vaisberg kūrinių ciklas „Siena“. Pirmosios „Sienos“, skirtos Biblinei temai, pristatymas vyko 2012 m. Ukrainos nacionaliniame dailės muziejuje, o 2014 m. jis sukūrė „Sieną“, skirtą Maidanui, kurios pristatymas numatytas ir vyks Niujorke.

 

Šiaulių Monmartre visada laukiami menininkai iš kaimyninės Latvijos, kuriai šiemet atstovavo Aldis Kļaviņš, Inta Klāsone ir Solvita Spirģe-Sēne. Liepojos universiteto profesorė I. Klāsone „Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalyje dalyvauja ne pirmą kartą, ji taip pat parodų, skirtų Latvijos nepriklausomybės dienai paminėti, bendraautorė. Latvijoje menininkė rengia vizualinio meno simpoziumą „Abstraktumas ir konkretumas vizualinio meno kompozicijoje“ (nuo 2007 m), įtraukdama ne tik profesionalius menininkus, bet ir meno pedagogus, absolventus. Ji taip veda paskaitas užsienio aukštosiose mokyklose: Turkijos, Portugalijos, Rumunijos ir kitų šalių universitetuose.

 

Pirmą kartą Šiauliuose viešėjo olandų dailininkės Betty Dijk ir Marie-Louise Ewen. Betty Dijk studijavo kostiumo dizainą Tilburgo meno akademijoje ir ketvirtį amžiaus pati joje dėstė, o Marie-Louise Ewen yra Arendonko meno akademijos (Belgija) auklėtinė, kurios pagrindinė kūrybos sritis – portretas. Abi menininkės nemažai kūrybos laiko praleidžia meno rezidencijose ir džiaugėsi, jog atrado dar vieną – Šiaulių Monmartrą.

Plenero dalyvių sukurti paveikslai padovanoti Žagarės dvaro sodybai. Kolekcija nėra baigtinė, įvairuoja ir autorių stilistinis braižas, ir jų meninė patirtis bei kultūrinės tradicijos, tačiau neabejotina, kad ji yra įdomi kaip bendro kūrybinio proceso rezultatas. Tikėtina, kad šis nūdienio menininkų kūrinių rinkinys taps pagrindu formuojant pastovią restauruoto dvaro ekspoziciją.

 

Parodos

 

Tradiciškai į „Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalio programą greta plenero įtraukiama paroda, kurioje kaskart pristatoma vieno ar kito iškilaus lietuvių menininko kūryba. Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų galerija“ nuo pat įsikūrimo dienos kryptingai plėtoja klasikinio modernaus meno sklaidą. Šiemet pagrindinis renginio akcentas – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Dalios Kasčiūnaitės tapybos paroda. Tai neabejotinai išskirtinis įvykis, nes Šiauliuose dailininkė savo kūrinius rodo pirmą kartą. Paroda sąlygiškai pavadinta „Juoda / balta“ tarsi atskleidžia tapybinį menininkės kelią nuo baltos drobės iki kolorito įvairovės.

 

D. Kasčiūnaitė – viena žymiausių Lietuvos abstrakčiosios tapybos kūrėjų, spalvų burtininkė ir virtuozė. Spalva, potėpis, faktūra ir nevaržoma formų interpretacija yra jos kūrybos kodai. Abstrakčioji autorės tapyba įvairuoja nuo emocionalaus pasaulio suvokimo iki tiksliai apgalvotų geometrinių spalvų sąskambių. Pastaruoju metu D. Kasčiūnaitės kūryboje atsiranda vis daugiau geometrinio dekoratyvumo, grynų spalvų kontrastų. Derindama kontrastingas spalvas (raudoną, mėlyną, geltoną) tapytoja kuria skambius akordus, o grafinis dekoratyvių spalvų ir juodų bei baltų elementų derinys sukuria savotišką atsvarą atvirai emocinei raiškai. Dvimatėje drobės plokštumoje D. Kasčiūnaitė kuria savo laiką ir erdvę, kurioje tarsi beribiame kosmose žaižaruoja spalvos, mainosi formos, lyrinė nuotaika su dramatiškais išgyvenimais, profesinė meistrystė su begaline fantazija.

 

Dailininkė nevengia eksperimentuoti: yra išbandžiusi ir fotografiją, ir skaitmenines medijas. Menininkės kūryboje pastovumas dera su kaita: kai kada ji atsisako abstrakčios tapybinės kalbos, kad po pertraukos prie jos sugrįžtų. Parodoje „Laiptų galerijoje“ taip pat regima ir kaita, ir pastovumas. Štai 2015 m. kiek netikėtai dailininkė ėmėsi tapyti portretų ciklą, kuriame fiksuojami jos pamėgti herojai – dainininkai Joe Cocker‘is, Wiz Khalifa, Carlos Santana, John‘as Lenon‘as ir kt. O visai neseniai ji pradėjo tapyti ir figūrines kompozicijas.

 

Viena sudėtinių šių metų „Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalio dalių – Joniškio Raudonojoje sinagogoje surengta Lietuvos tapybos klasiko, menotyros daktaro, profesoriaus Augustino Savicko (1919–2012) kūrinių paroda iš kolekcininko Egidijaus Jakubausko rinkinio.

 

A. Savickas – vienas tituluočiausių XX a. antrosios pusės lietuvių dailininkų, įtrauktas į įvairias Lietuvos ir užsienio meno enciklopedijas, žinynus, minimas meno istorijos leidiniuose, jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Rusijos, Vokietijos, Italijos ir kitų šalių muziejai, privatūs kolekcininkai. Dailininko kūryba, apimanti daugiau nei šešiasdešimties metų tarpsnį, neatsiejama nuo XX a. lietuvių tapybos istorijos. Ji tarsi tiltas jungia Lietuvos prieškario dailę su XXI a. procesais.

Lietuvos dailės istorijoje A. Savickas siejamas su šešto–septinto dešimtmečio tapybos atsinaujinimo procesais. Tuomet nutapė paveikslų, kurie jam pelnė vieno labiausiai pripažinto teminio figūrinio paveikslo kūrėjo vardą. Tačiau sovietinio meno kontekste šios kompozicijos gerokai skyrėsi nuo oficialaus teminio paveikslo modelio – privalomoms epinėms temoms dailininkas gebėjo suteikti asmeninių išgyvenimų tikrumą, kas suponavo universalesnį skambesį ir autentišką plastinę raišką. A. Savicko tapybos ypatumas glūdi specifinėje spalvų pajautoje, kuri pagrįsta neišsemiamomis variacijomis, ir spontaniškoje gestinėje dažo klojimo ant drobės manieroje. Dailininko kūryboje savitai persipina krikščionybės, judaizmo, panteizmo ženklai ir simboliai, tačiau vienas svarbiausių jo kūrybos atsparos taškų yra santykis su gamta. Brandžiausiose kompozicijose, sukurtose nuo XX a. septinto dešimtmečio, kaip du lygiaverčiai personažai „veikia“ žmogus ir gamta. Per ilgą kūrybos laiką santykis su gamta kito nuo betarpiško jos stebėjimo ir susižavėjimo iki filosofinių apmąstymų bei spontaniškos, nevaržomos fantazijos.

 

Muzika

 

Šiemet „Šiaulių Monmartro respublika“ parengė itin turiningą muzikos renginių programą. Du koncertus „Laiptų galerijoje“ ir Švento Jurgio bažnyčioje surengė Valstybinis Vilniaus kvartetas. Galerijoje kvartetas atliko XIX a. rusų kompozitoriaus Modesto Musorgskio ciklą „Parodos paveikslėliai“, kurią 1864 m. jis sukūrė apsilankęs dailininko Viktoro Hartmano parodoje. Ši kūrinį kompozitorius parašė fortepionui, o Valstybinis Vilniaus kvartetas atliko pritaikytą styginiams instrumentams. Žiūrovams „Parodos paveikslėlius“ vaizdingai pristatė muzikologas Viktoras Gerulaitis. Muzikinio veikalo herojai ir vaizdai (gnomas, sena pilis, du žydai, Limožo turgus, katakombos, trobelė ant vištos kojelės ir ragana, karžygių vartai, jaučių traukiamas vežimas, neišsiritę paukščiukai) po V. Gerulaičio interpretacijų, praturtintų istorinėmis detalėmis, koncerto metu įgijo neįtikėtinai raiškių plastinių vaizdinių.

 

Šiaulių Švento Jurgio bažnyčioje Valstybinis Vilniaus kvartetas koncertavo su Lietuvos muzikos ir teatro profesore Asta Krikščiūnaite (sopranas). Galingo ir savito balso atlikėja koncertuoja kaip kamerinė dainininkė ir su simfoniniais orkestrais, rengia solinius koncertus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje (gastroliavo Vokietijoje, Švedijoje, Norvegijoje, JAV, Lenkijoje, Prancūzijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Azerbaidžiane, Moldovoje, Izraelyje, Rusijoje). Puikios akustikos Švento Jurgio bažnyčios erdvėje Vilniaus kvartetas ir A. Krikščiūnaitė miestiečiams ir festivalio „Šiaulių Monmartro respublika“ dalyviams padovanojo išskirtinio grožio muzikinę dovaną.

Ne mažiau įspūdinga muzikos popietė vyko ir Joniškio Raudonojoje sinagogoje, kur A. Savicko kūrinių apsuptyje koncertavo Čiurlionio kvartetas ir solistė Dovilė Kazonaitė. 2018 m. jaunoji solistė pelnė „Metų operos vilties” titulą už Grafienės vaidmenį Johanno Strausso operetėje „Vienos kraujas“. Iš Klaipėdos kilusi dainininkė su Čiurlionio kvartetu bendradarbiauja dar nuo studijų laikų. Perpildytoje Raudonojoje sinagogoje klausytojus žavėjo ne tik aukštas profesinis muzikinis atlikimas, bet ir solistės artistiškumas.

 

Šių metų „Šiaulių Monmartro respublikos“ muzikinėje programoje klasikinę muziką papildė ir lengvesnio žanro koncertai. Į Žagarę atvykęs vyrų vokalinis ansamblis „Quorum“ atliko ne tik populiariosios muzikos kūrinių, bet ir žydiškų dainų. Ši ansamblio koncerto dalis savitai priminė, kad iki Antrojo pasaulinio karo Žagarėje gyveno gausi žydų bendruomenė, kuri sudarė per 60 procentų miestelio gyventojų.

 

Netrūko festivalyje ir prancūziškos muzikos dvasios – atidarant Dalios Kasčiūnaitės parodą gausiai susirinkusiems meno gerbėjams koncertavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Rasa Rapalytė ir Daumantas Slipkus (fortepijonas). Solistės repertuare ženklią vietą užima Editos Piaf dainos. Savitai sujungusi vaidybą ir vokalą R. Rapalytė kaip niekas kitas geba perteikti specifinę Prancūzijos muzikos ikonos dainavimo manierą ir nuotaiką.

 

Du vakarus „Laiptų galerijos“ lauko erdvėje vyko šviesų performansas. Pelikso Bugailiškio sode, nutviekstame įspūdingai organizuoto apšvietimo, kuris išryškino medžius ir pastatus, ant galerijos pastato sienos buvo rodomos videoprojekcijos „Prancūzų impresionistai“ ir „Lietuvos arsininkai“. Projekcijas taip pat lydėjo muzikinės improvizacijos: aistringai būgnus mušė grupė „Ritmas kitaip“, o ansamblis „Salduvė“ atliko jautrius lietuviškus romansus.

Na, o visus 17-to „Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalio renginius lydėjo Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorių Monikos Šaltytės ir Juozo Bindoko duetas. Jie buvo tarsi šios dailės ir muzikos fiestos vizitinė kortelė. Jų pasirodymu prasidėdavo visi renginiai ir Šiauliuose, ir Joniškyje, ir Žagarėje.

 

Per beveik 17-ka metų festivalis įgijo aiškų formatą ir tikslinę auditoriją – jis orientuotas į abipusį menininkų ir visuomenės bendravimą, sujungiant dailę, muziką ir poeziją. Reikia tik stebėtis „Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalio sumanytojos ir vadovės Janinos Ališauskienės bei jos bendraminčių –„Laiptų galerijos“ darbuotojų užsispyrimu, energija ir pasišventimu, kad renginys „išgyventų“ tiek metų, kad juo patikėtų miesto visuomenė ir vadovai, kad kasmet nepritrūktų sumanymų, rastųsi vis daugiau partnerių, draugų ir gerbėjų.

 

Žymos:
Danutė Zovienė,
Čiurlionio kvartetas ir Dovilė Kazonaitė Joniškio Raudonojoje sinagogoje. D. Ančerevičiaus nuotr.
Čiurlionio kvartetas ir Dovilė Kazonaitė Joniškio Raudonojoje sinagogoje. D. Ančerevičiaus nuotr.
Valstybinis Vilniaus kvartetas ir Asta Krikščiūnaitė Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje. D. Ančerevičiaus nuotr.
Valstybinis Vilniaus kvartetas ir Asta Krikščiūnaitė Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje. D. Ančerevičiaus nuotr.