Festivalis „Europos muzikiniai keliai“ nuvedė į Leipcigą

M.K. Čiurlionio namai, vadovaujami Roko Zubovo, kartu su partneriais iš Vokietijos ir Norvegijos dalyvauja trejiems metams suplanuotame projekte „Europos muzikiniai keliai“. Jo dėmesio centre – trys Leipcigo kultūrinės aplinkos jungiami kompozitoriai: Edvardas Griegas, Clara Schumann ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Projekte numatytos įvairiausios veiklos – nuo koncertų, iki parodų, ekskursijų, forumų ar diskusijų. Į projektą įsitraukti ir jaunieji atlikėjai. Lietuvių talentai smuikininkai Konradas Levickis ir Benas Gocentas, altininkė Skaistė Žižytė, violončelininkas Augustas Gocentas ir pianistas Joris Sodeika spalio mėnesį dalyvavo pirmuosiuose projekto renginiuose – festivalyje Leipcige, o vėliau koncertų cikle Lietuvoje. Apie tai papasakoti paprašėme Konradą Levickį.  

Kaip įsitraukei į festivalio „Europos muzikiniai keliai“ veiklas?

Skambučio iš Roko Zubovo sulaukiau dar pavasarį. Kiek nustebau, bet nudžiugau, kad teks dalyvauti šiame projekte – juk tarptautinis. Įdomu buvo tai, kad kartu su užsieniečiais teko atlikti Čiurlionio kvartetą. Vėliau rengėme koncertus Lietuvoje.

Spalį dalyvavote festivalio koncertuose Leipcige. Kokie įspūdžiai?

Vyko trys festivalio koncertai, kuriuose vyravo Čiurlionio, Griego ir Claros Schumann kūryba. Įdomu, kad jauni atlikėjai atvyko iš trijų valstybių – Vokietijos, Norvegijos ir Lietuvos – bet jie grojo ne atskirai, o „susimaišė“, ir grojo ne tik savo, bet ir kitų šalių kompozitorių kūrinius. Štai kolega A. Gocentas atliko C. Schumann trio. Tiesa, man pačiam teko groti Čiurlionio kvartetą. Įspūdžiai geri, labai susidraugavome su kolegomis iš užsienio. Leipcige išbuvome dešimt dienų, tad laiko pasirengti buvo pakankamai. Viskas prasidėjo nuo pažintinės dienos, toliau tris ar keturias dienas repetavome. Dvi pamokos vyko su profesoriumi iš Leipcigo aukštosios muzikos mokyklos, o po to jau koncertai. Apskritai, džiaugiuosi gera viso projekto organizacija.

Ar sulaukėte vietinių susidomėjimo? Ar koncertai buvo skirti plačiajai publikai, o gal daugiau universitetinei bendruomenei?

Įvairiai. Pirmasis koncertas vyko nedidelėje galerijoje, kuri įrengta pastate, panašiame į gamyklą. Erdvė buvo nedidelė, daugiau nišinė. Ten, beje, buvo Čiurlionio paveikslų reprodukcijų. Vėliau vyko koncertas Leipcigo aukštojoje muzikos mokykloje, kuris sulaukė kur kas didesnio susidomėjimo ne tik iš akademinės bendruomenės, bet ir iš miestiečių, kurie, matosi, žino apie projekto renginius.

Minėjai, kad, dirbant su užsienio profesoriais, tau teko atlikti būtent Čiurlionio kvartetą. Įdomu, koks jų požiūris į Čiurlionio kūrybą, galbūt teko išgirsti netikėtų interpretacinių idėjų?

Čiurlionis kvartetą rašė būdamas būtent Leipcige, bet, turbūt, „iš reikalo“ – matyt, tokia buvo studijų programa. Pats kūrėjas nebuvo juo patenkintas. Tad iš pradžių ir profesorius, su kuriuo dirbome, į kūrinį žiūrėjo skeptiškai, muzika jam pasirodė paprasta, kūrinys ne ypatingas. Tačiau pamažu visi įsitraukė, rado daug gražių epizodų, net ir profesorius tą pastebėjo. Manyčiau, kad Čiurlionis vis vien yra ne kvarteto, o fortepijoninės muzikos kompozitorius. Kaip sakė pianistas Joris Sodeika, profesorius, su kuriuo jis repetavo Čiurlionio muziką, buvo tiesiog sužavėtas, jį labai maloniai nustebino Čiurlionio fortepijoniniai kūriniai.  

Grįžę iš Leipcigo, surengėte nedidelį koncertų ciklą Lietuvoje. Čiurlionio, Griego muzika turbūt gerai jums pažįstama, o kaip dėl Claros Schumann? Atlikote jos Fortepijoninį trio.

Tai vienas žymesnių jos opusų, užsienyje gana dažnai atliekamas, man jis labai patinka. Jame justi laikmečio stilius, tai, ką kompozitorė perėmė iš vyro, taip pat yra savotiško „mendelsoniškumo“, lyrizmo. Manau, kad C. Schumann kūrinys publikai buvo maloni staigmena, nes ją mažai kas žinojo. Iki šių dienų apie ją kalbama labaiu kaip apie puikią pianistę, bet ne kompozitorę. Visgi pajutome susidomėjimą jos kūryba.