LNDT aktoriai apie „Boriso Godunovo“ gastroles Lvove

Prieš porą dienų dalis Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės grįžo iš gastrolių Ukrainoje, kur kovo 16 d. Lvove, Marijos Zankoveckos nacionaliniame dramos teatre, suvaidino Eimunto Nekrošiaus spektaklį – Aleksandro Puškino „Borisą Godunovą“. Dėl įtemptos padėties Ukrainoje jokios valstybinės institucijos negalėjo remti šių gastrolių, todėl teko rinkti privačias lėšas, kad nors kiek galėtų prisidėti prie didelės trupės ir sudėtingo spektaklio atvežimo į šalį ir būtent į tą miestą, kuris laikomas Ukrainos nepriklausomybės šaukliu.

Apie šią išskirtinę kelionę įspūdžiais dalinasi keli šio spektaklio aktoriai.

Tai nebuvo kvietimas į festivalį, taip pat nebuvo ir komercinės gastrolės. Tai buvo pats nuoširdžiausias būtent Eimunto Nekrošiaus „Boriso Godunovo“ kvietimas į Lvovą. Kuo ukrainiečiams svarbus šis spektaklis?

Salvijus Trepulis (Borisas Godunovas). Kelionė į Lvovą buvo ypatinga – išskirtinai svarbi ir mums, ir ukrainiečiams. Visiškai naujame kontekste spektaklis lyg atgavo „gyvybę“. Kūrinio tematika, pas mus dažnai vertinama kaip neturinti ypatingo aktualumo, Lvove labai sutelkė žiūrovą. Buvo juntamas akylus, dėmesingas spektaklio sekimas. Pasakojimas virsta kitokiu, kai tavęs klausomasi. Mano manymu, spektaklis buvo labai vientisas ir netuščias.

Po spektaklio kalbantis su žiūrovais buvo matyti, kaip giliai jie analizavo visas scenas, klausinėjo, ar teisingai jas suprato, ką reiškė vienas ar kitas simbolis, veiksmas, įvaizdis.

Atrodo, kad mes Lietuvoje modernėjame ir daromės seklesni. Labai intensyvi vartojimo griūtis. O santykis su „sunkesnėmis“ temomis, prie kurių reikia sustoti, įsižiūrėti, vis atsainesnis. Toks pat procesas vyksta ir su knygų skaitymu. Jau tampa problema susitelkti knygos skaitymui, nes visada po ranka yra „daug greitesnis“, „spalvingesnis“ variantas.

Marius Repšys (Apsišaukėlis Dmitrijus). Ši kelionė buvo svarbi dėl pačių ukrainiečių. Mums reikėjo pamiršti savo pačių egoizmą ir bet kokiu atveju važiuoti, nes jie gyvena siaubingą laikotarpį – yra karo akivaizdoje. Mūsų spektaklis jiems buvo labai svarbus, nes jame jie atpažino nemažai savęs ir liko sužavėti.

Labai sunku įsivaizduoti, kodėl lietuvių publika nepriima šito spektaklio. Man atrodo, kad tai labai geras spektaklis, ir jį reikėtų dažniau rodyti. Gal žmonės nesupranta Eimunto Nekrošiaus? Norint jį suprasti, vis dėlto reikia ir knygutes pasiskaityti, ir apskritai pasidomėti jo kūryba. Reikia išmokti skaityti jo simbolius. Lietuvoje jo nesupranta, o svetur – viskas atvirkščiai. Nekrošius visur šiltai sutinkamas. Žiūrint jo spektaklius, žmonės atpažįsta save. Taip ir Ukrainoje, „Borisas Godunovas“ buvo neįtikėtinai tiksliai suprastas. Kartais atrodo, kad jeigu žmogus labiau kenčia, jo jutimo receptoriai daugiau veikia. Visada taip yra: kai žmogus viskuo aptekęs, jis negali pilnai suprasti tų, kuriems skauda. O kai kažko netenka, tuomet pradeda vertinti. Ir ukrainiečiai šiandieną, daug išgyvendami dėl karo pasekmių, kitaip ir meną suvokia, jie ir simbolius visus sugeba perskaityti.

Lietuvoje mes labai gerai gyvename, todėl daug ko nepastebime. Jei mus paliestų karas, kitaip įvertintume meną. Kai gyvenome priespaudoje, daug daugiau supratome. Tuo metu žmonės žvelgė į meną, į muziką visai kitomis akimis. O dabar, kai esame visko pertekę, mums daug kas visai nerūpi.

Neringa Bulotaitė (Moteris iš liaudies). Ši kelionė mums buvo be galo sunki. Mes jau toli nuėję, gyvename Europos Sąjungoje. Lvove galėjome prisiminti tai, ką mes jau seniai palikome. Karo kontekste „Borisas Godunovas“ visai kitaip suskambo. Salė buvo įsitempusi. Trys aukštai – ir visi pilni. Žiūrovai atėjo žinodami tekstą, mes iš karto supratome, kad ne „į orą“ vaidiname, kaip kartais Vilniuje nutinka. Lvove žmonės reagavo į kiekvieną sceną, mizansceną. Kai mano personažas paklausė: „Ar čia bus muzika?“, salė praplyšo juoku. Vilniuje tokia reakcija labai reta.

Labai svarbu, kad mes nuvažiavom, kad jie pamatė Nekrošiaus braižą. Į spektaklį atvažiavo ir iš kitų Ukrainos miestų. Atvažiavo ir dėstytojai su mokiniais. Tai neįtikėtina. Pavyzdžiui, atvažiavę kijeviečiai net nežinojo, kur nakvos, po spektaklio jie tiesiog išėjo į gatvę.

Arūnas Sakalauskas (Šuiskis). Lvovo Nacionalinio dramos teatro vadovas Andrijus Maciakas po spektaklio pasakė: „Mes pamatėme Rusiją tokią, kokia yra, ir tokią, kokią mes norime matyti“.

Senasis teatras talpino pusantro tūkstančio žiūrovų. Sovietai sumažino salę iki kelių šimtų, atjungdami dalį pastato, o aplink pristatė komunalinių butų. Ir šiandien žmonės gyvena virš scenos ir visur kitur. Teatras įmontuotas name. Aparatūra sena, dėl karo niekas nieko nefinansuoja. Valstybė ir mūsų kelionės nė kiek negalėjo paremti. Rėmė privatūs žmonės. O publika buvo labai gera. Jiems labai svarbi mūsų teatrinė mokykla, nes jie dirba kiek kitu stiliumi. Kaip patys sakė, tik vienas mažas teatriukas bando kažką panašaus.

Nekrošiaus spektaklį jie vienu ypu susiurbė. Nepažįstant šio režisieriaus stilistikos, jiems buvo įdomu suvokti tai, kas ir dėl ko vyksta. O pačias „Boriso Godunovo“ temas jie žaibu perkėlė į savo šalies realijas, kūrinio personažai tapo jų politikų atitikmenimis.

O kokias mintis svarbu ištransliuoti, vaidinant „Borisą Godunovą“?

Salvijus Trepulis. Puškino drama – lyrinis, ne istorinis kūrinys. Nereikėtų jame ieškoti tikslaus veikėjų istorinio atitikmens. Dramoje – lyriniai herojai. Į Ukrainą nuvežėme spektaklį, kuris kalba ne vien apie konkrečius įvykius Rusijoje, bet ir apie bendražmogiškus, amžinus, nesikeičiančius dalykus – sąžinę, kaltę, melą, klastą, aistrą, išdavystę. Valdžios tema, žmonių santykiai su valdžia, su fatališka, beviltiškai nekintančia valstybės mašina, kuri yra lyg prakeiksmas...

Po spektaklio Ukrainos žiūrovai kalbėjo apie ryškų, metaforinį liaudies pasmerktumo ir atskirties nuo aukštesniųjų politikos sluoksnių motyvą spektaklyje. Egzistuoja du pasauliai, ir nors jie – vienoje teritorijoje, tačiau nesusisiekia. Ir nėra jokių svertų tam pakeisti.

Lvove žmonės išreiškė apgailestavimą, kad neturėjo galimybės pasirinkti: ar tekstą skaityti, ar jo klausytis per ausines. Kartais jiems norėjosi tiesiog žiūrėti, nes daug scenų persiskaitė ir be teksto. Keista, kai mes kartais galvojame, ar bus suprastas spektaklis, ar ne. „Borisas Godunovas“ turi tą vizualią raišką, tą kalbą, kurią įmanoma suprasti ir be vertimo.

Kokia atmosfera šiandien tvyro Lvove?

Salvijus Trepulis. Pojūtis toks, kad tai visai kitokia Ukrainos dalis, nei, tarkim, Kijevas. Ir ne vien architektūros prasme. Tai labai vakarietiškas miestas. Lvoviečiai skiriasi nuo žmonių, kuriuose ryškios sovietinio kulto liekanos, kurie prisirišę prie įprastų sovietinių ženklų, atsineštų iš tėvų, senelių, iš mokyklos... Rodos, sovietinė kultūra jau yra pasibaigusi, bet ji toliau gyvuoja net pop atributuose. O Lvove šių dalykų beveik nėra. Šiame mieste žmonės kalba išskirtinai ukrainiečių kalba. Manau, kad tai susiję ne tiek su įvykiais Ukrainoje – galbūt šių nuostatų jie laikosi nuo seno. Tuo ypatingas ne vien Lvovas, bet visa vakarinė Ukrainos dalis.

Marius Repšys. Pats teatras, kuriame vaidinome – labai senas ir reikalaujantis rimto remonto. Aktoriai gyvena lyg sovietmečio laikais, jiems neleidžiama niekur išvykti filmuotis. Kiek kalbėjau su jais, tai supratau, kad iki europinio lygio jiems dar toli. Jie daug ką norėtų daryti, bet valdžia neleidžia.

Viena vertus, Lvovas – labai gražus miestas, kita vertus, jie visi gyvena karo nuotaikomis. Ukrainoje kasdien žūsta žmonės, bet tiek spauda, tiek Europa jau į tai nekreipia dėmesio. Dar per žinias pasako, kiek mirusių, kiek sužeistų, bet žmonės jau priprato prie to karo ir susitaikė su juo. Natūralu, ukrainiečiai labai liūdni. Šiaip jie labai nuoširdūs žmonės. Kai šiandien gyvena tokioje situacijoje, tai rusas jiems yra priešas numeris vienas.

Neringa Bulotaitė. Tai yra liūdna šalis, jau vien dėl to, kad joje vyksta karas. Užėjau į netoli teatro esančią Šv. Petro ir Povilo jėzuitų (Įgulos) bažnyčią, kurioje sukauptos Lvovo žuvusių kareivėlių nuotraukos, tarp kurių ir merginos, didžiuliai stendai, altorėlis su beržu ir bombų skeveldromis... Rankomis, lyg japonų origami, gervių šimtai išlankstyta – lyg mirusiųjų dūšelės... Įspūdis tikrai sukrečiantis.

Kitas įsimintinas momentas – po spektaklio susitikimas su aktoriais studentais, kurie atvažiavo net iš trijų miestų. Tai tiesiog teatro dėstytojai atsivežė studentus pasižiūrėti Nekrošiau teatro ne iš įrašų, bet gyvai. Bekalbant su kai kuriais iš jų, supratau, kad net keli rašo eilėraščius, ir apie ką – apie karą! Mums tai – visiškas nesuprantama, o jiems – normalu.

Arūnas Sakalauskas. Jie labai gerbia lietuvius. Vyksta tie patys procesai, kurie 90-ais vyko Lietuvoje. Gysla su Rusija nukirpta, bet jie net nežino, kas jų laukia. Kapitalizmas jau seniai prasidėjo, bet jis dar laukinis.

Ar buvo kokių netikėtų nutikimų?

Marius Repšys. Man didžiausias nutikimas – aštuoniolika valandų, praleistų autobuse, važiuojant į vieną pusę. Tai tikrai sunki kelionė.

Neringa Bulotaitė. Aš buvau labai nustebinta, kai po spektaklio priėjo keli aktoriai iš teatro ir padėjo sakyti komplimentus. Buvau visiškai įsitikinusi, kad mane supainiojo su kažkuo. Vaidinant liaudį, save mažą ir matai, nors repetuojant Nekrošius liaudį vadino pagrindiniu personažu. Pasirodo, jie manęs nesupainiojo. Aišku, tai mane maloniai nustebino. Buvo žmonių, kurie kai kuriuos aktorius atpažino ir iš kitų Nekrošiaus spektaklių. Jie nuodugniai tyrinėja teatrą, tai – nuostabu!

* * *

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį – Aleksandro Puškino „Borisą Godunovą“ – 2015 metais sukūrė Eimuntas Nekrošius ir jo nuolatiniai kūrybiniai bendradarbiai – scenografas Marius Nekrošius ir kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva. Pagrindinį Boriso Godunovo vaidmenį sukūrė Salvijus Trepulis, apsišaukėlio Dmitrijaus – Marius Repšys. Spektaklyje taip pat vaidina Vytautas Anužis, Monika Bičiūnaitė, Remigijus Bučius, Povilas Budrys, Neringa Bulotaitė, Algirdas Dainavičius, Dainius Gavenonis, Algirdas Gradauskas, Jurga Kalvaitytė, Elžbieta Latėnaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Arūnas Sakalauskas, Džiugas Siaurusaitis, Vaidas Vilius, Remigijus Vilkaitis.

Lvovo Nacionalinis dramos teatras yra vienas iš garsiausių Ukrainos teatrų. Tai buvęs Lvovo lenkų teatras, jį 1842 m. pastatė Stanislawas Skarbekas, kurio vardu teatras ir buvo pavadintas. Nuo 1900-ųjų Skarbeko teatre buvo rengiami koncertai, demonstruojami kino filmai, o 1923 metais šiam teatrui buvo suteiktas Marijos Zankoveckos vardas. Aktorė Marija Zankovecka (1854–1934) buvo viena pirmųjų nacionalinio Ukrainos teatro profesionalių kūrėjų. Tai ypatingo talento artistė ir dainininkė (mecosopranas), visą gyvenimą pašventusi scenai. Jos repertuare – muzikiniai, dramos spektakliai, daugiausia – ukrainietiški tautiniai dramos kūriniai. Zankovecka sukūrė apie trisdešimt vaidmenų, su įvairiomis trupėmis keliavo po šalį, o 1918 m. įkūrė savo teatrą – „Ukrainos trupę“. Ji vaidino ir keliuose pirmuosiuose savo šalies filmuose, tapo nacionaliniu Ukrainos scenos simboliu, buvo pripažinta pirmąja Ukrainos liaudies artiste. Jos vardu pavadintas Kijeve organizuojamas festivalis (meno vadovė – Larysa Kadyrova), į kurį ne kartą buvo pakviesta lietuvių režisierė ir aktorė Birutė Mar. Šįmet Ukraina mini Marijos Zankoveckos teatro įkūrimo šimtmetį. „Borisas Godunovas“ buvo šio jubiliejaus garbės svečias.