In memoriam: Magdalena Birutė Stankūnienė (1925–2017)

Lapkričio 26 d. nustojo plakti  JAV gyvenusios  mecenatės, meno ir kultūros puoselėtojos, muziejų donatorės, doriausios ir nuoširdžiausios Lietuvos  menininkų, menotyrininkų ir muziejininkų globėjos širdis. Belikus vos kelioms savaitėms  iki Naujųjų metų virsmo, taip ir nesulaukusi per Tris Karalius ateinančio 93- ojo gimtadienio, Magdalena staiga užgeso, galbūt, nespėjusi padaryti savo įstabių ir reikšmingų sumanymų, kurių, pagerėjus sveikatai,  ji nuolat atrasdavo. Tačiau daugiau nuveikti buvo tiesiog neįmanoma,  jos rankomis puoselėti darbai  ir darbeliai būtų vos pakeliami šimtams ar net tūkstančiams...  Per neplėštus kultūros dirvonus ji žygiavo viena, šypsodamasi, dovanas dalindama šilta ranka,  gebėdama kilniems darbams įkvėpti  ir kitus tautiečius.  Gyvendama Čikagoje, toli nuo tėvynės, ji savo gimtajam kraštui visuomet  buvo pasirengusi ištiesti pagalbos ranką. Šiandien Lietuva neįsivaizduojama be įstabios Magdalenos Birutės Stankūnienės veiklos. Lietuviškos mecenatystės istorijoje, kur jau puikuojasi Radvilų, Goštautų, Chodkevičių, Tiškevičių pavardės,  turėtų būti įrašytas dar vienas vardas...

Magdalenos biografiją persmelkia dramatiški įvykiai, atsiskyrimo su tėvyne išgyvenimai. Istorijos skersvėjų metu, ji atsiduria pabėgėlių zonoje Vokietijoje,  ten, palaidojusi vienintėlį sūnų, paradusi šeimą, sukaupusi jėgas mokosi meno pagrindų Anglijoje,  vėliau –  Čikagoje, kur, ištekėjusi už Jono Gintauto Stankūno, galutinai įsitvirtina  lietuvių bendruomenėje. „Kai palikau gimtinės namus, nebuvo tos dienos, kad nesugrįžčiau į ją mintimis...“,  „Kaip yra viena motina, taip yra viena tėvynė“,– mėgo kartoti Magdalena viešnagių Lietuvoje metu, parodų atidarymuose.  Pastarieji jos žodžiai šiandien skamba kaip priesaika, prabylanti neišmatuojamos meilės tėvynei vardu...

Nenuilstanti lietuviškos kultūros puoselėtoja, meno leidinių ir muziejų mecenatė, talentinga dailininkė, įžymiojo grafikos grando Viktoro Petravičiaus mokinė ir tradicijų tęsėja,  lietuviškosios M. K. Čiurlionio galerijos Čikagoje globėja – toli gražu ne visi M. B. Stankūnienės veiklos amplua. Nuo 1968 metų ji rengia savo parodas  Čikagoje, Klivlende, Los Andžele, Toronte, Miunchene, Melburne, Sidnėjuje, Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Druskininkuose , rūpinasi Čikagos  M. K. Čiurlionio galerijos  lietuviško meno grąžinimu nepriklausomybę atgavusiai  Lietuvai.  Už nuopelnus dailininkė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Amerikoje ilgus metus darbuojasi lietuvių dailininkių grupėje „Dailė“, Amerikos lietuvių dailininkų sąjungoje, JAV lietuvių bendruomenės kultūros taryboje, kaupia meno archyvus Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje, tampa žinoma mecenate  JAV ir Lietuvoje.  Šimtams Lietuvos muziejų, aukštųjų mokyklų, bibliotekų, našlaičių namų ji dovanoja savo kūrinius, aukoja lėšas naujų galerijų įkūrimui, rūpinasi meno leidinių leidyba.

M. B. Stankūnienės kūryba pulsuoja nenutrūkstamų ryšių su tėvyne atšvaitais, autentiškos lietuviškos gyvensenos panorama. Vieni pirmųjų Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejun padovanotų siuntų  – jos raižinių ciklai „Lietuvos kaimo  moters  darbai“, „Tautosakos deivės“,  „Jūratė ir Kastytis“.  Kompozicijos stebina  autentišku archajiškumu, nostalgiškomis jausenomis,   toliuose esančios tėvynės  realijomis. Iš pagonybės laikų atklydę panteistiniai  vaizdai, sklandantys Žemynos, Medeinos, Laimos, Ramintos ir Gintos pavidalais, virsta čiurlioniškomis pasakomis, tiltu į  legendomis apipintą tėviškės pasaulį. Daugiau nei 400  Kaunui dovanotų autorinių dailininkės grafikos, tapybos ir mišria technika atliktų batikos darbų, atgabentos tautiečių meno kolekcijos,  iš už Atlanto atkeliavę muziejinių archyvai, žinynai,  katalogai  – toli gražu ne visas šiam muziejui skirtas veiklos spektras. M. B. Stankūnienė inicijavo  ir savo lėšomis išleido  Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus leidinius: „Magdalena Birutė Stankūnienė. Žemė Žydi“(1995), „Magdalena Birutė Stankūnienė: Spalvų siuita Lietuvai“(2004), išeivių meno katalogą „Sugrįžusi dailė“(2005), „Lietuvių šiuolaikinė dailė JAV: dabarties dialogai“ (2009), „Kauno dailė: realijos En Face“ “ (2011), asmeninėmis lėšomis rėmė muziejų, iki paskutinio atodūsio rūpinosi Čikagos M. K. Čiurlionio galerijos galutiniu meno kūrinių gražinimu, džiaugėsi  M. K. Čiurlionio kūrinių parodose pasaulyje sėkme, muziejiniais tyrinėjimų pasiekimais.  Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje savo ruožtu surengta per 50 jos proginių, jubiliejinių parodų,  išeivių ekspozicijos salė pavadinta jos vardu.  Beveik kasmet atvykdama į Lietuvą, į knygų pristatymus ir parodas, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje  ji  būdavo didžiai laukiamas svečias. Išskirtinė asmenybė, kiekvienam, bent trumpai jos kelyje sutiktam, skirdavo dėmesio ir laiko, dailia, pasaulio toliuose nesugadinta lietuviška rašysena parašydavo po laiškutį...

Šeštadienį, iškeliaujant Magdalenai į paskutinę poilsio vietą Čikagoje Šv. Kazimiero kapinėse, jos numylėtoje Lietuvoje buvo nežiemiškai giedra.  Vakare kalėdinį dangų papuošė kaip niekada ryškios žvaigždės. Tegul šviečia jos amžinai Magdalenai Birutei Stankūnienei virš jos ilgesio ir svajonių žemės.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendruomenė