Davido O. Russello filmo „Džoja“ (LNK, 27 d. 21.40) herojės mama nuolat žiūri serialą, kurio veikėjos – sektinas pavyzdys, nes gyvena prabangiame pasaulyje. Šiame kičo koncentrate svarbiausia yra žinoti, kas su kuo permiegojo, ką nusipirko. Trumpai tariant, panašias istorijas mėgsta ne tik „Delfi“ vartotojai.
Džoja (Jennifer Lawrence) – vieniša motina, sunkiai sudurianti galą su galu. Ji rūpinasi ne tik vaikais, skolomis ir griūvančiu namu, bet ir prie televizoriaus prilipusia mama (Virginia Madsen) bei rūsyje gyvenančiu buvusio vyro (Édgar Ramírez) tėvu (Robert De Niro). Džojos istoriją matome viską žinančios jos senelės Mimi (Diane Ladd) akimis. Pasakojimas liejasi laisvai: čia daug anekdotų, nukrypimų, kelionių laike ir net pagrindinės veikėjos sapnų.
Apie Russellą dažnai sakoma, kad jis yra „aktorių režisierius“, ir „Džojos“ ansamblis tikrai puikus. Tačiau šiame filme režisieriui labiau pavyko kas kita: jis sukūrė amerikietiškos svajonės pagarbinimą ir kartu perspėjimą apie tos svajonės įgyvendinimo pavojus. Mat „Džoja“ – tai biografinis filmas apie Joy Mangano, 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išradusią medvilninį kilpinį šluostą „Miracle Mop“, kitaip tariant, gerai žinomą mopą, be kurio ne vienam sunku įsivaizduoti namų ruošą. Stebėdami Džojos gyvenimo viršūnes ir duobes galėsime patirti ne tik sėkmės džiaugsmą, bet ir pralaimėjimo kartėlį, tai yra visa tai, kuo traukia serialai, biografiniai filmai ar knygos, rodantys, kad gyvenime visaip būna: galima ne tik suvalgyti pyragaitį, bet ir jį turėti.
Panašios amerikietiškos istorijos – lyg amžinas variklis. Keičiasi tik personažai, bet ne esmė. Penny Marshall filmo „Renesanso epochos žmogus“ (LNK, 28 d. 14.35) veikėją Bilą (Danny DeVito) atleidžia iš reklamos agentūros, darbo birža apipila patyčiomis, tad jis pasirengęs priimti bet kokį pasiūlymą. Taip Bilas atsidurs karių treniruočių stovykloje. Jam teks nelengva misija – pabandyti įspausti į būsimų karių smegenis bent lašelį to, kas skambiai vadinama išsilavinimu. Filmas pasirodė 1994-aisiais. Bijau, kad dabar JAV armijai ir jos karo ministrui Bilo nebereikia.
Amerikiečiai mėgsta ekstremalias situacijas. 1998 m. pasirodęs Briano De Palmos filmas „Gyvatės akys“ (LRT, 27 d. 22.35) – trileris apie politinę žmogžudystę Atlantik Sičio sporto salėje, keturiolikos tūkstančių sirgalių akyse. Filmas prasideda trylika minučių trunkančiu kadru, tiksliai apibūdinančiu veiksmo vietą ir laiką. Korumpuotas policininkas Rikas (Nicolas Cage) išsirengia žiūrėti bokso varžybų. Tarp žiūrovų bus ir JAV gynybos sekretorius, lydimas daugybės apsaugininkų, kuriems vadovauja senas Riko draugas Kevinas (Gary Sinise). Netikėtai pasigirs šūviai – gynybos sekretorius bus nukautas. Policija užblokuos pastatą, Rikas imsis tirti nusikaltimą, o kad įtampa būtų dar didesnė, paaiškės, kad prie miesto artėja ciklonas, tiksliau, pasaulio pabaiga...
Filmo pasirodymo metais stulbino operatoriaus Stepheno H. Burumo darbas – vikriai judanti kamera ir neįprastai ilgi kadrai. Apsipratus su tuo neįprastumu, tapo akivaizdu, kad De Palma nekuria tradicinio filmo apie nusikaltimą tiriantį policininką, bet žaidžia su žiūrovu postmodernistinį katės ir pelės žaidimą. Dabar tie žaidimai lyg ir nebestebina, bet visada sutinku būti ir pele, jei katinas talentingas.
Kovų be taisyklių ringas laukia Tomo Suttono filme „Donibrukas“ (TV3, 29 d. 00.35). Šio niūraus filmo veikėjai – karo veteranas Erlas (Jamie Bell) ir narkotikų prekiautojas Angusas (Frank Grillo). Erlui svarbu išsaugoti šeimą ir sergančią žmoną. Kad gautų pinigų naujai pradžiai, jis nusprendžia dalyvauti nelegaliame kovų be taisyklių turnyre, nes pagrindinis prizas – šimtas tūkstančių dolerių. Erlas pasirengęs viskam. Angusas – taip pat.
Suttonas rodo skurdą, slogią JAV provincijos atmosferą ir neviltį. Kritikai tvirtino, kad „Donibrukas“ – tai socialiai angažuoto kino ir filmų apie kovas mišinys, bet, regis, žiaurūs kovų vaizdai užgožia ir veiksmą, ir pasakojimą.
Neatsitiktinai kaip tik JAV prasidėjo ilgai bręstantiems jaunuoliams skirtos literatūros mada. Dabar tas knygas skaito ir nenorintys ar nesugebantys subręsti. Bet panašūs kūrinėliai dažnai tampa bestseleriais ir yra ekranizuojami. Tokio likimo sulaukė ir Jesse’o Andrewso romanas „Aš, Erlas ir mirštanti mergina“, kurį ekranizavo Alfonso Gomez-Rejonas, o to paties pavadinimo filmas (LRT Plius, liepos 3 d. 21 val.) sulaukė Sandanso festivalio liaupsių. Amerikiečių nepriklausomų kino kūrėjų pasauliui tai svarbu.
„Aš, Erlas ir mirštanti mergina“ iš tų „jauniems suaugusiesiems“ skirtų istorijų, kuriose mirtis tiesiog privaloma – miršta paaugliai ar kiek vyresni. Kai kurie dar spėja pamilti, dalis virsta vampyrais. Mirtis čia stipriausias dirgiklis ir susidūrimas su ja tampa žengimo į suaugusiųjų pasaulį ritualu. Filmo kūrėjai šias taisykles traktuoja gana ironiškai. Jo herojus Gregas (Thomas Mann) yra gana asocialus. Bendrauja tik su Erlu ir su leukemija sergančia Reičele (Olivia Cooke). Jos liga progresuoja, bet knygos bei filmo autoriai meilės romano nežada. Gregas – interneto vaikas, tikrovę jam aiškina populiariosios kultūros mitai, todėl nekeista, kad Grego ir Erlo pasaulis atrodo lyg atėjęs iš animacinių filmų. Laisvalaikiu jie filmuoja klasikinių filmų parodijas. Artėjanti Reičelės mirtis paskatina sukurti jai skirtą filmą.
Olivią Cooke ir kitą garsią jaunosios kartos aktorę Anyą Taylor-Joy galima pamatyti Cory Finley juodojoje komedijoje „Grynakraujės“ (LRT, 3 d. 22.15), taip pat sulaukusioje Sandanso pagyrų. Filmas skirtas aktoriui Antonui Yelchinui (1989–2016), suvaidinusiam „Grynakraujėse“ vieną paskutinių vaidmenų.
Filmo herojės – dvi vaikystės draugės, po ilgokos pertraukos susitinkančios turtingame Amerikos priemiestyje. Amanda turi mokymosi ir socializacijos problemų, nes serga reta psichikos liga – nesugeba jausti. Lili mokosi puikiai, bet nesutaria su patėviu – šis nori išsiųsti podukrą į internatą. Nors draugės skirtingos, jas suvienija panieka, pirmiausia, žinoma, Lili patėviui Markui. Tad kodėl jo nenužudžius? Filmo humoras dažnai neakivaizdus, ir tai visai gerai šiame pernelyg akivaizdžių ir paprastų istorijų pasaulyje.
Jūsų – Jonas Ūbis
