Įsijungiu televizorių ir iškart matau maistą gaminančius tautiečius. Su jais kalbasi kokia nors vietinio masto garsenybė. Ir taip kasdien – jei ne laida, tai jos anonsas. Dabar televizijoje gamina visi – ir sostinės, ir provincijos gyventojai. Vyrai ir moterys. Nežinojau, kad dauguma jų yra tobuli gurmanai ir kulinarai. Kita vertus, nelabai suprantu, kas juos verčia stovėti prie puodų. Bet, matyt, tai jau ne šiaip maistas, bet šaltibarščių šalies dvasinės būsenos dokumentas. Arba proga pamatyti save, interpretuoti politinės ir socialinės transformacijos rezultatus, gal pirmiausia pasireiškiančius virtuvėje. Pagaliau – tiesiog išgarsėti.
Būti garsenybe – taip pat profesija. Tokia buvo aktorė, komikė, dainininkė, prodiuserė Lucille Ball (1911–1989), palikusi gilų atspaudą ne vienai amerikiečių kartai. Septyniolikos ji jau dirbo modeliu Niujorke, 1933 m. debiutavo kine. Filmavimo aikštelėje 1940-aisiais susipažino su Kubos dainininku ir aktoriumi Desi Arnazu. Netrukus jie susituokė, o 1948 m. buvo pakviesti dalyvauti radijo šou „Mano mylimiausias vyras“, tačiau didžiausią šlovę jiems pelnė televizijos serialas „Aš myliu Liusi“ („I Love Lucy“), CBS transliuotas 1951–1957 metais.
Tai pasakojimas apie jaunos vidurinės klasės namų šeimininkės Liusi Rikardo gyvenimą Niujorke. Liusi svajoja apie karjerą pramogų versle. „Aš myliu Liusi“ buvo pirmasis 35 mm juostoje kurtas serialas ir antrasis, filmuotas specialiai televizijai, bei dažniausiai JAV žiūrima laida. 2012 m. serialas paskelbtas geriausia visų laikų amerikiečių televizijos programa.
Aarono Sorkino filmas „Būti Rikardais“ (LRT Plius, šįvakar, 19 d., 22.30) paremtas realiais kultinės poros gyvenimo įvykiais. Filmas koncentruojasi į vieną Ball (Nicole Kidman) ir Arnazo (Javier Bardem) gyvenimo savaitę, kai abu patiria asmeninių ir profesinių problemų. Svarbiausia ta, kad 1953-iaisiais Ball buvo iškviesta liudyti į komisiją, tyrusią prieš JAV nukreiptą veiklą, nes 1936 m. ji užsiregistravo rinkimuose kaip rinkėja komunistė. Komisijoje Ball aiškino norėjusi palaikyti savo senelį ir kaltinimai buvo panaikinti. Jei taip nebūtų atsitikę, Ball būtų tekę palikti pramogų verslą. Kita problema – sudėtingi poros santykiai, 1960 m. atvedę prie Ball ir Arnazo skyrybų.
Šeimos gyvenimo sunkumai užgriūva ir kadaise populiarių erotinių trilerių, pavyzdžiui, „9½ savaitės“, režisieriaus Adriano Lyne’o 2022 m. filmo „Gilūs vandenys“ (LNK, šįvakar, 19 d., 21.3) veikėjus. Vikas (Ben Affleck) ir Melinda (Ana de Armas) turi rūpesčių. Jis – talentingas inžinierius, kuriam turtus sukrovė kariniai dronai. Vikas džiaugiasi anksti tapęs pensininku, važinėjasi kalnų dviračiu ir prižiūri dukterį. Melinda – ekscentriška hedonistė, neslepianti ryšių su kitais vyrais.
Iš pradžių gali pasirodyti, kad Vikas susitaikė su likimu, bet tai jam pradeda nusibosti. Vienam žmonos gerbėjui Vikas pasiūlo pavojingu alergenu pagardinto maisto ir istoriją apie tariamą kito nužudymą. Vikas juokauja, bet po kelių mėnesių žmonos „draugas“ randamas nužudytas. Režisierius pamažu tirština atmosferą. Vikas augina moliuskus – jie tampa savotiška jausmų žmonai metafora, bet įdomiausia filme stebėti aktorius, darančius viską, kad personažai netaptų tik lėkštoka Lyne’o sumanymo, esą už spindinčio amerikietiškos svajonės fasado slypi vien slidūs moliuskai, iliustracija.
Nauji kadaise garsių režisierių filmai dažnai nuvilia. Taip atsitiko ir su 2023 m. pasirodžiusiais gyvo klasiko Roberto Rodriguezo „Hipnotikais“ (LNK, 21 d. 22.15). Filmas įsibėgėja pamažu, gal todėl, kad režisierius jį sumanė 2002-aisiais, kai svetimų prisiminimų tema dar nebuvo išeksploatuota. „Hipnotikuose“ gausu režisieriaus gerbėjus galinčių sužavėti nuorodų į ankstesnius jo filmus.
Affleckas šįkart vaidina detektyvą Denį Rurką, kurio gyvenimo tikslas – rasti pagrobtą dukterį. Neaiškiomis aplinkybėmis padarytų nusikaltimų tyrimas vis giliau įtraukia Rurką į irrealią tikrovę ir verčia abejoti principais bei įsitikinimais. Rurkas mano, kad pateko į eksperimentinių machinacijų tinklą ir dalyvauja hipnozės programoje. Padedamas ekstrasensės Dianos (Alice Braga) jis susikaus su vieninteliu žmogumi, galinčiu duoti raktą dukters paieškoms, – galingu „hipnotiku“, kurio žvilgsnis ar prisilietimas kontroliuoja aukos smegenis ir iškreipia aplinkinę erdvę.
Iš visko sprendžiant, LRT vėl nusprendė kartoti Larso von Triero filmų retrospektyvą. Šiąnakt (20 d. 00.10) bus proga prisiminti „Europą“ (1991). Filmo siužetas paprastas: jaunas vokiečių kilmės amerikietis Leopoldas Kesleris (Jean-Marc Barr) 1945 m. atvyksta į Sąjungininkų okupuotą Vokietiją, kad padėtų Antrajame pasauliniame kare nukentėjusiems žmonėms. Jis įsidarbina traukinio palydovu, įsimyli moterį (Barbara Sukowa), susijusią su naciais.
Prologe girdime Maxo von Sydowo balsą, hipnotizuojantį žiūrovus, o rodoma tikrovė įgyja sapno pobūdį. Tačiau režisierius nenuoseklus: kai kurios scenos visiškai hipnotiškos, kitos neleidžia rodomos tikrovės suvokti kaip sapno. Režisierius yra palankiai atsiliepęs apie hipnozę kaip būdą išlaisvinti aktoriaus ekspresiją: „Tai gali būti įdomu. Nes juk naudojamės sąlygiškai ribotu aktoriaus talentu. Bet jei aktorių talentas didžiulis ir jei jį sujungsime su hipnozės suteiktu išsilaisvinimu, galima sukurti kažką nepaprastai asmeniška.“
Vis dėlto už siužetą ir hipnozę svarbesnis „Europos“ vizualinis stilius, tiesiogiai susietas su vokiečių ekspresionizmu. Filmas nespalvotas – tam tikros detalės primena Fritzo Lango „Metropolį“ (1927), į kai kuriuos kadrus įvedama spalva atlieka semantinę funkciją ir kuria scenų emocinį lygmenį, kaip kad raudona savižudybės epizode. „Europa“ dažnai vadinama vienu paslaptingiausių von Triero filmų. Gal todėl, kad primena labirintą ir sunku rasti jo interpretavimo raktą.
Jūsų – Jonas Ūbis
